""Komisaras vardu Salvas Montalbanas buvo kilęs iš Katanijos ir jei norėdavo ką nors išsiaiškinti, išsiaiškindavo.“ Montalbanui išsiaiškinti – tai pasinerti į veiksmo aplinką, užuosti, įsižiūrėti, ir tai visai kas kita nei deduktyviai paaiškinti, kaip daro pėdsekiai teismo ekspertai. Bet tai ir ne užjausti ar suprasti, kaip elgtųsi kiti detektyvai filantropai. Anaiptol. Vigatos komisaras garsėja savo lakonišku sarkazmu, o aiškintis nusikaltėlio motyvus jam nemaloniausia tyrimo dalis. „Ši dalis man bjauriausia, nes turiu nusigręžti nuo faktų ir pasinerti į žmogaus mintis – viską, apie ką jis mąsto. Rašytojui tai nebūtų sudėtinga, bet aš tik paprastas knygų, kurias laikau geromis, skaitytojas.“ Taigi apie supratingumo rodymą žudikui negali būti nė kalbos. Smuiko balsas – istorija apie nužudytą jauną labai gražią moterį, apie didį menininką, dėl tam tikrų aplinkybių pasirinkusį atsiskyrėlio gyvenimą, ir kai ką daugiau. Taip pat tai pasakojimas apie nesusipratimus, o Montalbanas, kurio asmeninio gyvenimo istorija tęsiasi nuo Užkandžių vagies, turės nuspręsti, ar nori visiškai pakeisti savo gyvenimą."
"Smuiko balsas" yra ketvirtoji knyga inspektoriaus Montolbano serijoje. Nesu skaičiusi visos serijos, bet tai man visai netrukdė įsijausti į knygą ir pasinerti į paslaptingos žmogžudystės atsiskleidimo peripetijas. Patiko man inspektoriaus Salvo, kuris yra tikrasis sicilietiškos virtuvės žinovas. Taip pat patiko rašymo stilius, subtilus humoro jausmas ir visa tyrimų komanda. Buvo įdomi pasirinkta tema ir kaip visa istorija ir tyrimas yra rutuliojamas. Knygą perskaičiau labai greitai, sunkiai atsiplėšdavau nuo jos. Taigi, galima sakyti, man ji buvo vieno pusdienio skaitinys.
Viskas prasideda tuo, kad inspektoriaus draugas Gallo pasiryžta jį nuvežti į laidotuves, bet kadangi jis nemoka važinėti lėtai, tai bėdos ilgai laukti nereikėjo. Jis susiduria su kita mašina, priparkuota šalia namo. Kadangi reikalas buvo skubus, o savininkų aplinkui nesimato, jei palieka raštelį ir patraukia savais keliais. Tačiau grįždamas atgal Salvo pastebi tą pačią sudaužytą mašiną, toje pačioje vietoje ir su nepaliestu rašteliu. Jis leidžiasi ieškoti savininkų, bet vietoj to atranda labai gražios moters lavoną. Ji buvo pasmaugta ir nuoga. Aplinkui jokių drabužių nesimatė. Dėl savo žioplumo inspektorius yra pašalinamas nuo šios bylos tyrimo ir jis tiesiog pasiunta. Tuo tarpu policijos operatyvinis būrys nušauna pagrindinį įtariamąjį ir byla atsiduria aklagatvyje. Mirusiosios vyras priima savo žmonos žūtį labai santūriai ir šaltai ir vis kartoja, kad jis ją mylėjo tik kaip savo dukrą. Ir tarp visos šios sumaišties atsiskyrėlis smuikininkas, kuris tikras savo srities meistras, kiekvieną rytą rengia koncertus savo neįgaliam kaimynui.
Inspektoriaus Montalbano asmeninis gyvenimas irgi be galo painus. Jis blaškosi tarp moterų ir nežino, kurią pasirinkti. Bet tai jam visiškai netrukdo išlikti tikru gurmanu. Bet užtat muzikoje jis turi pripažinti, kad nenusimano visiškai nieko. Tačiau susidūrus su šią žmogžudyste, jam teks išmokti suprasti ir klausytis jam dar nepažinto muzikos pasaulio. Jam suvokti rastų įkalčių reikšmę ir juos susieti su įtariamaisiais. Jam reikės suprasti ką turi bendro smuikas ir žmogžudys.
Šis romanas - tai klasikinis detektyvas, bet galiu tik pagirti autorių, kad ne šabloniškas ir tikrai nenuobodus. Jame pakanka nežinomybės, sarkazmo ir geros muzikos dozės.
Tikra itališka atmosfera, aistros ir nuotaikos ir žinoma nepakartojamas maistas. Tikrai rekomenduoju šią seriją detektyvų mylėtojams.
Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 239
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą