Elizabeth Chandler "Meilės galia"

"Meilė, stipresnė už gyvenimą
Aivei, netekusiai mylimojo Tristano, reikia gyventi toliau. Deja, kol kas mergina jaučiasi taip, tarsi būtų praradusi visą pasaulį. Negana to, vis iš po kojų tvirtą pagrindą išmuša broliuko Filipo kalbos apie šalimais švytinčius angelus, Betės rašliavos tarsi anapusinio pasaulio įspėjimai. O naktimis kamuoja košmariški sapnai: elnias, dūžtantis stiklas, raudonas motociklas. Vis labiau atrodo, kad įbrolio motinos savižudybė ir jos su Tristanu avarija kažkaip siejasi. Galbūt Aivė matė tai, ko neturėjo matyti? Todėl neveikė automobilio stabdžiai...
Angelas Tristanas, padedamas patrakusios Leisės, taip pat bando įminti šią mįslę. Jam tenka skaudančia širdimi žiūrėti, kaip Aivei meilinasi jos įbrolis Gregoris ir mergina juo pradeda pasitikėti. Žinoma, angelas supranta, kad ji negali amžinai mylėti mirusio. Juk gyviesiems reikia gyvųjų. Tik ar galima taip aklai pasikliauti žmogumi, kuris viskuo persisotinęs ir rizikuoja vien iš nuobodulio ir dyko buvimo? Ir štai Tristano laukia didžiausias iššūkis: ar pavyks sulaikyti savo mylimąją, žengiančią po atvažiuojančiu traukiniu?"


Tai antroji "Angelo pabučiuota" knyga, bet daug daug prastesnė nei pirmoji. Šiaip yra tendencija, kad pirmoji knyga būna lyg įvadas į serija ir nieko ypatinga, o jau sekančios knygos būna įdomesnės, jose būna daugiau nuotykių ir pavojų. Deja, su šia serija viskas atvirkščiai. Knygą skaičiau labai vangiai ir nuobodžiaudama ir vis laukiau kol kažkas prasidės, bet deja, visą knyga buvo tik pilstymas iš tuščio į kiaurą. Tik pačioje pabaigoje atsirado šiokia tokia intriga, bet tuo ir pasibaigė knyga.

Aivė neteko avarijoje mylimojo. Ji labai sunkiai išgyvena šią netektį, bet reikia judėti pirmyn, reikia toliau gyventi. Juk gyvenimas nestovi vietoje. Laikas padeda užsimiršti ir užgydyti atsivėrusias žaizdas. Ji vėl po truputi įsilieja į gyvenimą, susitikinėja su draugais, dalyvauja vakarėliuose. Tačiau liūdesys nesitraukia, o dar labiau erzina tai, kad mažasis broliukas pastoviai kartoja, kad Tristanas yra angelas ir yra nuolatos šalia ir kalbasi su juom. Taip pat ir draugė perduoda žinutes nuo jo. Su jo mirtimi, ji prarado tą naivų tikėjimą angelais, dėl to kiekvienas toks pasisakymas ją siutindavo ir ji stengiasi šalintis tų žmonių. Net gi pirštai jos nebeklauso ir ji net negali pagroti pačios paprasčiausios melodijos, o seniau tai buvo jos aistra, jos būdas atsilaiduoti, užsimiršti ir pabėgti nuo problemų. Beliko tik vienintelė paguoda katė Ela. O ir jos įbrolis Gregoris tapo labai dėmesingas, meilus. Atrodytų jo susirūpinimas nuoširdus, atjaučiantis ir kupinas meilės. Bet ar tikrai taip yra? Ar tikrai niekšinga siela pasikeisti, ar tikrai tai nuoširdi meilė, ar dar vieni spąstai?
Tristanas žino, kad ta avarija, kurioje jis žuvo, buvo ne nelaimingas atsitikimas. Tik jis nežino kieno tai darbas ir ką norėtą nužudyti - jį ar Aivę. Jis bando ieškoti atsakymų ir jam reikia perspėti Aivę apie jai gręsiantį pavojų. Bet kaip tai padaryti, kai ji nesiklauso ir ignoruoja visas jo žinutes. Ji atsiduria mirtiname pavojuje, bet ar meilė gali ją išgelbėti. Deja, šioje knygoje to nepavyks sužinoti, nes ties tuo ji ir pasibaigė.

Man patinka karts nuo karto paskaityti kokią fantasy knygą apie vampyrus, raganas, puolusius angelus ir pan., bet ši buvo tik laiko gaišimas. Turinys labai skystas, beprasmis, neįdomus ir nieko vertas. Vienu žodžiu ši knyga yra tikrų tikriausia makulatūra, net pagailo medelių, kuriuos nupjovė jai išleisti.


Vertinimas: 1,5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 200

Stephenie Meyer "Saulėlydis"

"Septyniolikmetė Bela persikrausto gyventi pas savo tėvą į nuobodų, ūkanotą Forkso miestelį. Vargu ar ji čia ištvertų, jei ne paslaptingas gražuolis Edvardas. Tačiau pamažu merginai paaiškėja, kad Edvardas visai ne žmogus ir kad draugystė su juo gali būti mirtinai pavojinga. Nuoširdi, jautri, šilta Bela drąsiai pasitinka visus pavojus ir siekia išsaugoti meilę..."


Prasidėjus naujausio filmo bumui nutariau vėl imtis šios serijos knygų. Nors filmai atvirai pasakius man neypatingi ir nelabai patiko. Pasirodė kažkokie padriki ir neužbaigti. Na manau ir knygos nėra jau tokios kažkuom ypatingos. Kažkada esu bandžiusi skaityti ją lietuviškai, bet kažkodėl visiškai nesisekė susidraugauti man su ja ir neužteko kantrybės pabaigti. Sakiniai atrodė kapoti ir padriki, vietomis visiškai nelogiški. Šį kartą ėmiausi skaityti originalo kalba ir sekėsi tikrai daug geriau. Aš ne tik užbaigiau knyga, bet man ji visai patiko. Žinoma, sakinių struktūra ir čia buvo labai primityvi, jokio lyriškumo. Nors tikrai nesunku įžvelgti, kodėl ji susilaukė tokio populiarumo. Istorija gana primityvi ir banali, bet kažkuom užkabino. Bet žinoma aš jos visiškai nevertinu kaip literatūros. Kai tikiesi iš knygos vien pramogos, nuotykio ir nerealios meilės, tai visai skaniai ir sueina.

Bela liūdna, trapi ir be galo nevikri paauglė, kuri nekenčia lietaus ir šalčio, nemoka paeiti nė šimto metrų ko nors neužkabinus, nesuklupus ar nesusižeidus. Ji negali pakęsti melo ir kraujo kvapo. Kukli ir niekuom neišsiskirianti septyniolikmetė atvažiuoja gyventi pas tėvą, nes mama su naujuoju vyru labai daug ir dažnai keliauja. Šiame mažame, niūriame, lietingame ir vėjų košiamame miestelyje ji jaučiasi vieniša ir nelaiminga. Tačiau kuomet ji pamatų be galo gražų, neįprastą, perbalusi vaikiną mokykloje, jos gyvenimas pasikeičia. Ji kaip magnetas traukia nelaimes, o jis kaip riteris žibančiuose šarvuose ją nuolat gina ir saugo. Edvardas nėra paprastas vaikinas, su juo būti daug pavojingiau. O kas pavojinga ir draudžiama yra labiausiai geidžiama. Jų meilė ir tarpusavio santykiai yra sudėtingi ir komplikuoti. Kuomet Belai gresia mirtinas pavojus, Edvardas pasiryžęs, bet kokia kainą ją išgelbėti. Kartais be galo lengva paaukoti savo gyvybę, kad išgelbėtum tau artimą ir brangų žmogų. Ji pasiryžusi atsisakyti visko - normalaus gyvenimo, mylimų ir artimų žmonių, kada nors sukurti šeimą ir susilaukti vaikų - dėl jo, kad tik galėtų būti šalia jo. Ar iš tikrųjų meilė verta tokios didžiulės aukos?

Knygoje labai gerai atspindimas paaugliškas maksimalizmas, pramuštgalviškumas, besąlygiškas atsidavimas ir nuotykių ieškojimas. Tai romantiška, paprasta ir gana graži istorija. Knyga neatrodo labai plona, bet dėl primityvaus rašymo stiliaus ir istorijos nesudėtingumo ją galima įveikti per dieną ar porą vakarų. Skaitosi gana smagiai ir labai greitai. Na ir perskaičiusi šią pamaniau, kad ir kitas skaitysiu.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2009
Apimtis: 472

Julian Barnes "The Sense of an Ending" (Pabaigos jausmas)

Šiek tiek buvo baugu imtis šios knygos. Vienas dalykas atsiliepimai apie ją labai prieštaringi - vieni giria, kiti peikia. Antras dalykas man labai patinka šis rašytojas ir baisu buvo nusivilti. O trečias dalykas, tai, kad aš dažnai nesutinku su Bookerio premijos komisija. Bijojau, kad nebūtų kaip su praėjusių metų knyga nugalėtoja. Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Knyga įtraukė nuo pat pirmųjų eilučių. Skaitėsi lengvai ir greitai. Man užteko jos vos porai valandėlių. Knyga kažkiek priminė Iris Murdoch "Jūra, jūra..." (Alma littera, 1990, 2005 m.).
Patiko viskas - rašymo stilius, dėstymas, pati istorija ir jos rutuliojimas. Kaip visada autorius rašo su lengvu sarkazmu. Jo pastabus ir skvarbus žvilgsnis nieko nepraleidžia.
Kaip jau buvo kažkada minėta ši knyga yra 2011 metų Bookerio premijos laimėtoja. Ir mano manymu ji tikrai pelnytai gavo šį apdovanojimą. Nors buvo kilusios šiokios tokios diskusijos kokios apimties knygos galėtų ir turėtų laimėti šią premiją, bet mano manymu, esmė ne apimtyje, o turinyje.

Šioje knygoje autorius iškelia tokius klausimus, kaip ar galima pasitikėti savo prisiminimais, ar galime būti tikri savo mintimis, kaip tiksliai mes galime išanalizuoti ir įvertinti situaciją, ar teisingai mes vertiname ir priimame kitus žmones, kurie yra aplink mus. Mums brangius ir mylimus arba svetimus ir nepažįstamus, mums nemalonius žmones. Ar tikrai mes esame teisūs kai susidarome nuomonę apie kokį daiktą, veiksmą, poelgį ar žmogų. Visas mūsų gyvenimas yra paremtas šiomis interpretacijomis, kurios praeina pro mūsų vertinimo prizmę. Tačiau ne visada mes susimąstome ar nėra visa tai klaidinga. O jeigu visos mūsų mintys, apmąstymai, nusistatymai ir taisyklės yra klaidingos.

"When we are young, we invent different futures for ourselves; when we are old, we invent different pasts for other."
"Kai esame jauni, mes susikuriame skirtingas ateitys sau; kai esame vyresni, mes sukuriame skirtingas praeitys kitiems." (Čia yra mano pačios vertimas, labai atsiprašau, jei kur yra klaidų ir netikslumų).

Šis pasakojimas apie pagyvenusį vyrą, kuris prisiminimais grįžta į praeitį ir bando pažvelgti pro kitą prizmę į tuomet įvykusius įvykius, jo meilę Veronikai, į brangius jam žmones ir žmones su kuriais jis kažkada susidūrė. Jis prisimena savo audringą jaunystę ir šėliojimus. Bando sudėlioti viską į lentynėles, bet mūsų atmintis nėra tobula, joje yra begalės spragų, pervertinimų ir neįvertinimų.
Adrianas ir Tonis yra pažįstami nuo mokyklos. Kartu šėliojo, "kabino" merginas, skaitė knygas. Tik Adrianas buvo kiek rimtesnis, brandesnis, viską priimdavo ir vertindavo kiek kitaip nei kiti. Jie buvo pasižadėję visą gyvenimą išlikti draugais, tačiau po mokyklos jų keliai išsiskiria. Kiekvienas pasirenka skirtingą universitetą ir gyvenimu keliauja savu keliu. Studijuodamas Tonis sutinka savo meilę Veroniką. Jie pradeda susitikinėti, bet jų santykiams daug ko trūksta. Tonis prisiminimus apie savaitgalį, kuomet jis susipažino su Veronikos šeima, laiko žeminančiais ir nepageidaujamais. Ji lyg ir nepritampa jam. Jų santykiai nutrūksta. Kuomet jis sužino apie Veronikos ir Adriano santykius, jis bando gyventi toliau ir kurti savo ateitį. Po kurio laiko jį pasiekia siaubinga žinia apie Adrianą. Bet jis ir toliau lipdo savo gyvenimą - veda, susilaukia dukters, išgyvena skyrybas. Sulaukus 60-ies jis gauna laišką, kad Veronikos mama savo palikime paliko jam 500 svarų ir Adriano dienoraštį. Tonis pasiryžta išsiaiškinti, kas gi iš tiesų nutiko šiems žmonėms, bet gilinantis į visą tai, jis pradeda abejoti savo prisiminimų autentiškumu. Visa jo istorija ir gyvenimas buvo interpretuotas ir pagrąžintas jo pasąmonėje.

"...the history that happens underneath our noses ought to be the clearest, and yet it's the most deliquescent."
"...gyvenimas prabėgantis po mūsų nosimis turėtų būti įsimenamas ryškiausiai, bet vis dėl to atsiminimai apie jį yra labiausiai migloti."

Bandymas išsiaiškinti išsiaiškinti artimų draugų likimus, jis nuolat užduoda sau klausimą ar jis nesuvaidino lemtingos rolės jų likimuose, ar tikrai nesugriovė jų gyvenimų, jų svajonių ir planų.
Kas tai istorija? Ar tikrai viskas buvo taip, kaip parašyta knygose.

"History that certainly produced at the point where the imperfections of memory meet the inadequacies of documentation."
"Istorija gimsta tenai, kur susitinka atminties netobulumai su rašytinių šaltinių neatitikimais."

Knyga užburia ir įtraukia, sukuria ypatinga nuotaiką. Tiesiog stebiesi autoriaus įžvalgumu, proto skvarbumu ir plunksnos meistriškumu.
Tikrai labai rekomenduoju ją perskaityti ir viliuosi, kad greitu laiku, kurį nors iš leidyklų, apsiims ją versti. Kaip sakoma I'm looking forward...


Vertinimas: 5+/5
Leidykla: Jonathan Cape
Metai: 2011
Apimtis: 160

Richelle Mead "Blood Promise" (Kraujo pažadas)

Ir vėl grįžtu prie vampyrų ir fantazijų pasaulio. Tiesa, ši serija knygų man labai skaniai skaitosi. Kol kas kiek skaičiau visos patiko, ši irgi ne išimtis. Kol kas tai vienintelė tokio turinio serija, kurią skaitau su didžiausiu malonumu kai tik pasiseka gauti dar neskaitytą knygą. Pakanka įtampos, meilės ir kvailų poelgių. Malonu vėl išgyventi paauglystės aistras ir bėdas. Kuriam laikui tau vėl niolika ir į pasaulį žvelgi visiškai kitaip.
Knyga mažai kuom skiriasi nuo kitų nakties namų ar panašių serijų knygų, bet rašymo stilius, pateikimas ir istorijos rutuliojimas man yra priimtinesnis būtent šios autorės.

Praeitoje knygoje išgyvenusi mylimojo pagrobimą ir netektį, šioje Rose pasiryžta keliauti į tolimojo Sibiro platybes, iš kur yra kilęs Dmitrijus, susirasti jį ir išpildyti pažadą. Jei teko jam prisiekti, jei taip atsitiktų ir jis būtų paverstas strigoi (nežinau kaip pavadina lietuviškame vertime šią blogųjų vampyrų rūšį), ji jį susiras ir nužudys, bet neleis gyventi tokio gyvenimo ir žudyti žmonių. Palikusi savo geriausią draugę Lisą, nors ji prisiekusi ją saugoti ir kovoti dėl jos, ji traukia į bekrašte Rusiją ieškoti to, kas jai be galo brangus. Pirmiausiai ji patenka į Omską, kur susitinka ir susipažįsta su Dmitrijaus šeima. O iš ten iškeliauja su grupele strigoi medžiotojų į Novasibirską. Tame didžiuliame mieste jai ir pavyksta susirasti jį, bet minutėlei ji sudvejoja ir atsiduria jo kaline. Tos dvejonės niekaip neleidžia jai apsispręsti, ji vis abejoja ar tai jos jėgoms žiūrint į šias tokias mielas akis durti d į širdį. Tačiau kartais žmones keičiasi ne tik išore, keičiasi ir jų požiūris, poelgiai ir mintys. Visą tai matant pradeda tirti dvejonės ir ryžtas vis didėja. Nors ne visuomet viskas pavyksta, kad ir kaip esi pasiryžusi ir stengiesi.

Knygos pabaiga labai intriguojanti, tai žadina norą ir toliau ieškotis kitų knygų ir skaityti. Istorija pilna įtampos ir nuotykių, aistros ir savitvardos, sąmokslų kūrimo ir spąstų paspendimo bei garbės sąvokų. Tarpusavio santykiai, draugystė, meilė, vilionės. Kaip išgelbėti geriausią draugę, kai jus skiria vandenynas, o delsti negalima nė sekundės.
Tikrai gera knyga, smagiai ir greitai skaitėsi.

Kol kas lietuviško vertimo nėra, bet tai tik laiko klausimas.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Puffin books
Metai: 2010
Apimtis: 512

Diane Chamberlain "Dingusi duktė"

"Eva Eliot - sėkmingai dirbanti psichoterapeutė, mylinti žmona ir mama. Tačiau jos laimė sukurta ant savo pačios melo.

Kadaise, būdama jauna ir lengvai pažeidžiama, Sesilė Vilks priėmė nekaltą sprendimą, kuris vieną tamsią naktį įvėlė ją į sąmokslą su neįsivaizduojamomis pasekmėmis. Tąnakt gimdydama mirė gubernatoriaus žmona, o jos kūdikį ryžosi auginti Sesilė...

Po dvidešimt aštuonerių metų aptikti gubernatoriaus žmonos Ženevjevos Rasel palaikai priverčia prisiminti tuos šiurpius įvykius. Žmogžudystės šešėlis krinta ant nekalto vyro.

Sesilė žino, kas įvyko tąnakt. Tačiau papasakodama tiesą ji turėtų prisipažinti šeimai esanti ne ta, kuo dedasi, o tylėdama pasmerktų nekaltą žmogų myriop."


Tai antroji šios autorės knyga ir labiausiai patikusi. Joje geriau ir įdomiau sukurta ir atskleista istorija bei įtampa, o taip pat įdomesnis pamokymas tarp eilučių. Puslapiai tiesiog tirpte tirpo, nors ir skaičiau ją su pertraukomis. Vis atsirasdavo kažkas svarbesnio. Skaitant tikrai neteko nei nuobodžiauti nei žiovauti.
Tai gyvenimiška istorija, skaudi ir pamokanti. Vietomis graudi, vietomis labai naivi, vietomis beprotiškai teisuoliška, o vietomis aistringa ir kupina meilės, tikėjimo bei vilties. Netrūko nieko - įtampos, dramatizmo, egoizmo ir teisybės. Istorija gerai parašyta. Patiko rašymo stilius ir istorijos rutuliojimas.

Jaunutė, naivi šešiolikmetė, iš kurios gyvenimas atėmė patį brangiausią žmogų jos gyvenime, bet kuriai pats gyvenimas yra viena didelė galimybė. Ji besąlygiškai tiki, kad labai panorėjusi visos svajonės pildosi. Tačiau viduje ji jaučiasi labai mažytė ir pažeidžiama, kuriai reikia meilės ir globos kaip oro. Tačiau meilė ir aklas pasitikėjimas atima sveiką protą ir įstumia į sąmokslą. Per vieną naktį visas jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Ji praregi ir kas iš pradžių atrodė nekalta ir teisinga, per vieną naktį tapo pasibaisėtina ir neatleistina. Tą naktį jai teko suaugti ir gyventi su savo klaidos pasekmėmis. Suvokti kokia ji buvo vaikas ir lengvatikė, kad jos naivumu tiesiog buvo pasinaudota, o visa meilė ir gražūs žodžiai buvo reikalingi tik priviliojimui ir apkvailinimui.Ir štai dabar jai tenka savo naująjį gyvenimą kurti ant melo.
Po dvidešimt aštuonerių metų viskas iškyla viešumon. Atskleidžiamas jų padarytas nusikaltimas, tačiau visa kaltė suverčiama žmogui, kuris įviliojo ją į tas pinkles, pasinaudojo ir apgavo. Dabar jai tenka apsispręsti ar viešai prisipažinti ir papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko tą tamsią ir lemtingą naktį, bet tuo pačiu sugriauti savo karjerą, savo artimų ir mylimų žmonių gyvenimus, ar palikti viską kaip yra ir žiūrėti kaip žmogus yra nuteisiamas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Kas svarbiau skaudi tiesa ar šeimos gerovė ir santarvė.

Nors stilius labai panašus į Jodi Picoult, bet man kažkodėl šios autorės knygos labiau patinka, labiau sudomina ir įtraukia. Tiesa, šioje knygoje buvo vienas dalykas, kuris kiek nervino. Tai aklas teisingumo siekimas nepaisant visko, negalvojant apie pasekmes. Aš suprantu, kad karti teisybė geriau nei saldus melas, tačiau ar visada gerai taip aklai tuo tikėti? Nežinau, ar sutikčiau su visais Evos teiginiais tuo klausimu, bet kiekvienas tikime sava tiesos ir teisingumo sąvoka.
Pabaiga kiek pagrąžinta. Kartais pagalvoju, jei tokia baisi tiesa iškyla apie tave ar tikrai visi artimi žmonės ir toliau tave palaikys ir pasitikės? Na bet gyvenimas yra gyvenimas, o knyga lieka knyga. Kaip bebūtų pabaigoje gėris nugalį blogį ir visi laimingai ir gražiai gyvena ir sugyvena.
O šiaip tikrai geras savaitgalio skaitinys.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 448

Andrea Camilleri "Kelionė į Tindarį"

"Išgalvotame Italijos miestelyje Vigatoje kunkuliuoja neišgalvotas slaptas gyvenimas, savo planus rezga ir įgyvendina Sicilijos mafijos klanai ir prisidengdami tarpusavio karais mėgina maustyti policijos komisarą Salvą Montalbaną. Tačiau šis jau neblogai perkandęs jų veiksmų logiką: jei ir žengia jų pastūmėtas vieną žingsnelį, tuoj perpranta klastą. Pats komisaras veikia remdamasis ne vien logika bei įkalčiais, bet ir savo uosle, nuojauta, įsiklausydamas, tarsi tiesa turėtų iškilti iš vidaus – kaip įžvalga. Kai viskas darosi pernelyg painu ir detalių kratinys nebeleidžia regėti visumos vaizdo, kur link viskas krypsta, Montalbanas, be ištikimos savo policininkų komandos, turi du niekam nežinomus padėjėjus – jūrą, greta kurios gyvena ir kurios ošimas padeda nurimti, ir alyvmedį, kurio šakų raizginys neretai išnarplioja jo minčių raizginį ir padeda įminti mįsles.
Šįsyk keliaudami į Tindarį dingsta du senukai – užsisklendę, nekalbūs, atžarūs. Regis, jiems pradanginti nėra jokių motyvų. Ir kone tuo pat metu nužudomas jų kaimynas Nenė Sanfilipas. Ar šie įvykiai susiję? Kur galėjo prapulti senukai? Su kuo bendravo? Ką veikdavo? Gerai supinta intriga įsuka į veiksmo sūkurį. Viena po kitos ant nusikaltimų tyrimo gijos veriamos detalės nuveda prie žymių ir iš pažiūros garbingų piliečių, kuriuos tamsios aistros privertė išduoti žmoniškumą ir savo pašaukimą."


Vėl pasinėriau į itališką kriminalinį pasaulį. Kur viskas užklota mistikos migla, kur negeri vyrukai rezgia savo planus ir kur visą tai bando išsiaiškinti irzlus ir sarkastiškas, bet niekada nesenstantis detektyvas Salvo Montalbano. Kaip visą laiką komisaras įžvalgus, logiškas, turi gerą uoslę ir nuojautą, kurie neleidžia jam apsirikti.
Ir šį kartą su pasimėgavimu skaičiau. Gera kriminalinė istorija pagardinta sarkazmo ir juokeliais ir gausiai prisodrinta mistikos ir nežinomybės. Kuo toliau, tuo labiau man patinka skaityti apie mažo išgalvoto Italijos miestelio kriminalinio pasaulio užkulisius ir nedidele operatyvine detektyvų grupę, kuri tai narplioja, kurie gyvena savo gyvenimus ir lipdo savo likimus iš gabalėlių.
Tai penktoji knyga šioje serijoje, tik šį kartą viskas daug mistiškiau, daug daugiau paslapčių ir nežinomybės.

Jaunas mergišius randamas nužudytas priešais savo namus. Taip pat mistiškai dingsta pagyvenusi pora po ekskursijos į senąją ir istorinę Tindario dalį. Iš pradžių inspektorius nemato nieko kas sietų šias abi bylas ir tyrimai abiejų bylų teka įprasta vaga kol neaptinkamas tas faktas, kad visos trys aukos gyveno tame pačiame daugiabutyje. Salvo pradeda "kapstyti" giliau ir aptinka sąsajas su negailestinga ir žiauria Sicilijos mafiją. O dar labiau jis nustemba kai susilaukia pakvietimo apsilankyti vieno iš mafijos bosų namuose. Prie viso to dar jo geras draugas praneša jam, kad jis žada tuoktis. Salvo apninka niūrios mintys apie tai, kad jis gali netikti draugo, o taip pat komandą netektų gero detektyvo.

Labai gerai ir sumaniai parašytas romanas. Intriguojančios paslaptys perpintos su geru humoru ir lengvu sarkazmu, o viskas pagardinta nuostabia itališka virtuve. Šioje knygoje irgi neapsieinama be gurmaniškų patiekalų ir kvapų aprašymų.
Žinoma, politikos ir labai tamsių paslapčių irgi pakanka. Tai nėra lengvas ir paviršutiniškas romanas. Ne viskas slypi paviršiuje, autorius palieka vietos ir vaizduotei, bei skaitytojo spėlionėms ir pamąstymams.
Gražus ir šmaikštus stilius, turtinga kalba - tikras skaitymo malonumas. Nenusivyliau šia knyga ir tikrai žadu toliau skaityti šios serijos tesinius.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 296

Andrea Camilleri "Smuiko balsas"

""Komisaras vardu Salvas Montalbanas buvo kilęs iš Katanijos ir jei norėdavo ką nors išsiaiškinti, išsiaiškindavo.“ Montalbanui išsiaiškinti – tai pasinerti į veiksmo aplinką, užuosti, įsižiūrėti, ir tai visai kas kita nei deduktyviai paaiškinti, kaip daro pėdsekiai teismo ekspertai. Bet tai ir ne užjausti ar suprasti, kaip elgtųsi kiti detektyvai filantropai. Anaiptol. Vigatos komisaras garsėja savo lakonišku sarkazmu, o aiškintis nusikaltėlio motyvus jam nemaloniausia tyrimo dalis. „Ši dalis man bjauriausia, nes turiu nusigręžti nuo faktų ir pasinerti į žmogaus mintis – viską, apie ką jis mąsto. Rašytojui tai nebūtų sudėtinga, bet aš tik paprastas knygų, kurias laikau geromis, skaitytojas.“ Taigi apie supratingumo rodymą žudikui negali būti nė kalbos.
Smuiko balsas – istorija apie nužudytą jauną labai gražią moterį, apie didį menininką, dėl tam tikrų aplinkybių pasirinkusį atsiskyrėlio gyvenimą, ir kai ką daugiau. Taip pat tai pasakojimas apie nesusipratimus, o Montalbanas, kurio asmeninio gyvenimo istorija tęsiasi nuo Užkandžių vagies, turės nuspręsti, ar nori visiškai pakeisti savo gyvenimą."


"Smuiko balsas" yra ketvirtoji knyga inspektoriaus Montolbano serijoje. Nesu skaičiusi visos serijos, bet tai man visai netrukdė įsijausti į knygą ir pasinerti į paslaptingos žmogžudystės atsiskleidimo peripetijas. Patiko man inspektoriaus Salvo, kuris yra tikrasis sicilietiškos virtuvės žinovas. Taip pat patiko rašymo stilius, subtilus humoro jausmas ir visa tyrimų komanda. Buvo įdomi pasirinkta tema ir kaip visa istorija ir tyrimas yra rutuliojamas. Knygą perskaičiau labai greitai, sunkiai atsiplėšdavau nuo jos. Taigi, galima sakyti, man ji buvo vieno pusdienio skaitinys.

Viskas prasideda tuo, kad inspektoriaus draugas Gallo pasiryžta jį nuvežti į laidotuves, bet kadangi jis nemoka važinėti lėtai, tai bėdos ilgai laukti nereikėjo. Jis susiduria su kita mašina, priparkuota šalia namo. Kadangi reikalas buvo skubus, o savininkų aplinkui nesimato, jei palieka raštelį ir patraukia savais keliais. Tačiau grįždamas atgal Salvo pastebi tą pačią sudaužytą mašiną, toje pačioje vietoje ir su nepaliestu rašteliu. Jis leidžiasi ieškoti savininkų, bet vietoj to atranda labai gražios moters lavoną. Ji buvo pasmaugta ir nuoga. Aplinkui jokių drabužių nesimatė. Dėl savo žioplumo inspektorius yra pašalinamas nuo šios bylos tyrimo ir jis tiesiog pasiunta. Tuo tarpu policijos operatyvinis būrys nušauna pagrindinį įtariamąjį ir byla atsiduria aklagatvyje. Mirusiosios vyras priima savo žmonos žūtį labai santūriai ir šaltai ir vis kartoja, kad jis ją mylėjo tik kaip savo dukrą. Ir tarp visos šios sumaišties atsiskyrėlis smuikininkas, kuris tikras savo srities meistras, kiekvieną rytą rengia koncertus savo neįgaliam kaimynui.

Inspektoriaus Montalbano asmeninis gyvenimas irgi be galo painus. Jis blaškosi tarp moterų ir nežino, kurią pasirinkti. Bet tai jam visiškai netrukdo išlikti tikru gurmanu. Bet užtat muzikoje jis turi pripažinti, kad nenusimano visiškai nieko. Tačiau susidūrus su šią žmogžudyste, jam teks išmokti suprasti ir klausytis jam dar nepažinto muzikos pasaulio. Jam suvokti rastų įkalčių reikšmę ir juos susieti su įtariamaisiais. Jam reikės suprasti ką turi bendro smuikas ir žmogžudys.

Šis romanas - tai klasikinis detektyvas, bet galiu tik pagirti autorių, kad ne šabloniškas ir tikrai nenuobodus. Jame pakanka nežinomybės, sarkazmo ir geros muzikos dozės.
Tikra itališka atmosfera, aistros ir nuotaikos ir žinoma nepakartojamas maistas. Tikrai rekomenduoju šią seriją detektyvų mylėtojams.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 239

Phil Rickman "The Wine of Angels" (Angelų vynas)

Knyga patraukė savo anotacija, bet deja, jos nepateisino. Nepavyko man su ja susigyventi. Tiesiog nepajutau jokio ryšio su veikėjais, nors jie ir ryškūs bei stiprūs. Nesakau, kad viskas nepatiko ir buvo neįdomu skaityti. Visai ne. Tačiau emocinio ryšio su knyga nebuvo jokio. Skaičiau ir tiek. Kartais apimdavo toks jausmas, kad esu verčiama ją skaityti, o ne pati pasirinkau. Bet tikrai nenurašau jos, nes teko ir labai gerų atsiliepimų apie ją skaityti, bet aš jungiuosi prie skeptikų komandos, nes ji manęs tikrai nesužavėjo. Žinoma, buvo gerų, įdomių vietų, bet ne visa knyga, o ji ne tokia jau ir plona, kad vertėtų ją skaityti dėl to.

Tai pirmoji knyga iš Merrily Watkins serijos, o ją jau sudaro tikrai nemažai knygų. Bet deja, man tai buvo pirma ir paskutinė, nemanau, kad suteiksiu jai antrąjį šansą. Nes kaip pasižiūrėjau apimtis didelė, bet tikrai ne viskas man buv įdomu, tad kam gaišti laiką. Man patiko knygoje kuriama nuotaika, ta nežinomybė, užslėptas siaubas, šiurpuliukai.
Ši knyga - tai iš dalies mistika, iš dalies trileris, iš dalies siaubas ir iš dalies fantastika.
Marrily Watkins yra jauna našlė. Su paaugle dukra ji atvyksta į Ledwardine kaimelį užimti vikaro pozicijos bažnyčioje. Visa miestelio istorija sukasi apie dvi šeimas ir obuolių auginimą bei sidro gamybą iš jų arba dar kitai vadinamo angelų vyno. Deja, jos gyvenimo kaime pradžia nieko daug nežadanti. Kuomet ji inkognito lankosi talkoje paruošiant ir tręšiant obelis žiemai, ji tampa liūdininkė vieno asmens mirties. Tai laikomo savižudybe, bet ją neapleidžia nuojauta ir naktiniai košmarai, kad tai kažkas daug daugiau. Po viso to pradeda dėtis keisti, nepaaiškinami dalykai. Ledwardine kaimelis ne tik paskendęs obelų žieduose ir jame gaminamas geriausias sidras, bet jį gaubia neatskleistos paslaptys, nežinomybė ir mistika. Pagrindinė kaimo obelis skirta ne tik obuolių derliui užauginti, ji skendi pagiežoje ir prakeiksme.
Merrily įsitraukia į diskusijas dėl dėl pjesės apie XVII a. kunigą, kuris buvo gėjus ir apkaltintas raganavimu. Tai istorija, kurią senosios šeimos geriau laikytų paslaptyje. Tarp jos ir Lucy atsiranda nesantaika ir trintis. Lucy yra vietinės rankdarbių krautuvėlės savininkė, kuria Merrily kaltina netikėjimu ir pagonybės išpažinimu. Konservatyvus kaimiečiai labai sunkiai priima moterį kaip kunigę, bet ji yra raktas visų paslapčių.

Pati knyga labai ištesta, vietomis ne konkreti ir nukeliaujanti į lankas, bet buvo ir tikrai labai stiprių vietų. Atmosfera tiesiog persunkta įtampa ir nežinia. Merrily ir jos dukra Jane yra ryškūs veikėjai, kurių tarpusavio santykiai pilni simbolizmo ir atsiskleidžia, bei vystosi kartu su istorija. Nors knyga ir nepanaši į kitas, bet aš tikėjausi tikrai daug daugiau. Jei ji būtų labiau koncentruota ir nebūtų šitiek nukrypimų į šoną, manau, ir skaityti ją būtų daug maloniau ir įdomiau.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Atlantic Books
Metai: 2011
Apimtis: 640

Yolanda Scheuber "Olga"

"Žmonija, sukrėsta dviejų pasaulinių karų… 12-metė mergaitė, iš Rusijos stepių nublokšta į Argentinos platybes…Tikra išlikimo istorija, pakerėjusi pasaulį. Pasaulyje, sukrėstame dviejų karų, mergaitė viena sugebėjo išgyventi palikta tėvų, nesuprasdama nė žodžio svetima kalba… Vienintelė užduotis, iš Rusijos stepių atsidūrus Argentinoje – išlikti.
„ Į šį pasaulį ateiname vieni, todėl privalome patys skintis kelią ir savarankiškai pasirinkti, kuriuo iš daugybės eiti“, – dalijasi gyvenimo išmintimi senolė Olga. O ji turi ką papasakoti.
Nepaprastas Olgos kelias prasideda Romanovų dinastijos valdomoje Rusijoje. Kai mergaitei sukanka dvylika, svetimais savo krašte pasijutę tėvai nutaria palikti gimtinę ir viską, ką joje turėjo, netgi vieną iš dukrų. Laukia ilga, nuotykių kupina kelionė per Angliją ir Kanadą į egzotiškąją Argentiną. Ten šeima išsiskiria visiems laikams. Paauglė lieka nepažįstamame krašte be artimųjų, nemokėdama kalbos, žinodama tik viena – ji turi išlikti.
Gyvenimas nešykštėjo jai išbandymų, išsiskyrimų ir skaudžių netekčių, tačiau sustiprino tikėjimą, kad svarbiausia – pasitikėti savimi, svajoti ir mylėti. Jautri, pirmuoju asmeniu užrašyta tikra istorija tarsi melodingas upeliukas srūva per gyvenimo užtvankas, gaivindama užmirštus prosenelių atminimus ir skelbdama amžiną tiesą – kiekvienas savo laimę nešiojamės širdyje..."


Autorė pasakoja savo senelės gyvenimo istoriją, kurią ji jai papasakojo prieš pat mirtį. Istorija kupina permainų, džiaugsmo ir skausmo, žmonijos tragedijų. Ši knyga - tai tikrai nėra literatūrinis šedevras, bet ir nėra prastai parašyta. Mano manymu, parašyta gerai ir lyriškai. Į tekstą įtrauktą pamąstymų ir išvedžiojimų, nemažai istorinių faktų. Jaučiasi, kad autorė gerai išstudijavo šias temas - carinės Rusijos politika ir ekonomine padėtis XIX a. pab. ir XX a. pradž., carų šeimos gyvenimas iki jų žūties, to meto migracija ir emigrantų padėtis svetur, čiabuvių indėnų gyvenimas ir padėtis Argentinos pampose, Pirmas ir Antras Pasauliniai karai, XX a. ketvirtojo dešimtmečio ekonominė krizė Amerikoje ir kaip tai paveikė visą pasaulį.
Rašymo stilius ir dėstymas yra gana primityvus, bet man tai visai netrukdė. Vietomis autorė kartojasi, tai yra kelis kartus kartoja tuos pačius dalykus apie kuriuos jau rašė prieš tai. O svarbiausia, kad kartoja juos lygiais tokiais pačiais žodžiais ir sakiniais. Tas šiek tiek erzino.

Pasakojimas prasideda bekraštėse Rusijos platybėse XIX a. pab. Olga tuo metu dar buvo vaikas ir viską kas vyko aplinkui suvokė savaip. Ji suvokė, kad artėja kažkas siaubingo ir grėsmingo. Tėvas jai visuomet kartojo, kad jiems teks išvykti iš Rusijos, nes gyvenimas darosi vis sunkesnis, priespauda ir engimas vis auga, o ir pagal įstatymą rusų vokiečiai nebeturėjo teisė likti Rusijos teritorijoje.
Ne už ilgo jie emigruoja ir atsitiktinai, o gal labiau priverstinai privalo apsistoti nedraugiškoje ir nesvetingose Argentinos pampose. Bando vėl iš naujo kurti namus ir stotis ant kojų tik naujoje nežinomoje šalyje. Bet labai sunku susitaikyti su tuo, kad esi priverstas būti ten kur visai nenorėjai.

"Žmonės jokiu būdu neturėtų palikti savo gimtojo krašto ar šalies. Juo labiau - priverstinai. Jie lieka lyg augalai be šaknų, nuliūdę ir įskaudinti, nes tremtis neatima gimtosios kalbos neištrina atminties, prisiminimų ir jausmų."

Tačiau tai nebaisiausia ką jai tenka išgyventi. Ji prarado tėvynę ir gimtuosius namus, bet mato, kad su kiekviena diena praranda ir tėvą. Manto, kad jis kasdien vis liūdnesnis ir nekalbesnis, vis labiau užsidaro savame kiaute, vis labiau tolsta nuo jos. Praėjus kiek daugiau nei metams po įsikėlimo į naujus namus, tėvas vėl nutaria kelti sparnus ir grįžti į Europą. Deja, ji Olga priversta likti Argentinoje su seserimi ir jos vyru.

"Laimė - tai ne stotelė, kurią užteks pasiekti. Ji ne daiktas, ne apčiuopiamas horizontas. Laimė - būdas, kokiu keliaujame per gyvenimą. Jei ją vaikysimės, niekada nepasieksime. Ji tarsi mūsų šešėlis, kuris sprunka nuo mūsų, kai norime jį pačiupti. Tačiau ji pas mus ateina nejučia ir tada, kai mažiausiai tikimės."

Taigi, jau dvylikos metų jai tenka vienai pradėti savo gyvenimą svetimoje žemėje ir toli nuo tėvų globojančių rankų.Jai tenka išgyventi savo šeimos netektį, būti toli nuo to ką visa širdimi myli ir ko beprotiškai ilgisi. Jai daugiau niekada neteks susitikti su savo prarastais tėvais. Sunkiu darbu ji kūrė ir statė savo gyvenimą, surado meilę ir sukūrė šeimą.

"Kiekvienas mūsų esame neiššifruojamos ir daugiadugnės asmenybės, ir gyvena sekdami paskui savo svajones, trokšdami dideliais darbais paversti tikrove nors menkiausias jų. Kai kurie iš mūsų pasiekia finišą, aplink save skleisdami džiaugsmą, ramybę ir išmintį."

Istorija, kuri moko nepasiduoti, tikėti ir kurti, lipdyti po trupinėli savo gyvenimą savo pačių rankomis. Tik sunkus darbas padaro gyvenimą tikrą, tik savo prakaitu uždirbti pinigai yra tikri ir suteikia džiaugsmo. O tikroji gyvenimo prasmė yra tos sėklelės, kurias tu pasėji ir užaugini, ir kurių širdelėse tavo atminimas gyvens tol kol rusens jose gyvybė. Kad visą tai išsipildytų tereikia labai labai panorėti ir apie tai svajoti.

"Apie tai, ko trokšti galvok su didžiuliu užsidegimu. Ir tavo svajonė išsipildys."

Šitaip nuolat jai kartojo tėtis. Tai knyga apie stiprią moterį, apie naujų žemių užkariavimą, apie pasaulio siaubus ir kovą.
Knyga vietomis patiko, vietomis net sugraudindavo. Bet deja, buvo ir buvo erzinančių dalykų. Romanas skaitėsi labai lengvai ir greitai. Buvo įdomūs istoriniai intarpai ir gana informatyvūs.
Su rekomendacijomis susilaikysiu, bet kam patinka tikros istorijos apie tikras asmenybes turėtų visai patikti.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Obuolys
Metai: 2011
Apimtis: 512

Merri Hiatt "The Magical Christmas Cookies" (Magiški kalėdiniai sausainukai)

Nedidelis, bet tikrai labai kalėdinis apsakymas, tiesiog persunktas šventinės nuotaikos ir dvasios. Kadangi knygelė labai plona, tai neprireikė nė valandos jai perskaityti. Tačiau perskaičius paliko gera viduje, įkvepia ir suteikia viltį. Kažkaip nenorom pradedi tikėti stebuklais ir kyla nors daryti gerą. Gal kiek per anksti pradėjau skaityti tokio pobūdžio literatūrą, bet kažkaip norėjosi kažko šilto, gražaus ir teikiančio vilties. Pati istorija labai paprasta ir nieko ypatinga ir labai panaši į kitas tokio pobūdžio knygas ir apsakymus, bet man kartais reikia kažko panašaus, kurie padeda vėl ir vėl pajusti Kalėdų šventės magiją.

Miestelis skendi nesėkmėse ir nelaimėse. Nemažai šeimų paskendę skolose, daugybe bedarbių ir benamių žmonių. Ir štai artėjant nuostabiam metui ir pačiai gražiausiai metų šventei Holly taip norėtų padėti visiems, suteikti miesteliui vilties. Ji dirba valgykloje benamiams, ji kasdien mato skurdą, neviltį ir skausmą. Jos magiškaisiais sausainukais netiki net jos dešimtmetė dukterėčia Vanesa. Holly nepasiduoda, iškepusi sausainius, ji juos slapčia įdeda Davidsonų šeimai. Jauna šeima, auginanti metų neturinti vaiką, visai sugniuždyta, abu bedarbiai, neapmokėtos sąskaitos auga, net Kalėdoms tikriausiai liks be elektros dėl neapmokėtų skolų. Rasti sausainukai jiems suteikia nemažai džiaugsmo. Jie labai skanus, bet štai netikėtai sausainukų magija pradeda skleistis ir pildytis.

Tačiau Holly nenori ties tuo sustoti ir nuleisti rankų. Ji pasiūlo Laurai Davidson kartu kepti šiuo ypatingu sausainius ir pardavinėti miestelio žmonėms, o kas negali susimokėti tiesiog dovanoti. Taigi, žiupsnelis užuojautos, šlakelis gailesčio ir kremas iš vilties sukūrė Kalėdinį stebuklą mažame miestelyje, atnešė viltį, džiaugsmą ir šeimos židinio šilumą. Bet kaip Vanesa pasakė galbūt magija Kalėdinių sausainuku randasi visai ne pačiuose sausainiuose, bet žmonių poelgiuose po to kai jie paragavo jų.
Štai tas stebuklingas sausainukų receptas, kuris atnešė į miestelį džiaugsmą ir viltį ir apgaubė Kalėdinio stebuklo skraiste. Reikia maišant sausainių tešlą į ją įdėti žiupsnelį meilės, šlakelį vilties, dvi svajones, kurioms neįmanoma išsipildyti, vienas puodelis įkvėpimo, du šaukštai atleidimo, 1/4 arbatinio šaukštelio druskos. Na ir žinoma, pats pagrindinis ir slapčiausias ingridientas yra du žiupsneliai Kalėdų stebuklo magijos. To nenusipirksi parduotuvėje, tai turi sklisti iš vidaus, iš širdies. Tuo reikia tikėti. Ir tuomet sausainiai bus patys skaniausi visame pasaulyje ir būtinai skleis savo magiją ir šilumą. Ir tik tuomet sulauksite Kalėdinio stebuklo. Tereikia tik tuo patikėti.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: CreateSpace
Metai: 2011
Apimtis: 56

Herbjorg Wassmo "Karnos kraitis"

"Lietuvoje pamėgta norvegų rašytoja H. Wassmo „Karnos kraičiu“ užbaigia garsiąją Dinos trilogiją. Pagrindiniu kūrinio personažu šįkart tampa Karna, Benjamino dukra ir Dinos anūkė. Gyvenimas ir mirtis, negandos ir sielvartas, trumparegystė ir blogis, silpnumas ir stiprybė, nutylėjimas ir veidmainystė, gandai ir apkalbos – daug reikia išmokti suprasti nuomariu sergančiai mergaitei. „Karnos kraitis“ – romanas apie vaikystės „vaiduoklius“, pragaištingą pavydo jėgą ir mirtį įveikiančią meilę, žmogaus ir giminės ryšį, slegiantį šeimos palikimą, kuriuo turi pasidalyti, kad galėtum pakelti."


Kaip bebūtų liūdna ir kaip nesinorėtų pabaigti knygos, bet vis tiek anksčiau ar vėliau tenka užversti paskutinį knygos puslapį. Nuostabi knyga, kaip ir visa Dinos trilogija. "Karnos kraitis" yra paskutinė knyga joje. Negalėčiau ir nenorėčiau išskirti kurios nors knygos iš trijų. Kiekviena pasakoja skirtingus dalykus, tęsia ir rutulioja istoriją toliau ir apjungia visą šeimos sagą. Kiekviena knyga viena kitą papildo. Kiekvienoje knygoje pasakojimas koncentruojamas ties kuriuo nors vienu šeimos nariu. "Dinos knyga" pasakoja apie pačią Diną, "Laimės sūnus" - apie Dinos sūnų Benjaminą ir "Karnos kraitis" mums supažindina su Karnos, Benjamino dukros ir Dinos anūkės, istorija.
Labai patiko rašymo stilius, dėstymas, istorijos rutuliojimas ir pati istorija. Pasakojimas mus nukelia į XIX amžiaus pabaigą į Norvegijos šiaurę. Tai paprastas pasakojimas apie šeimą,bet tuo pačiu ir gilus su potekste, skausmingas ir prasmingas. Pasineri į pasakojimą nuo pat pirmųjų eilučių, na o tada jau nebegali atsiplėšti nuo knygos, kol nepabaigi. Mane tiesiog apžavėjo knygoje kuriama atmosfera, tas ramumas ir šaltumas, o viduje kaip vulkanas kunkuliuoja jausmai, aistros, neapykanta ir pavydas. Susikaupę ir neišsakyti jausmai gimdo nepasitikėjimą ir smurtą.

Maža mergaitė Karna serganti nuomariu, niekada nepažino savo mamos, bet ją supa mylinti šeima. Augant jai tenka daug ko išmokti, nemažai suprasti ir pamatyti. Kai kuriuos dalykus vaikiškas protas traktuoja savaip, atsiranda savi vaiduokliai, su kuriais tenka kovoti. Vaikiškai ir nepatyrusiai širdelei tenka išgyventi daug - mirtį artimų ir mylimų žmonių, negandas, sielvartą, atstūmimą, džiaugsmą. Iš pradžių visos jos pasaulis yra tėtis. Ji tiesiog jį idealizuoja. Po to į jos gyvenimą įsiveržia Ana, tuomet močiutė Dina ir vos sulaukus šešiolikos į jos širdį įsėlina meilė.
Benjaminas niekaip negalėjo užmiršti savo meilės iš Kopenhagos ir grįžęs namo vis rašė jai laiškus. Netikėtai ji atvažiuoja jo aplankyti ir pasilieka. Benjamino širdis negali nurimti, jis trokšta Anos artumo, bet nemoka ir nenori paleisti ir pamiršti Haną. Neapsisprendimas gimdo nesusipratimus, gandus ir apkalbas.
Po ilgo nebuvimo namo sugrįžta Dina ir vėl buria apie save žmones. Ji yra visų įvykių ir susibūrimų centre. Ji kaip magnetas pritraukia visus, užburia savo stipria valia, valdumu, drąsa ir stiprybe. Sugrįžus atgal, ji vėl tampa įtakinga asmenybė, kurią gerbia, kurios bijo, apie kurią sklinda kalbos ir gandai, kurią myli ir kurios nekenčia. Ji sugeba vienu žodžiu sugriauti kito gyvenimą.

Ši knyga pilna neišreikštų jausmų ir neišsakytų žodžių, slegiančių šeimos paslapčių, praeities vaiduoklių, neišreikštų jausmų, kankinančių dvejonių ir minčių, mirties šešėlių, užslopintų meilės aistrų, pavydo ir neapykantos sukeliančio smurto ir nenutraukiamų šeimos saitų.
Tai šeimos istorija, žmonių likimų fiesta. Knyga kupina visko - netekties, atradimų, jausmų, šilumos ir stingdančio vienatvės ir atstūmimo šalčio. Sunku viską nusakyti žodžiais, jų paprasčiausiai trūksta, reikia pačiam pajusti ir patirti.
Labai rekomenduoju perskaityti ne tik šią knygą, bet ir visą trilogiją.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 1999
Apimtis: 488