"A book must be the axe for the frozen sea inside us"

Franz Kafka



2011 m. spalio 31 d., pirmadienis

Kate Atkinson "Case Histories" (Bylos istorijos)

Atradau šią rašytoją visai netikėtai ir atsitiktinai, o tiksliau pirmiau pamačiau televizijos serialą pastatyta pagal šią knygą. Tik po to "pagooglinau" ir atradau, kad jau ne viena knyga yra išleista šioje serijoje apie privatų detektyvą Jacksoną Brodie. Kadangi serialas labai patiko, tai ilgai negalvodama įsigijau ir knygas ir tikrai nepasigailėjau. Bet jau pirmoji knyga šioje serijoje savo turiniu labai artima serialo turiniui (arba atvirkščiai). Istorija pagavo ir užkabino, tiesiog nepastebimai vertėsi puslapis po puslapis. Užteko kelių vakarų šiai knygai. Labai geras detektyvas nuo pat pirmos eilutės ligi paskutinės.

Jackson Brodie buvęs policijos inspektorius, šiuo metu verčiasi privataus detektyvo darbu. Jis pasauli dalina į dvi dalis - pametei kairėje, radai dešinėje, bet šios puselės pasirodo niekada nesueina. Veiksmas vyksta Cembridge, kur jis niekuomet nesijautė kaip namie. Jo santuoka negrįžtamai suiro, jis labai pasiilgsta dukters. Visą laiką jį supa mirtis, intrigos ir nelaimės. Jis visuomet atsiduria visų įvykių sūkuryje ir gana dažnai net nukenčia nuo to. Ji nuolatos persekioja jo šeimos tragedija, jis vis grįžta ir grįžta mintimis į tą dieną, kai buvo rastas jo sesers lavonas ir ne už ilgo jis rado pasikorusi savo vyresnįjį brolį. Tos dienos vaizdiniai niekada jo nepalieka, jis niekada nerado atsakymų į klausimą kodėl.
Tarp prapuolusių kačių paieškos ir neištikimų sutuoktinių gaudymo, jam tenka tirti tris painias, labai tragiškas, pilnos mistikos ir paslapčių ir labai senas bylas. Kai kurios bylos yra daugiau nei dviejų dekadų senumo. Tai trijų šeimų tragedijos.

Pirmoji byla: Olivija Land yra jauniausia dukra šeimoje. Vieną labai karštą vasaros naktį mergaitė dingsta iš palapinės sode. Po kelių dešimtmečių mirus tėvui, dvi sesės perrinkdamos tėvo daiktus surado mėlynąją pelę. Bet juk būtent su šiuo žaislu niekada nesiskirdavo jauniausioji jų sesutė.

Antroji byla: Laura yra jauna, graži, savimi pasitikinti, protinga mergina įsidarbinusi prestižinėje teisininkų firmoje. Deja, pačią pirmą jos darbo dieną ją nužudo maniakas įsiveržęs į ofisą. Jos tėvas negali nusiraminti dėl to, kad po šitiek metų vis dar nesurastas jos dukros žudikas. Policija jau seniai nuleido rankas, nes byla atsidūrė aklavietėje, dėl to jam belieka ieškoti pagalbos kitur.

Trečioji byla: Michelle vieną dieną suvokia, kad atsidūrė tikrame pragare - amžinai verkiantis ir zyziantis vaikas, kuris neleidžia susikaupti mokslams, nesibaigiantys namų ruošos darbai, per daug dėmesio reikalaujantis vyras, kuris net nesistengia jos suprasti, į šipulius sudužusios svajonės ir ateities planai. Apimta begalinės nevilties, ji padaro didžiausia savo gyvenime klaidą , už kurią mokės visą likusį gyvenimą.

Privatus detektyvas ne tik ieško nusikaltimo kaltininkų, bet ir narplioja šeimų paslaptis ir tragedijas. Jam pavyksta įminti seniai palaidotas ir visų pamirštas paslaptis, atranda tai, kas geriau ir liktų pamiršta praeityje. Jacksonas neatsiejamai įsijungia į savo klientų gyvenimus, jų sielvartą, džiaugsmus ir troškimus. Jis suvokia, kad ne tik jis jiems reikalingas, bet ir jie jam. Tie žmonės tampa neatsiejama jo gyvenimo dalimi.

Autorė meniškai sujungia visas šias tragedijas į visumą. Jos sukurtas pagrindinis personažas tiesiog apkerėjo mane. Jis jautrus, nuovokus, mokantis išklausyti ir suprasti, užjaučiantis, malonus ir mandagus. Apžavėjo ir jos rašymo stilius ir pateikimas, istorijos dėstymas ir įvykių rutuliojimo pagreitis. Visą istoriją gaubia tiršta nežinomybės migla, kas daro knygą dar įdomesne. Man viskas knygoje patiko ir viskas tiko. Patyriau neapsakoma skaitymo malonumą.
Kam patinka geros detektyvinės istorijos, tikrai rekomenduoju šią knygą. Gaila, kad Kate Atkinson kūryba nelabai vertinama leidėjų. Tėra išversta viena vienintelė jos knyga "Anapus fotografijų" (1999 m., Alma littera), bet aš vilties neprarandu.
Taip pat rekomenduoju pažiūrėti ir 2011 metais britų sukurtą serialą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Jason Isaacs.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Black swan
Metai: 2011
Apimtis: 432

David Nicholls "Viena diena"

"David Nicholls romano „Viena diena“ istorija prasideda 1988-ųjų liepos 15 dieną. Ema Morli ir Deksteris Meihju švenčia išleistuves. Rytui brėkštant išmintingoji ir visada griežtus principus turinti Ema guli lovoj su vėjavaikiškuoju Deksteriui, kuriuo žavisi jau kelerius metus, ir po kartu praleistos nakties dalinasi savo ateities planais... Rytoj jie pasuks skirtingais keliais. Garbėtroška Deksteris ruošiasi keliauti, jis svajoja apie ekstremalų gyvenimą daugybės moterų apsuptyje, savo pavardę įsivaizduoja mirguliuojant laikraščių antraštėse. Tuo tarpu Ema yra užsispyrusi jauna moteris, pasiryžusi sunkiai dirbti ir gyvenime daug pasiekti. Ji turi aiškias vertybes ir tikslus, kurių niekada neišduoda. Tad Ema abejoja, ar ši naktis su Deksteriu nebuvo klaida, bet... juk jo rytoj nebebus.
Ir iš tiesų jie pasuka skirtingais keliais, tačiau ši naktis tampa jų savotiškos draugystės pradžia. Romano veiksmas apima du dešimtmečius. Kiekvienoje dalyje veiksmas vyksta tą pačią kalendorinę liepos 15 d. ir taip kas metai atskleidžiama tolesnė šių dviejų žmonių gyvenimo ir tarpusavio santykių istorija. Romano struktūra išties neįprasta ir intriguojanti.
David Nichols romanas „Viena diena” – tai juokinga ir graudi istorija apie meilę ir draugystę, apie tai, kad kartais visą gyvenimą taip ir gyveni net neįsivaizduodamas, kad tai, ko ieškai, yra visai šalia tavęs…"


Visas pasaulis lyg iš protėjo dėl šios knygos. Ji pasirodė 2009 metais, bet tikro savo populiarumo susilaukė tik 2010 metais. Ją skaitė visur - stotelėse laukiant autobuso, prie gydytojo kabineto, eilėje ir t.t. Kur be pasisuktum matytum tą patį viršelį. Pamenu panašiai būdavo su Hario Poterio knygom. Žmones apimdavo psichoze, nes kur beeitum matytum tą patį. Net gi sėdint metro tave visą laiką supdavo mažiausiai penki žmonės, kurie skaitė tą pačią knygą. Toks pat panašus efektas buvo ir su Dan Brown knyga "Da Vinčio kodas". (Kalbu apie Anglijos gatves. Pačiai teko susidurti ir visą tai pamatyti). Taip pat buvo ir su šia knyga. Nors šį knyga ir šiais metais labai populiari ir skaitoma, nes lapkričio 4 d. plačiuose ekranuose pasirodys filmas, sukurtas pagal šią knygą.

Knyga ne vienoda su savo pakilimais ir nuosmukiais. Skaitėsi irgi ne vienodai. Pradžioje viskas atrodė gana monotoniškai ir nuobodžiai, vienu žodžiu nieko nebuvo ypatinga, po to istorija įgavo šiokį tokį pagreitį ir knyga ėmė patikti ir įtraukė. Tai netipiška meilės istorija, nes didžiąją savo dalimi tai romanas apie draugystę, prisirišimą, dvasinį artumą ir trauką.

Ema ir Deksteris susitinka išleistuvių vakarą. Praleidžia kartu vieną naktį ir kitą dieną kiekvienas patraukia savais keliais. Ta naktis nesujungė jų romantiškais santykiais, bet jie tapo viso gyvenimo draugais, kuriuos kaip magnetas traukė vienas prie kito. Kiekvienas knygos skyrius vis grįžta į tą pačią liepos 15 dieną per kitus dvidešimt metų. Metai iš metų veikėjai keičiasi, gyvena savo gyvenimą, kuria savo karjerą, patiria gyvenimo nuosmukius, įsimyli ir išsiskiria su kitais partneriais, bet visą laiką prisimena vienas kitą.
Po išleistuvių Emai tenka dirbti padavėja, tuo tarpu Deksteriui sekasi kur kas geriau, jis dirba prodiuseriu televizijoje.Tačiau Ema nepasiduoda ir kyla karjeros laipteliais - tampa mokytoja, o neužilgo jos svajonė išsipildo ir jai pavyksta tapti rašytoja, kurios knygas leidžia. Deksteriui kiekvieni metai atneša vien tik nusivylimus ir nuosmukį - jis nusirita iš prodiuserio pozicijos iki šou laidų vedėjo televizijoje, tuomet tenka tenkinti naktinėmis laidomis kabelinėje televizijoje, o netrukus ir iš viso atsisveikinti su darbu televizijoje.
Nors jie visą laiką vienas kitam simpatizuoja ir myli vienas kitą, jie to neparodo, kiekvienas turi kitus mylimuosius. Ema kurį laiką gyvena su savo draugu Ianu, o Deksteris netgi veda ir susilaukia dukrelės. tik santuoka ilgai netrunka. Ir štai jie susitinka Paryžiuje ir pagaliau ryžtasi išsiaiškinti tarpusavio santykius ir juos siejančius jausmus. Gyvenimas įgyja kitokį pagreitį ir nusidažo visai kitokiomis spalvomis. Bet gyvenimas ne visada būna toks gražus, spalvotas ir pilnas laimės, ateina ir nelaimių ruožas, kuris viską nudažo juodai, kuomet viskas atrodo be beviltiška ir be ateities.
Deksteris ir Ema yra labai skirtingi. Jie skirtingai suvokia ir priima pasaulį, jie svajoja apie skirtingus dalykus, jie skirtingai siekia savo tikslų, jie skirtingai išgyvena užplūdusius jausmus ir užklupus nesėkmei, bet juos jungia stiprus dvasinis ryšys, kuris verčia niekada nepamiršti vienas kitos.

"Viena diena" - tai juokinga ir tuo pačiu labai liūdna, jausminga, išgyventa meilės istorija. Tai knyga apie dviejų žmonių augimą ir tobulėjimą, ryžtingumą ir tikslų siekimą, svajonių įgyvendinimą ir keitimąsi, kilimą ir nuopolius, populiarumą ir bandymą vėl viską pradėti iš naujo.

Knyga patiko, bet vis tik nelikau ją apžavėta, o viskas dėl Deksterio charakterio. Jo kvaili poelgiai, mąstymo vingiai, neryžtingumas, o ypač girtos blevyzgos tiesiog varė iš proto. Jei būtų galima jį susitikti, tai turėčiau nemažai ką jam pasakyti :) Tas jo nebrandumas, kvailumas ir nerimtumas neleido mėgautis istorija. Norėjosi kiek kitokio pagrindinio herojaus. O šiaip romanas skaitėsi labai lengvai ir greitai ir tikrai nesigailiu, kad ją skaičiau, ir tikrai žadu pažiūrėti ir jos ekranizaciją.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 448
Originalus pavadinimas: One day

2011 m. spalio 29 d., šeštadienis

Linda Lael Miller "There and now" (Ten ir čia)

Romantiška istorija iš serijos kai meilė keliauja laiku. Tai pirmoji dilogijos dalis. Jausminga istorija, kuri vietomis buvo banaloka ir per daug pasaldinta,bet skaitėsi labai lengvai ir greitai. Vietomis istorija buvo monotoniška ir pasikartojanti. Nors turiu pripažinti, kad joje buvo kažkas tokios, kas privertė mane ją perskaityti iki galo. Man tai buvo vieno vakaro skaitinys smegenų pailsinimui.

Trisdešimtmetė Elizabeta neseniai išsiskyrė su vyrų, bando įveikti šią krizę ir iš naujo pradėti gyventi tik kitaip nei prieš tai. Ji sugrįžta į savo jau mirusios tetos Veritės namus. Vos išvydus tą seną namą ir vėl peržengus jo slenkstį, ją užplūsta prisiminimai apie vaikystėje jame praleistas vasaras, apie prieš dešimtmetį įvykusias čia jos pačios vestuves, apie keistas istorijas, kurias vis pasakodavo teta gyva būdama. Ji sakydavo, kad šis namas turi didžiulę paslaptį, kad jame vaidenasi ir kad nepažįstami žmonės atsiranda iš niekur ir tokiu pat būdu išnyksta. Ji vis dar susimąstydavo, kaip ji nepamatė kas per žmogus, su kuriuo praleido šitiek metų santuokoje, kurį visą laiką bandė suprasti ir pateisinti. Tačiau jis visiška jos priešingybė - smulkmeniškas, bejausmis ir godus. Ji niekada nesiskirdavo su senoviniu pakabuku, kurį jai ir jos pusseserei Ru paliko teta kartu su šiuo manu. Ji juo džiaugėsi kaip neįkainojama relikvija ir prisiminimų saugotoja. Iki tos dienos kol neatsiskleidė tikroji jo paslaptis. Vieną vakarą ji išgirsta muzika ir mergaitės balsą sklindant už durų, už kurių nieko nėra. Kažkada po didžiulio gaisro ta namo dalis sudegė ir niekada nebuvo rekonstruota. Paspaudus tų durų rankeną, jos atsidarė ir ji atsiduria tame pačiame name tik šimtas metų į praeitį. Taip prasideda jos kelionė tarp skirtingų šimtmečių. Ji pradeda domėtis šio namo istorija, jos buvusių gyventojų likimus. Ji bando rasti atsakymus į tuos be galinius ir nesibaigiančius klausimus, kurie iškilo atradus properša laike. Kartą kai ji apsilanko su perspėjimu apie artėjančią nelaimę, ji susipažįsta su jaunu daktaru. Taigi, dabar iškyla didžiausia jos gyvenimo dilema, kaip paleisti savo laiką, visus patogumus ir civilizaciją ir iškeliauti į ten, kur dar net elektros nėra ir kaip palikti savo artimuosius ir draugus ir paprasčiausiai dingti be žinios.

Šis romanas - tai lengvas skaitaliukas, nieko rimto, nieko reikšminga, nieko ypatinga ir nieko per daug įdomaus. Autorė neišsiplečia pasakodama apie XIX a. ir jo gyvenimo subtilybes. Ji labiau koncentruojasi ties herojų drama ir meilės istorijos vystymų. Labai priminė Diana Gabaldon "Svetimšalė", tik ši paprastesnė ir daug plonesnė. Abiejų knygų idėjos turi nemažai panašumų, bet pačios istorijos ganėtinai skiriasi.
Vienu žodžiu vienkartinis skaitalas, bet man tuo momentu labai tiko.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Mira Books
Metai: 1997
Apimtis: 251

Rebecca Dean "Auksinis princas"

"Rūpestingai suderintas septyniolikmečio Velso princo, būsimojo karaliaus Edvardo VIII, gyvenimas drastiškai pasuka kita linkme. Vieną 1911 metų gegužės dieną, neatsargiai lėkdamas automobiliu, princas Deividas netoli Snovberio kliudo dviračiu važiuojančią merginą Rozą Hauton. Jis nugabena sužeistąją į namus, kur akimirksniu įsimyli jauniausią jos seserį Lilę. Seserų Hauton gyvenimas pilnas pramogų ir nuotykių, puikių vakarėlių ir linksmybių, visai neprimenantis griežto ir nuobodaus karaliaus Jurgio V dvaro gyvenimo. Niekada draugų neturėjęs sosto įpėdinis Deividas vis dažniau svečiuojasi Snovberyje, kur gali apsimesti, kad yra paprastas jaunuolis. Jis pasiperša Lilei, bet jo tėvas, karalius Jurgis V, neduoda sutikimo vedyboms. Kai Deividas pagrasina atsisakyti teisės į sostą, Lilei tenka rinktis tarp savo ir visos Anglijos gerovės Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse."


Lengva, romantiška istorija apie Britanijos karališką šeimą ir princo meilę nekilmingajai. Autorę parašyti šį romaną įkvėpė istorija, kuomet karalius Edvardas VIII atsisakė sosto dėl meilės nekarališko kraujo merginai. Tai buvo pirmasis ir vienintelis karalius, kuris dėl meilės pasielgė šitaip drastiškai ir pasiaukojančiai.
Romanas skaitosi lengvai ir greitai. Parašytas neblogai ir stilius nieko. Patiko tai, kad knygoje romantika subtili ir nepersaldinta. Gal dėl to knyga skaitėsi dar maloniau ir įdomiau.
Knygoje susipina tikra istorija su autorės fantazija. Gana įtikinamai atkurta to meto aplinka ir nuotaikos su savo dar išlikusiomis griežtomis etiketo taisyklėmis, rafinuota apranga, elito paskalomis ir pramogomis. Nemažai paminima ir to meto įvykių ir politinių judėjimų. Kaip tik tuo metu vyko moterų judėjimai. Jos kovojo už moterų teises ir lygybes. Mitingai, protestai garsios kalbos ir arši kova už įstatymų pakeitimus. Taigi, tai buvo ne tik feminizmo judėjimas, bet ir seksualinių mažumų (lesbiečių) judėjimo pradžia. Kovotojos už moterų suvaržymų ir priespaudos panaikinimą buvo vadinamos sufražistėmis. Už šių idėjų skelbimą ir reiškimąsi viešai buvo persekiojama ir sodinama į kalėjimus, kuriuose vis dar buvo taikomi įvairiausi kankinimo metodai, tarp jų ir priverstinis maitinimas, kuris buvo dažniausiai taikomas sufražistėms.

Vieną gegužės dieną 1911 m. princas Edvardas savo mašina užkabina ir parbloškia dviračiu važiuojančia Rozą. Šio atsitikimo dėka, jis susipažįsta ir su kitomis jos seserimis, tarp kurių jis pamato tą, kuri apverčia visą jo gyvenimą aukštyn kojom. Iki tos dienos viskas buvo sustyguota ir suplanuota į priekį, viskas vyko motiniškai jam gerai pažįstama ir jau atsibodusia vaga. Meilė ne tik suteikia gyvenimui prasmės, nudažo viską vaivorykštės spalvomis, bet ir sulygina visus, suteikia sparnus, stumia pirmyn, priverčia keistis. Ši meilė jam ne tik buvo atgaiva po gyvenimo rutinos, bet ir suteikė jėgų tverti visas tas karališkas apeigas ir prievoles, taip pat ji apgaugė ji komforto, artumo, laimės ir šilumos skraiste, visu tuo ko labai trūko karališkai šeimai ir tarpusavio santykiams. Jis pasiryžta įveikti visus sunkumus ir paprašo tėvo leidimo vesti ne karališko kraujo merginą. Deja, karalius Jurgis V nusiteikęs tokioms kvailybėms ir išsišokimams.
Šiame romane istorija rutuliojasi ne tik apie Edvardo ir Lilės meile, tai ir seserų istorija, šalies istorija, politiniai įvykiai. Išrinktosios merginos šeima labai "spalvinga".
Lilė - gražuolė, atsidavusi, pasiaukojanti, visapusiškai nuostabi asmenybė, romantikė. Ji visą savo gyvenimą skyrė dailei ir menui.
Roza - aktyvi kovotoja už moterų teises, pirmoji moteris pradėjusi rašyti straipsnius laikraščiui.
Marigolda - maištinga siela, seksuali ir mėgstanti šokiruoti, jai neegzistuoja jokie tabu.
Iris - tylioji ir nuolankioji pelytė, be galo jautrios sielos, visa esybe atsidavusi namams ir šeimai.
Visos keturios seserys tokios skirtingos , tokios nepanašios, bet jas sieja ne tik šeimos ryšiai, bet ir tarpusavio artumas. Jų charakteriuose atsispindi laikotarpis, kuomet moteris pradeda reikštis, pradeda skleistis kaip gėlės pavasari.

Romanas labai spalvingas ir nuotaikingas. Tiesa, su labai netikėta ir nenusaldinta pabaiga. Kuomet skaičiau, aš planavau ir tikėjausi visai kitokios pabaigos, bet tikrai nenuvylė.


Karalius Edvardas VIII

Wallis Simpson - moteris, dėl kurios atsisakoma titulo


To meto laikraštis London Herold paskelbė skandalinga ir neįtikėtina naujieną


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Obuolys
Metai: 2011
Apimtis: 480

2011 m. spalio 21 d., penktadienis

The Man Booker Prize 2011

Spalio 18 dieną buvo paskelbtas šių metų Booker premijos laimėtojas. Juo tapo Julian Barnes su savo knyga "The sense of an ending" (Pabaigos jausmas). Booker premija yra prestižinė, kuri atveria laimėtojui duris į didesnius knygos pardavimus, geresnius kontraktus ir garbę. Na ir žinoma, žymiai padidina autoriaus sąskaitos balansą, nes vis tik Booker premija visų pirma tai piniginė premija.

Nuspręsti šių metų nugalėtojui komisijai užteko vos 31 minutės. Nors žvilgtelėjus į sąrašą nesunku suprasti kodėl. Jis vienintelis "patyręs" ir su stažu rašytojas. Neteigiu, kad debiutantų knygos nebuvo vertos laimėjimo, bet vis tik tai lyg duoklė už ne vienerių metų nesėkmę. Julian Barnes labiausiai pagarsėjęs rašytojas Bookerio istorijos. Pagarsėjęs savo nesėkmėmis. Jo kūriniai ne vieną kartą buvo patekę į trumpuosius sąrašus, bet visą laiką kažkas jį aplenkdavo. 1984 metais į trumpuosius sąrašus patenka "Floberio papūga", 1998 metais - "Anglija, Anglija" ir 2005 metais jo romanas "Artūras ir Džordžas". Kaip autorius pats pasisakė, kad kartais jį apimdavo paranojiškos mintys susijusios su šią premiją, tuomet jam atrodydavo, kad visi susimokę prieš jį ir paprasčiausiai neleidžia laimėti. Taip pat savo padėkos kalboje jis dėkoje komisijai už išmintį, o rėmėjams už čekį.

Komisijos pirmininkė Stella Rimington (nuotraukoje per vidurį) prieš paskelbdama šių metų nugalėtoją pasakė įdomią ir apžvalgią kalbą, kurioje paaiškino kriterijus ir principus, pagal kuriuos buvo atrenkamos knygos. Ji paminėjo, kad per pastaruosius 10 mėnesių jai teko perskaityti įvairiausių knygų - nuo šedevrų ir tikrai labai gerų ir vertų dėmesio knygų iki visiško šlamšto. Bet kaip ji išsireiškė, kad kiekvienas turi teisę rašyti apie ką nori ir rašyti kaip nori, o leidyklos turi teisę visą tai leisti ir vežti į knygynus, o jau skaitytojas pats turi atsijoti pelus nuo grūdų.
Taip pat S.Rimington savo kalboje apkaltino kritikus leidybos pasaulyje už sąmokslus, propogandą ir dvigubus agentus.
Apie šių metų nugalėtoją ji sakė, kad tai nuostabus rašytojas, turintis savitą rašymo stilių, o knygą "Pabaigos jausmas" galima skaityti ne vieną kartą, ji gerai parašyta ir yra aktuali šio amžiaus žmonijai.

Stella Rimington kalba ir Julian Barnes padėkos kalba

Aš taip pat manau, kad jis vertas šios premijos. Neteko skaityti visų jo darbų, bet kiek skaičiau man labai patiko. Jį atradau perskaičius "Floberio papūgą", knyga užbūrė. Ir aš labai pamilau jo savitą rašymo stilių, sarkazmą ir humoro jausmą.
Žinau, kad tikrai nenusivilsiu šių metų knyga -laimėtoja, taip kaip nusivyliau praėjusių metų laimėtojo Howard Jacobson knyga. Vis tik sugalvojau pati pabūti komisijos nare. Šį kartą apsiribosiu vienu iš sąrašų (kol kas dar neapsisprendžiau ilguoju ar trumpuoju) ir bus labai įdomu palyginti savo nuomonę su komisijos. Juk kiekvienam patinka skirtingi dalykai ir knygas vertina labai skirtingai.

Julian Barnes kalba

Plačiau apie tą patį galima rasti The Man Booker prize svetainėje.

Arnhild Lauveng "Auštant aš virsdavau liūtu"

"Nebežinojau, kas valdo mano mintis ir veiksmus, ar aš, ar kiti – gal „rašytojas“? Abejojau, ar išvis gyvenu, nes visa atrodė tuščia ir pilka. Savo dienoraštyje įvardį „aš“ pakeičiau „ji“, vėliau ėmiau mąstyti taip: „Ji pasuko link kelio, vedančio į mokyklą. Buvo nuliūdusi ir svarstė, ar nebūtų geriausia numirti.“ Arnhild Lauveng beveik dešimt metų praleido įvairiose psichiatrijos ligoninėse. Jai buvo diagnozuota šizofrenija, ji elgėsi psichotiškai, pjaustėsi ir kitaip save žalojo. Dabar, sėkmingai baigusi psichologijos studijas Oslo universitete, Lauveng dirba psichologe. Knygoje autorė dalijasi savo skausminga gydymosi patirtimi ir kalba už tuos žmones, kurių balsai yra retai girdimi. Ji supažindina mus su pasauliu, kupinu haliucinacijų ir balsų, būriais iš paskos bėgančių žiurkių, plėšrių vilkų, šliaužiančių gyvačių ir net antgamtinių būtybių... Tačiau Lauveng atskleidžia, kad šie regėjimai ir haliucinacijos turi savo logiką. Jos nuoširdus pasakojimas padeda suvokti, kaip jaučiasi šizofrenija sergantys žmonės ir kokie mūsų veiksmai gali juos žeisti arba, priešingai, – jiems padėti. Palaikoma gydymo įstaigų personalo, niekada vilties nepraradusių mamos ir sesers, Lauveng kovojo su savo liga ir ją įveikė, nors ši pergalė iki šiol daugeliui atrodo neįtikima."


Dar viena knyga iš Baltų lankų leidžiamos serijos "Tikrosios patirtys". Nesu skaičiusi visos šios serijos, bet kiek teko, tai ši knyga man labiausiai patiko. Pati istorija įtraukė nuo pirmųjų eilučių, sukrėtė ir užbūrė. Bet tuo pačiu parodė, kokias mes visi darome klaidas kai kalba eina apie psichikos liga sergančius ar sirgusius žmones. Jei atvirai, aš anksčiau niekada apie tai nesusimąstydavau. Bet manau, kad toks nepripažinimo ir atstūmimo elgesys mums yra įskiepytas masių.

Knygoje autorė pasakoja savo ligos istorija ir supažindina su visomis smulkmenomis ir sunkumais. Ji kalba ne tik apie save pačią, bet kalba ir už tuos, kurių balsas dažniausiai lieka neišgirstas, kuriuos mes ignoruojame ir net nenorime bei nesistengiame klausyti ir suprasti, nes mes jų nebelaikome asmenybėmis, jie paprasčiausiai mums ligoniai, apie kuriuos mes geriau negalvojame ir nekalbame. Ypač jei su tuo susiduriama asmeniškai, nuo to stengiamasi bėgti, tai stengiamasi slėpti ir meluoti. Sirgti kokia nors psichikos liga, tai lyg būti pažymėtam, būti raupsuotam, visų atstumtam. Tokius žmones geriausiai "nurašyti" ir ilgam uždaryti nuo visų.

Ši knyga - tai ne tik autorės istorija apie jos ligą, ilgus sirgimo metus, jos kančias ir košmarus, jos haliucinacijas ir siaubus, žalojimąsi ir begalinę neviltį, neaprėpiamą tamsą ir neišsemiamą tuštumą, tai taip pat nedidelis psichologijos kursas apie šizofreniją kaip ligą, jos požymius ir žmones sergančius šia liga. Taip pat tai žvilgsnis į psichiatrijos ligonines kasdienybę, jos darbuotojus, jų požiūrį į savo darbą ir elgesį su pacientais.

Ji buvo paauglė, kai jai diagnozavo šizofreniją. Tai pakeitė jos gyvenimą iš esmės, atėmė jos jaunystę ir ilgam atitvėrė nuo visuomenės ir normalaus gyvenimo. Ją kamavo haliucinacijos, nuo kurių ji kraupo iš siaubo, ji girdėjo balsus, kurie vertė ją žalotis ir tyčiotis iš savęs. Iš nevilties ne kartą bandė žudytis ir augiausiai laiko praleisdavo ligoninėje. Ji gyveno amžinoje kančioje su nepakenčiamu skausmu ir tuštybės jausmu. Atgaiva būdavo grįžti į tėvų namus, bet šie apsilankymai visada labai greitai ir vienodai baigdavosi. Yra laikotarpis jos gyvenime, kurio ji paprasčiausiai neprisimena dėl vaistų poveikio. Tai ne savaitės ar mėnesiai, o ištisi metai. Tik po ilgo gydymosi, begalinio noro pasveikti, svajonių ir ryžtingo užsibrėžto tikslo siekimo, jai pavyko visą tą siaubą palikti praeityje. Jai pavyko baigti mokyklą ir pačiai tapti psichologe ir dabar padėti kitiems tokiems kaip ji kažkada buvo. Dėl to knygoje viskas pateikiama ne vien iš jos kaip ligonės ir pacientės pusės, bet ir iš gydytojo matymo taško.
Autorė labai įžvalgiai pasakoja, kad vos tik susirgus lyg ir nurašomas iš normalaus gyvenimo ir jam nepadedama pasveikti. Tiesiog, yra skiriami vaistai, yra stebimi ir tiek, bet nededama pastangų suprasti poreikius ir tikrai realiai padėti. Bet juk vaistai tik prislopina simptomus ir gyvenimą padaro vienodą, be spalvų ir emocijų. Jie ne tik užslopina simptomus, bet ir prislopina jausmus, troškimus ir norus. Kadangi šizofrenija praktikoje yra laikoma nepagydoma liga, dėl to niekas per daug ir nesistengiama net suteikti ligoniui vilties. Kažkodėl yra pamirštama, kad vis tik vienas žmogus iš tūkstančio nugali šią ligą ir pasveiksta ir sėkmingai grįžta į normalų gyvenimą.

Iš pasakojimo galima pasimokyti tolerancijos, pasisemti kantrybės ir visada kovoti, nepasiduoti nevilčiai ir masėms, nenuleisti rankų ir tikėti savimi. Pati istorija nėra taip paprasta skaityti, nes vis labai jaučiasi, jog tekstą parašė ne paprastas žmogus, labai jaučiasi autorės išsilavinimas ir gilios žinios savos srities. Ji ją parašė jau būdama psichiatre.
Knyga verta dėmesio ir tikrai gerai parašyta.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 214

2011 m. spalio 19 d., trečiadienis

Danielle Steel "Призрак тайны" (Vaiduoklis)

Kai viskas nusibosta, o mokslai tiesiog nepajudinamu akmeniu užvirsta, visada griebiuosi labai lengvo turinio knygų, kaip gelbėjimosi rato. Kodėl taip yra net pati negaliu atsakyti į šį klausimą, bet tokiais momentais jokios kitos knygos tiesiog nesiskaito. Bet turiu prisipažinti ne visada jos man padeda, būna, kad dar labiau suerzina ir stumia į neviltį ir pasigaili, kad iš vis pasiėmei ją į rankas. Kaip benorėčiau ir besistengčiau, kol kas nepavyko atsikratyti šios ydos....

Tai antroji šios autorės knyga, kurią perskaičiau ir tiek. Nesakau, kad visai nepatiko, tikrai buvo gerų vietų, bet vis tik pasitaikė ir visiškai netikusių pastraipų, kurios ir sugadina visą malonumą. Šį kartą vos iš proto neišvedė pagrindinio herojaus verkšlenimai ir žeminimasis. O atgaiva buvo moters-vaiduoklio gyvenimo istorija.

Čarlis Vaterstounas yra sėkmingas architektas, kuris gyvena svajonių mieste, be galo myli savo darbą ir senąją Europos architektūrą ir tiesiog galvą pametęs dėl savo žmonos. Taigi, jo manymu, jo gyvenimas paprasčiausiai idealus ir jis tikrai nieko nežada jame keisti. Deja, likimas kartais iškrečia pokštų. Ateina tokia diena kai žmona palieka dėl vyresnio vyro, kuris dar be to jos bendradarbis. Jo įsivaizduojamas kortų pasaulis subyra. Kuomet viršininkas nusprendžia ji išsiųsti atgal į New York'ą, gyvenimas praranda visas spalvas ir skonį. Paprasčiausiai žemė slysta iš po kojų ir viskas taip beviltiška, nesugrąžinama ir nepataisoma. Po bandymo integruotis į naują aplinką, jis nusprendžia išeiti poilsio, kol dar galutinai nesužlugdė savo karjeros. Taigi, pasiėmęs metines atostogas, jis patraukia į Masačiusetso valstiją. Pūga ji užlaiko viename mažame miestelyje, kuriame jis išsinuomoja kambarį pas našlę. Po atvirų pokalbių jį pakerį pasakojimai apie jos turimą senąjį namą, o ji pamatęs jis nusprendžia likusią atostogų dalį praleisti jame. Namą gaubia istorija ir senoji paslaptis. Ir štai vieną dieną nutinka keisčiausias dalykas, jis pamato moters Saros vaiduoklį. Jis panyra į atsakymų paieškas ir netikėtai jam patekę Saros dienoraščiai atskleidžia nelengva jos dalią ir drąsą ir ryžtą, bet ir įkvepia ji naujam gyvenimui. Jis nusprendžia judėti pirmyn ir palikti praeitį praeityje ir kurti naują ateitį.

Romantiška, vietomis graudi, graži istorija, bet deja, buvo vietų, kurios man atrodė lėkštos, banalios, nuvalkiotos ir nuobodžios. Skaitėsi labai greitai ir lengvai. Pradžia įtraukė iš karto, po to teko pajusti povandeninius akmenis, kurie trukdė mėgautis knyga, bet deja, po viso teko sekė nusivylimas. Tik Saros istorija pataisė visą padėtį ir išgelbėjo pabaigą.
Tiesiog, lengvas, paprastas ir neįpareigojantis skaitaliukas.
Knyga nėra išversta į lietuvių kalbą.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: эксмо
Metai: 2010
Apimtis: 608

Henning Mankell "Глухая стена" (Aklina siena)

Labai gerai žinomo ir Lietuvos skaitytojams švedų detektyvų meistro dar viena istorija ir detektyvo Valanderio gyvenimo. Autoriaus pasirinkta tema šioje knygoje man buvo kiek netikėta ir neįprasta ir tikrai nebūdinga Švedijos užkampiui. Tačiau autorius gana gerai viską apgalvojo ir nepaliko spragų. Romane kuriamas konspiracijos mastas per didelis siauram ir provincialiam Valanderio mąstymui, bet čia vėl pasireiškia autoriaus plunksnos meistriškumas ir skaitant praktiškai tai "nekrenta į akis".
Romanas labai gerai parašytas, apmąstytos visos smulkmenos ir detalės, bet vis tik pabaiga man buvo netikėta ir kiek nereali. Pabaigoje aprašomi dalykai kaip iš gero fantastinio filmo, na o galbūt, ir iš artimiausios ateities, sunku numatyti kas laukia. Juk elektroninių, o gal geriau sakyti skaitmeninių, nusikaltimų tik daugėja.
Pati istorija labai įtraukė ir prikaustė. Buvo sunku atsiplėšti nuo knygos. Tai buvo mano pirmoji šio autoriaus knyga. Nesu skaičiusi šios knygų serijos apie detektyvą Valanderį iki šiol, bet tai visai netrukdė pasinerti į knygą ir įsitraukti į Valanderio gyvenimo subtilybes. Taigi, šią knygą tikrai galima skaityti kaip atskirą knygą, o ne kaip serijos dalį.

Keisti dalykai dedasi mažame Švedijos miestelyje. Pasipila žiaurūs ir iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nieko neturintys nusikaltimai. Jaunos merginos žiauriai nužudo taksistą. Vėliau vienai iš jų pavyksta pasprukti iš tardymo izoliatoriau, bet ne už ilgo randamas stipriai apdegęs jos kūnas. iš lavoninės yra pavagiamas sava mirtimi mirusio vyro kūnas. Tai labai nustebina ir iškelia daug klausimų. Bet paliktas įkaltis vietoj lavono ir "nutiesia" sąsajas tarp kitų mirčių. Paaiškėja, kad informacinių technologijų konsultantas, miręs nuo širdies priepuolio, nėra jau toks nekaltas ir niekuom dėtas pilietis. Tačiau iki jo paslapties prisikasti vienam Valanderiui per sudėtinga. Tad į pagalbą kviečiamas neseniai iš kalėjimo išėjęs kompiuterinis genijus. Tik jis galės įsilaužti į mirusiojo kompiuterį ir apeiti visas apsaugos sistemas. Bet kai paaiškėja kad pasauliniu mastu yra rengiamas elektroninis terorizmas, net ir pats Valanderis sunkiai patiki, kad tai įmanoma.
Tirdamas šią painią bylą detektyvas, išgyvena asmeninio gyvenimo tragediją ir košmarą. Jis apkaltinamas netinkamu elgesiu ir smurtu prieš įtariamąją, o dar ta vienatvė, kurį slegia lyg akmuo ir graužia kaip kirminas. Jau prieš kurį laiką jis išsiskyrė su žmona ir patraukė savais keliais, bet iki šiol jis vienas ir grįžus namo, jo nelaukia maloni moters kompanija. Tik kur ir kaip sutikti TĄ tinkamą, kuri būti graži, seksuali, protinga, meili ir neprieraiši, be jokių pretenzijų į ateitį.

Niekada nebuvau klasikinio detektyvo mėgėja, man visada būdavo nuobodu skaityti ir tos knygos atrodė tiesiog šabloninės, bet ši knyga tikrai nustebino ir teko kiek pakoreguoti savo nuomonę apie šį žanrą. Joje nėra jokių CSI triukų, tik elementarus, vienodas ir nuobodus detektyvo darbas, kurio metu yra analizuojami ir susiejami įkalčiai. Tačiau autoriaus sukurtas personažas, jo charizma tiesiog apžavi ir pritraukia. Tiesiog pamilsti šį kartais ne visai pozityvų ir tikrai ne gražuolį detektyvą.

Kol kas šios knygos nėra išverstos į lietuvių kalbą.


Vertinimas: 4,5/5
Leidėjas: иностранка
Metai: 2008
Apimtis: 688

2011 m. spalio 7 d., penktadienis

Benedicte Meyer Kroneberg "Niekas negirdės, kaip tylu"

"Aš esu Hana. Turiu tris mamas. Varna man patinka labiau nei Nakties paukštė. Mudvi su Varna turime daug paslapčių. Nakties paukštė – tokia tyli. Namuose būna itin tylu, kai pasirodo ji. Viskas sustoja. Lempos šviečia blankiau. Krosnelės atšąla. Viskas nuščiūva. Nakties paukštė sėdi savo miegamajame. Užuolaidos
užtrauktos, langai uždaryti – eidama matau tai iš toli ir suprantu, kad viduje Nakties paukštė. [...]
Varna mirkčioja, meta skubų žvilgsnį ten, šen, bet akies kamputyje tūno juokas, kuris man patinka. „Paika mergužėle, – sakoAbipusė lygiuotė Varna, – šokėjėle, paika mergužėle, eikš, pašoksim.“ Tą ir darome, nors jau vėlu ir man laikas miegoti, Varna sako, kad tai
nieko bloga. „Negalime visą laiką būti protingos, reikia šiek tiek pagyventi, paika mergužėle, šokėjėle, tai mūsų paslaptis, ar ne?“ – klausia Varna. Mes su Varna turime daug paslapčių.
Bet labiausiai Hanai patinka mama. Ramus mamos balsas, kai ji sėdi prie žiedimo rato, mama, kuri mėgsta mišką ir viską, kas auga. Hana blaškosi tarp ištikimybės mamai ir tėčio troškimo, kad viskas būtų tvarkinga ir puiku. Savo rūpesčius dėl draugių ji turi laikyti paslaptyje, nes baiminasi, jog nutiks kas negero.
Vėl sutinkame Haną jau suaugusią, kai po mamos mirties ji grįžta į vaikystės namus. Ją persekioja stiprėjantis abejonės jausmas – galų gale abejonė peraugs į poreikį išsiaiškinti viską su tėvu."


Knygą perskaičiau per vieną vakarą, tiesiog negalėjau atsitraukti. Knyga užbūrė savo atmosfera ir kuriama nuotaika. Nors tai gana liūdna ir skaudi istorija, bet joje kažko tokio yra kas patraukia. Tik skandinavų rašytojai sugeba gamtovaizdžio ir potyrių aprašymais sukurti atmosferą, kurią atrodo galima paliesti, lyg tu pati visą tai pergyventum, lyg stovėtum vidury visų įvykių.

Norvegų rašytoja, baigusi skandinavų literatūros studijas ir dirbanti mokytoja. Šiuo metu ji gyvena Hisoy saloje ir tas labai atsispindi jos romane. Ji tiesiog įspūdingai vaizduoja atšiaurią ir nedraugišką aplinką. Visa gamta tiesiog persisunkusi vandenyno vėjų - sūraus ir kaulus stingdančio. Visur plyti bekraščiai negyvenami plotai, nepraeinami miškai, stačios uolos ir didžiulės putotos bangos daužančios jas, tamsūs ir neperregimi ežerai ir sniegas iškrentantis didelėmis, apsunkusiomis, šlapiomis snaigėmis.
Autorė labai gražiai ir vaizdingai aprašo gamtą, apimančius jausmus ir vienos šeimos paveikslą.

Pasakojimas vystomas dviem atskirom srovėm - dabartyje ir praeityje, pagrindinės veikėjos vaikystėje. Abu pasakojimai vystomi atskirai vienas nuo kito, bet skaitant nesijaučia to perėjimo tarp laikmečių.
Hana turi tris mamas - mama, kuri yra meniškos sielos, myli gamta, labai mėgsta eiti pasivaikščioti, kuri atiduoda save visą lipdymui, mylinti ir atidi; varna - visa pasinėrusi tik į darbą, nepakenčianti kasdienės rutinos, išsiblaškiusi ir visada pamirštanti apie ją, niekada nemieganti, dažnai besikalbanti su savimi ir pikta; nakties paukštė - tokia perregima ir lengva, išbalusi ir be galo tyli, tamsiomis ir tuščiomis akimis kaip tie du juodi ežerai.
Taip vaikiškas protas suvokia motinos nuotaikų kaitą, jos elgesio pasikeitimus, jos kovą su aplinka ir aplinkiniais. Hana taip trokšta, kad mama visada būtų mama ir dėl to ji pasiryžusi viskas - kentėti klasiokių patyčias, meluoti, gerai ir daug valgyti, klausytis suaugusių. Kaskart pareinant iš mokyklos ji tik nori namuose rasti mamą.
Tėtis stengiasi ją apsaugoti nuo skaudžios tiesos nesakydamas ir nepaaiškindamas jai nieko. Jis ją saugo ne tik vaikystėje, bet tą patį daro kai ji po daugelio metų sugrįžta į vaikystės namus švęsti Kalėdų. Dabar jai namas atrodo nesvetingas, šaltas ir tuščias. Dabar kai mamos jame nebėra. Ji sunkiai išgyvena mamos netektį. Su galvą pasinerė į darbus ir net nepastebėjo, kad ją supantis pasaulis pradėjo blankti, kaip viskas aplinkui susvetimėjo ir ji pasimetė, o dar tie nesibaigiantys galvos skausmai.
Ir štai po visko vėl grįžusi į tėvų namus, ji bando susigrąžinti save ir bando suprasti, kas iš tiesų nutiko mamai tą lemtingą dieną, apie ką tėtis taip nenori kalbėti. Nors tiesa yra ta, kad ji jau seniai žino visus atsakymus į kylančius klausimus, dar vaikystėje žinojo, bet ji taip įnirtingai bėgo nuo viso to, ji taip norėjo girdėti visai kitokią tiesą, kad pasiklydo.

Tai autorės debiutinis romanas ir tikrai neblogas. Man labai patiko.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Svajonių knygos
Metai: 2011
Apimtis: 144

2011 m. spalio 4 d., antradienis

Charlotte Bronte "Džeinė Eir"

"„Džeinė Eir“ – autobiografiškiausia Šarlotės Brontės knyga. Tai ir viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje. Tačiau jos negalima pavadinti banalia meilės istorija su laiminga pabaiga...
Visų niekinama ir žeminama našlaitė Džeinė auga giminaičių namuose o vėliau – prastos reputacijos našlaičių prieglaudoje. Paaugusi pradeda dirbti egocentriško misterio Ročesterio dukrelės aukle. Neišvaizdi, tačiau inteligentiška moteris sužavi Ročesterį. Įsiplieskia meilė. Bet ar Ročesterio pečius slegianti paslaptis nesunaikins jųdviejų jausmo?
Džeinės Eir istorija, parašyta 1847 m., įdomi ir šiandien: prieš keletą metų romanas buvo įtrauktas į populiariausių visų laikų Didžiosios Britanijos knygų dvidešimtuką. Romanas daug kartų ekranizuotas."


Kaip malonu vėl grįžti prie klasikos, o ypatingai prie šios širdžiai mielos knygos. Man ji viena iš geriausių kada nors parašytų meilės istorijų. Tikras klasikos perliukas. Niekada nepabosta skaityti ir vėl skaityti ją.
Pirmą kartą šią knygą aš atrodau dar būdama dešimtokė. Ji mane taip apžavėjo ir užkerėjo, kad tuo metu ją "ryte surijau" per du vakarus ir paliko man neišdildomą įspūdį. Taigi nuo to karto aš vis grįžtu ir grįžtu prie šios knygos. Kai pasiilgstu jausmų ir romantikos, gražios ir senosios kalbos, ši knyga nepakeičiama (bent jau man). Turinys jau pažįstamas iki skausmo, bet kiekvieną kartą skaitant ją naujai aš kažką atrandu, kažką įgaunu, užplūsta skirtingi jausmai, kai ką pastebiu.
Knygos kalba labai graži ir lyriška, tokia taisyklinga, sena, pilna, be jokių pašalinių žodžių, neužteršta.

Džeinė Eir yra našlaitė, kurią dėdės žmona išsiunčia į skurdžią ir prastos reputacijos, bet pigią našlaičių prieglaudą. Jei tetos namuose jos niekas nemylėjo, niekino ir stumdė, tai našlaičių prieglaudoje buvo dar liūdnai. Tai namai kuriuose skurdas buvo kasdienybė ir ateitis, kuriuose badas ne retenybė, bausmės kaip vienas iš dažniausiai naudojamų auklėjimo būdų, kuriuose šaltis stingdė kaulus, o mirtis lankydavo taip dažnai, kad po kurio laiko net nepastebi ir netgi pradedi džiaugtis, nes atitenka kiek daugiau maisto. Baigusi šią mokymo įstaigą, ji pakliūna į turtingus namus. Ten ji turi mokyti mergaitę, kuri beveik nekalba angliškai ir beveik visą laiką tarška apie Prancūzija ir pramogas. Ji atsiduria gana nuošalioje vietoje, apsuptoje nuostabios gamtos. Namas senas, didžiulis, suręstas iš akmenų, kuriame be galės kambarių ir kuris savyje slepią vaiduoklį. Amžinai paskendęs prietemoje ir netgi skaisčiausia saulė negali išsklaidyti visų šešėlių. Ir štai šiame atšiauriame ir drėgname name ji patyria savo pirmąją meilę.
Misteris Ročesteris yra uždaras, nedraugiškas, nekalbus, paslaptingas, griežtas ir gana atšiaurus žmogus, bet netgi ten kur amžinoji žiema, kartais užsižiebia ugnelė ir užgimsta jausmai. Įvykiams besirutuliojant labai greitai ir atėjus lemtingai ir reikšmingiausiai dienai, paaiškėja baisi paslaptis, kurią misteris Ročesteris ir prietemoje paskendęs namas gerai saugojo nuo žmonių akių. Kai likimas stipriai nuskriaudžia, jis visada pratęsia kitą ranką, kad paguosti. Taip ir šioje istorijoje viskas baigiasi gražiai ir savotiškai laimingai.

Romane labai gražiai atspindėtas laikmetis, socialinė ir moters padėtys, tarpusavio santykiai. Vaizdingai aprašomi gamtos vaizdai bei aplinka.
Knyga parašyta lyg dienoraštis, lyg išpažintis, lyg prisiminimai. Vietomis autorė kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją lyg bandydama pasiaiškinti, pateisinti ar prasklaidyti abejones. Pati meilės istorija labai graži ir sentimentali, bet visiškai ne banali ir ne nusaldinta.
Knyga labai apžavi ir įtraukia, tiesiog nesinori atsitraukti.

Romanas ne vieną kartą ekranizuotas. Man teko matyti ne vieną serialą ir filmą, netgi ir šių metų ekranizaciją, bet kol kas mano mylimiausia išlieka 1983 metų BBC mini serialas. Jame ir aktoriai nuostabūs ir vaidyba nepriekaištinga ir siužetas išsamus ir jausmai nesukaustyti.

Knyga verta dėmesio ir tikrai reikia nors kartą ją perskaityti.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 528
Originalus pavadinimas: Jane Eyre

2011 m. spalio 1 d., šeštadienis

Kami Garcia, Margaret Stohl "Šešiolika mėnulių"

"Lina Dukein nepanaši į nieką, ką lig šiol buvo regėjęs mažas pietietiškas Gatlino miestelis, ir ji stengiasi nuslėpti savo galią bei prakeiksmą, persekiojantį jos šeimą iš kartos į kartą. Vis dėlto net sodais apaugusiuose, visų užmirštuose Pietuose, kur pilna drumzlinų pelkių ir yrančių kapinių, amžinai paslapties neišsaugosi.
Itaną Veitą, lig šiol skaičiavusį mėnesius, kada galės ištrūkti iš Gatlino, persekioja nakties košmarai: jam sapnuojasi anksčiau nematyta graži mergina. Kai Lina atsikrausto į seniausią ir liūdniausiai pagarsėjusią miestelio plantaciją, Itanas pajunta jai nepaaiškinamą trauką ir pasiryžta atskleisti judviejų ryšį.
Miestelyje, kuriame staigmenų nebūna, viską gali pakeisti viena paslaptis.
Tai kvapą gniaužianti istorija apie paprasto jaunuolio ir ypatingų galių turinčios merginos meilę.
„16 mėnulių" - debiutinis dviejų jaunų autorių romanas. Jis jau verčiamas į 24 kalbas.Tęsinys vadinsis „17 mėnulių"."


Taigi, kad jau baigiu pasiklysti tarp visų tų fentazy knygų - vampyrų, nemirtingųjų, vilkolakių, matančiųjų ir kalbančiųjų su dvasiomis, puolusių angelų ir t.t. Asmeniškai man visos šios knygos yra vienodo kirpimo ir labai panašios. Štampuojamos pagal šabloninį scenarijų ir vienodu principu - yra jis ir ji (vienas iš jų būtinai ne visiškai žmogus, t.y. žmogiškajame pavidale, bet kažkas kitas), tarp jų užsimezga meilė "iki grabo lentos", būtinai yra blogis, su kuriuo jiems tenka kovoti, kad galėtų būti kartu. Ir visą tai baigiasi irgi vienodai - savotiškas happy end'as, bet su užuomina į sekančios knygos įvykius. Ir taip viskas tęsiasi be galo be krašto. Kartais taip skaitai n-ąją knygą ir galvoji "nu viešpatie, iki kokios begalybės visą tai įmanoma dar tęsti". Lyg kokia "Santa Barbara", kuri buvo rodoma metų metais, ir atsibosta, ir numesti nesinori. Vienu žodžiu, visuotinis pasaulinis virusas, nuo kurio atsiranda priklausomybė.
Ėmiausi šios knygos, nes mane visą laiką žavėjo magijos pasaulis, raganavimas ir užkeikimai. Tiesa, šioje knygoje daugiau tarpusavio santykių aiškinimosi, nei pačių burtų ir ritualų, bet negaliu sakyti, kad knyga nepatiko.

Veiksmas rutuliojasi mažame miestelyje Gatline, kuriame visi vieni kitus pažįsta, nuo nieko nepabėgsi ir nepasislėpsi, visi viską mato, kuriame atvykėliai ir prašalaičiai sutinkami su nepasitikėjimu, kuriame nėra jokių pramogų ir belieka tik palaipsniui mirti iš nuobodulio. Ir štai į šį miestelį atvyksta labai neįprasta ir ypatinga mergina Lina ir kartu su savimi ji atsiveža paslaptį, kuri apvers šio miestelio gyvenimą aukštyn kojom. Vėliau kaip paaiškėja, kad šis miestelis nėra jau toks eilinis, jame irgi slepiama labai didžiulė paslaptis. Ieškoti atsakymų į visus šiuos klausimus Linai padeda vietinis vaikinas Itanas, kuris iki jos pasirodymo apie vieną tik svajojo, kaip greičiau išvažiavus iš šio visų pamišto ir velnio pamesto užkampio. Vizijų pagalba po gabalėli pradeda aiškėti ta bauginanti paslaptis, kuri sukels visas gėrio ir blogio jėgas į mūšį dėl išlikimo.

Knyga skaitėsi labai lengvai, greitai ir labai smagiai. Siužetas įtraukė. Nelabai turiu prie ko prikibti šioje knygoje, nes joje ne per daugiausia išminties. Labai tinkama poilsiui ir atsipalaidavimui. Nors vis tik buvo vienas niuansas - pačioje, atrodytų, tragiškiausioje vietoje nebuvo nei graudu, nei liūdna, nei dar kažkaip. Knyga nesukėlė man jokių emocijų, nors buvo visai nebloga pramoga.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 584
Originalus pavadinimas: "Beautiful creatures"