"Lietuvoje pamėgta norvegų rašytoja H. Wassmo „Karnos kraičiu“ užbaigia garsiąją Dinos trilogiją. Pagrindiniu kūrinio personažu šįkart tampa Karna, Benjamino dukra ir Dinos anūkė. Gyvenimas ir mirtis, negandos ir sielvartas, trumparegystė ir blogis, silpnumas ir stiprybė, nutylėjimas ir veidmainystė, gandai ir apkalbos – daug reikia išmokti suprasti nuomariu sergančiai mergaitei. „Karnos kraitis“ – romanas apie vaikystės „vaiduoklius“, pragaištingą pavydo jėgą ir mirtį įveikiančią meilę, žmogaus ir giminės ryšį, slegiantį šeimos palikimą, kuriuo turi pasidalyti, kad galėtum pakelti."Kaip bebūtų liūdna ir kaip nesinorėtų pabaigti knygos, bet vis tiek anksčiau ar vėliau tenka užversti paskutinį knygos puslapį. Nuostabi knyga, kaip ir visa Dinos trilogija. "Karnos kraitis" yra paskutinė knyga joje. Negalėčiau ir nenorėčiau išskirti kurios nors knygos iš trijų. Kiekviena pasakoja skirtingus dalykus, tęsia ir rutulioja istoriją toliau ir apjungia visą šeimos sagą. Kiekviena knyga viena kitą papildo. Kiekvienoje knygoje pasakojimas koncentruojamas ties kuriuo nors vienu šeimos nariu. "Dinos knyga" pasakoja apie pačią Diną, "Laimės sūnus" - apie Dinos sūnų Benjaminą ir "Karnos kraitis" mums supažindina su Karnos, Benjamino dukros ir Dinos anūkės, istorija.
Labai patiko rašymo stilius, dėstymas, istorijos rutuliojimas ir pati istorija. Pasakojimas mus nukelia į XIX amžiaus pabaigą į Norvegijos šiaurę. Tai paprastas pasakojimas apie šeimą,bet tuo pačiu ir gilus su potekste, skausmingas ir prasmingas. Pasineri į pasakojimą nuo pat pirmųjų eilučių, na o tada jau nebegali atsiplėšti nuo knygos, kol nepabaigi. Mane tiesiog apžavėjo knygoje kuriama atmosfera, tas ramumas ir šaltumas, o viduje kaip vulkanas kunkuliuoja jausmai, aistros, neapykanta ir pavydas. Susikaupę ir neišsakyti jausmai gimdo nepasitikėjimą ir smurtą.
Maža mergaitė Karna serganti nuomariu, niekada nepažino savo mamos, bet ją supa mylinti šeima. Augant jai tenka daug ko išmokti, nemažai suprasti ir pamatyti. Kai kuriuos dalykus vaikiškas protas traktuoja savaip, atsiranda savi vaiduokliai, su kuriais tenka kovoti. Vaikiškai ir nepatyrusiai širdelei tenka išgyventi daug - mirtį artimų ir mylimų žmonių, negandas, sielvartą, atstūmimą, džiaugsmą. Iš pradžių visos jos pasaulis yra tėtis. Ji tiesiog jį idealizuoja. Po to į jos gyvenimą įsiveržia Ana, tuomet močiutė Dina ir vos sulaukus šešiolikos į jos širdį įsėlina meilė.
Benjaminas niekaip negalėjo užmiršti savo meilės iš Kopenhagos ir grįžęs namo vis rašė jai laiškus. Netikėtai ji atvažiuoja jo aplankyti ir pasilieka. Benjamino širdis negali nurimti, jis trokšta Anos artumo, bet nemoka ir nenori paleisti ir pamiršti Haną. Neapsisprendimas gimdo nesusipratimus, gandus ir apkalbas.
Po ilgo nebuvimo namo sugrįžta Dina ir vėl buria apie save žmones. Ji yra visų įvykių ir susibūrimų centre. Ji kaip magnetas pritraukia visus, užburia savo stipria valia, valdumu, drąsa ir stiprybe. Sugrįžus atgal, ji vėl tampa įtakinga asmenybė, kurią gerbia, kurios bijo, apie kurią sklinda kalbos ir gandai, kurią myli ir kurios nekenčia. Ji sugeba vienu žodžiu sugriauti kito gyvenimą.
Ši knyga pilna neišreikštų jausmų ir neišsakytų žodžių, slegiančių šeimos paslapčių, praeities vaiduoklių, neišreikštų jausmų, kankinančių dvejonių ir minčių, mirties šešėlių, užslopintų meilės aistrų, pavydo ir neapykantos sukeliančio smurto ir nenutraukiamų šeimos saitų.
Tai šeimos istorija, žmonių likimų fiesta. Knyga kupina visko - netekties, atradimų, jausmų, šilumos ir stingdančio vienatvės ir atstūmimo šalčio. Sunku viską nusakyti žodžiais, jų paprasčiausiai trūksta, reikia pačiam pajusti ir patirti.
Labai rekomenduoju perskaityti ne tik šią knygą, bet ir visą trilogiją.
Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 1999
Apimtis: 488
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą