"Kaip mus juokina ir džiugina visa, kas neprotinga, beprasmiška ir absurdiška! Tų dalykų ilgesys prasiveržia iš mūsų pro visus moralės ir logikos gniaužtus. Riaušės, revoliucijos, katastrofos – kaip jos mus linksmina! Ir kaip slogu diena po dienos skaityti vis tas pačias naujienas. O Dieve, kad tik kas nors atsitiktų – kitaip sakant, kad kas nors imtų nepaisyti įprastų elgesio normų.
Luke‘as Rhinehartas – George‘o Cockrofto kūrybinis slapyvardis. O gal George‘as Cockroftas – tiesiog atsitiktinai šiame gyvenime kliuvęs vardas kauliukų žmogui Luke‘ui Rhinehartui. Atsitiktinė ir jo gimimo data, ir smulkesnė biografija – kam į ją gilintis?
Užtai jo knygas drąsiai galima vadinti kultinėmis. Visų pirma, aišku, „Kauliukų žmogų“, pirmą kartą išleistą 1971 metais ir sukėlusį tokį atgarsį, kuris niekaip nerimsta iki šiol. Niekaip nesiliauja spėlionės, ar tik knygoje nepasakojama paties autoriaus patirtis, nuo jos aikčioja ir būgštauja moralės sergėtojai, bet, deja, net ir jie negali nepripažinti, kad ši knyga kaip niekas kitas atspindi mūsų laikų gyvenimo filosofiją. Knyga šokiruoja, juokina ir erzina, kai kuriose šalyse netgi buvo uždrausta, o jos pasekėjų klanas vis tiek vis auga. Pagal ją pastatyta meninių ir dokumentinių filmų, o internetas kimšte prikimštas kauliukų ridentojų puslapių.
Pagrindinis knygos veikėjas, nusivylęs pabrėžtinai normaliu savo gyvenimu ir psichoanalitiko darbu, netikėtai atranda auksinį visų problemų sprendimą – kauliukus. Kiekvienu klausimu – šeši atsakymai, ir Kauliukas, Atsitiktinumo dievas, išrenka, ką žmogui daryti. Tai reiškia, įmanoma viskas. Nebegalioja jokios visuomenės, doros, kasdienybės normos, rizikuoti, leistis į avantiūras – tiesiog privaloma, būtina atsikratyti savasties ir tapti niekuo ir viskuo vienu metu. Pabandytik. Gal netgi patiks."
Galvojau paskutiniai 100 psl. šio knygos nugalabys mane. Na tokie nuobodūs ir neįdomus buvo, kad vakare vos paimdavau skaityti, iškart užmigdavau
Pradžia patiko, pagalvojau, kaip įdomu perskaityti kažką išskirtinio ir nestandartinio, deja, kai į pabaigą prasidėjo kalbos apie visokius kauliukų centrus ir jų mokymus ir programas, ištraukos iš ‘kauliukų knygos’, buvo neįdomu ir nuobodu skaityti.
Na visuomet ir visais laikais buvo, yra ir bus žmonių, kurie nenori prisiimti atsakomybės, dėl to šis kauliukų žaidimas labai palankus.
Pagrindinis herojus psichoanalitikas pavargęs nuo monotoniško, pilko, gerai sustyguoto gyvenimo, sugalvoja paprasta žaidimą mesti kauliukus ir daryti tai ką jis lieps. Viskas prasideda nuo paprastų dalykų: ką valgyti, ką rnktis, kur eiti, kokioje nuotaikoje būti ir pan. Tačiau pasidavęs šansui net nepastebi kaip jis tampa jo gyvenimu. Prasideda atsitiktiniai santykiai, vagystės, melai, palikta šeima, žmogžudystė… visą tai jis darė nes jam liepė kauliukas. Atrodytų visai nekaltas žaidimas, kurį manau ne vienas žaidė vaikystėje, galbūt ne su kauliukais, o kortomis ar kuom kitu, perauga į maniją, į kurią jis įtraukia vis daugiau žmonių, ne tik suaugusių, bet ir vaikų. Ir prasideda kauliuko religija.
Begalo ciniškas, susinaikinantis, egoistiškas, purvinas, jokių moralės ir dorovės ribų nepaisantis romanas, o gal tikra istorija.
“Ego, mano draugai, ego. Kuo labiau aš stengiausi sunaikinti jį kauliukais, tuo labiau jis augo. Kiekvienas kauliuko persivertimas nuskeldavo gabalėlį nuo senosios savasties ir pamaitindavo augančius kauliukų žmogaus ego audinius. Žudžiau buvusį savyje psichoanalitiko, straipsnių rašytojo, gražios išvaizdos vyriškio, mylinčio žmoną vyro pasididžiavimą, bet kiekvienas lavonas buvo sušeriamas žmogėdriškam ego to antžmogiško padaro, kuriuo jutau virstąs. Kaip aš didžiuojuos esąs Kauliukų Žmogus!”
Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Tyto Alba
Metai: 2005
Apimtis: 542
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą