Elizabeth Chandler "Meilės galia"

"Meilė, stipresnė už gyvenimą
Aivei, netekusiai mylimojo Tristano, reikia gyventi toliau. Deja, kol kas mergina jaučiasi taip, tarsi būtų praradusi visą pasaulį. Negana to, vis iš po kojų tvirtą pagrindą išmuša broliuko Filipo kalbos apie šalimais švytinčius angelus, Betės rašliavos tarsi anapusinio pasaulio įspėjimai. O naktimis kamuoja košmariški sapnai: elnias, dūžtantis stiklas, raudonas motociklas. Vis labiau atrodo, kad įbrolio motinos savižudybė ir jos su Tristanu avarija kažkaip siejasi. Galbūt Aivė matė tai, ko neturėjo matyti? Todėl neveikė automobilio stabdžiai...
Angelas Tristanas, padedamas patrakusios Leisės, taip pat bando įminti šią mįslę. Jam tenka skaudančia širdimi žiūrėti, kaip Aivei meilinasi jos įbrolis Gregoris ir mergina juo pradeda pasitikėti. Žinoma, angelas supranta, kad ji negali amžinai mylėti mirusio. Juk gyviesiems reikia gyvųjų. Tik ar galima taip aklai pasikliauti žmogumi, kuris viskuo persisotinęs ir rizikuoja vien iš nuobodulio ir dyko buvimo? Ir štai Tristano laukia didžiausias iššūkis: ar pavyks sulaikyti savo mylimąją, žengiančią po atvažiuojančiu traukiniu?"


Tai antroji "Angelo pabučiuota" knyga, bet daug daug prastesnė nei pirmoji. Šiaip yra tendencija, kad pirmoji knyga būna lyg įvadas į serija ir nieko ypatinga, o jau sekančios knygos būna įdomesnės, jose būna daugiau nuotykių ir pavojų. Deja, su šia serija viskas atvirkščiai. Knygą skaičiau labai vangiai ir nuobodžiaudama ir vis laukiau kol kažkas prasidės, bet deja, visą knyga buvo tik pilstymas iš tuščio į kiaurą. Tik pačioje pabaigoje atsirado šiokia tokia intriga, bet tuo ir pasibaigė knyga.

Aivė neteko avarijoje mylimojo. Ji labai sunkiai išgyvena šią netektį, bet reikia judėti pirmyn, reikia toliau gyventi. Juk gyvenimas nestovi vietoje. Laikas padeda užsimiršti ir užgydyti atsivėrusias žaizdas. Ji vėl po truputi įsilieja į gyvenimą, susitikinėja su draugais, dalyvauja vakarėliuose. Tačiau liūdesys nesitraukia, o dar labiau erzina tai, kad mažasis broliukas pastoviai kartoja, kad Tristanas yra angelas ir yra nuolatos šalia ir kalbasi su juom. Taip pat ir draugė perduoda žinutes nuo jo. Su jo mirtimi, ji prarado tą naivų tikėjimą angelais, dėl to kiekvienas toks pasisakymas ją siutindavo ir ji stengiasi šalintis tų žmonių. Net gi pirštai jos nebeklauso ir ji net negali pagroti pačios paprasčiausios melodijos, o seniau tai buvo jos aistra, jos būdas atsilaiduoti, užsimiršti ir pabėgti nuo problemų. Beliko tik vienintelė paguoda katė Ela. O ir jos įbrolis Gregoris tapo labai dėmesingas, meilus. Atrodytų jo susirūpinimas nuoširdus, atjaučiantis ir kupinas meilės. Bet ar tikrai taip yra? Ar tikrai niekšinga siela pasikeisti, ar tikrai tai nuoširdi meilė, ar dar vieni spąstai?
Tristanas žino, kad ta avarija, kurioje jis žuvo, buvo ne nelaimingas atsitikimas. Tik jis nežino kieno tai darbas ir ką norėtą nužudyti - jį ar Aivę. Jis bando ieškoti atsakymų ir jam reikia perspėti Aivę apie jai gręsiantį pavojų. Bet kaip tai padaryti, kai ji nesiklauso ir ignoruoja visas jo žinutes. Ji atsiduria mirtiname pavojuje, bet ar meilė gali ją išgelbėti. Deja, šioje knygoje to nepavyks sužinoti, nes ties tuo ji ir pasibaigė.

Man patinka karts nuo karto paskaityti kokią fantasy knygą apie vampyrus, raganas, puolusius angelus ir pan., bet ši buvo tik laiko gaišimas. Turinys labai skystas, beprasmis, neįdomus ir nieko vertas. Vienu žodžiu ši knyga yra tikrų tikriausia makulatūra, net pagailo medelių, kuriuos nupjovė jai išleisti.


Vertinimas: 1,5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 200

Stephenie Meyer "Saulėlydis"

"Septyniolikmetė Bela persikrausto gyventi pas savo tėvą į nuobodų, ūkanotą Forkso miestelį. Vargu ar ji čia ištvertų, jei ne paslaptingas gražuolis Edvardas. Tačiau pamažu merginai paaiškėja, kad Edvardas visai ne žmogus ir kad draugystė su juo gali būti mirtinai pavojinga. Nuoširdi, jautri, šilta Bela drąsiai pasitinka visus pavojus ir siekia išsaugoti meilę..."


Prasidėjus naujausio filmo bumui nutariau vėl imtis šios serijos knygų. Nors filmai atvirai pasakius man neypatingi ir nelabai patiko. Pasirodė kažkokie padriki ir neužbaigti. Na manau ir knygos nėra jau tokios kažkuom ypatingos. Kažkada esu bandžiusi skaityti ją lietuviškai, bet kažkodėl visiškai nesisekė susidraugauti man su ja ir neužteko kantrybės pabaigti. Sakiniai atrodė kapoti ir padriki, vietomis visiškai nelogiški. Šį kartą ėmiausi skaityti originalo kalba ir sekėsi tikrai daug geriau. Aš ne tik užbaigiau knyga, bet man ji visai patiko. Žinoma, sakinių struktūra ir čia buvo labai primityvi, jokio lyriškumo. Nors tikrai nesunku įžvelgti, kodėl ji susilaukė tokio populiarumo. Istorija gana primityvi ir banali, bet kažkuom užkabino. Bet žinoma aš jos visiškai nevertinu kaip literatūros. Kai tikiesi iš knygos vien pramogos, nuotykio ir nerealios meilės, tai visai skaniai ir sueina.

Bela liūdna, trapi ir be galo nevikri paauglė, kuri nekenčia lietaus ir šalčio, nemoka paeiti nė šimto metrų ko nors neužkabinus, nesuklupus ar nesusižeidus. Ji negali pakęsti melo ir kraujo kvapo. Kukli ir niekuom neišsiskirianti septyniolikmetė atvažiuoja gyventi pas tėvą, nes mama su naujuoju vyru labai daug ir dažnai keliauja. Šiame mažame, niūriame, lietingame ir vėjų košiamame miestelyje ji jaučiasi vieniša ir nelaiminga. Tačiau kuomet ji pamatų be galo gražų, neįprastą, perbalusi vaikiną mokykloje, jos gyvenimas pasikeičia. Ji kaip magnetas traukia nelaimes, o jis kaip riteris žibančiuose šarvuose ją nuolat gina ir saugo. Edvardas nėra paprastas vaikinas, su juo būti daug pavojingiau. O kas pavojinga ir draudžiama yra labiausiai geidžiama. Jų meilė ir tarpusavio santykiai yra sudėtingi ir komplikuoti. Kuomet Belai gresia mirtinas pavojus, Edvardas pasiryžęs, bet kokia kainą ją išgelbėti. Kartais be galo lengva paaukoti savo gyvybę, kad išgelbėtum tau artimą ir brangų žmogų. Ji pasiryžusi atsisakyti visko - normalaus gyvenimo, mylimų ir artimų žmonių, kada nors sukurti šeimą ir susilaukti vaikų - dėl jo, kad tik galėtų būti šalia jo. Ar iš tikrųjų meilė verta tokios didžiulės aukos?

Knygoje labai gerai atspindimas paaugliškas maksimalizmas, pramuštgalviškumas, besąlygiškas atsidavimas ir nuotykių ieškojimas. Tai romantiška, paprasta ir gana graži istorija. Knyga neatrodo labai plona, bet dėl primityvaus rašymo stiliaus ir istorijos nesudėtingumo ją galima įveikti per dieną ar porą vakarų. Skaitosi gana smagiai ir labai greitai. Na ir perskaičiusi šią pamaniau, kad ir kitas skaitysiu.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2009
Apimtis: 472

Julian Barnes "The Sense of an Ending" (Pabaigos jausmas)

Šiek tiek buvo baugu imtis šios knygos. Vienas dalykas atsiliepimai apie ją labai prieštaringi - vieni giria, kiti peikia. Antras dalykas man labai patinka šis rašytojas ir baisu buvo nusivilti. O trečias dalykas, tai, kad aš dažnai nesutinku su Bookerio premijos komisija. Bijojau, kad nebūtų kaip su praėjusių metų knyga nugalėtoja. Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Knyga įtraukė nuo pat pirmųjų eilučių. Skaitėsi lengvai ir greitai. Man užteko jos vos porai valandėlių. Knyga kažkiek priminė Iris Murdoch "Jūra, jūra..." (Alma littera, 1990, 2005 m.).
Patiko viskas - rašymo stilius, dėstymas, pati istorija ir jos rutuliojimas. Kaip visada autorius rašo su lengvu sarkazmu. Jo pastabus ir skvarbus žvilgsnis nieko nepraleidžia.
Kaip jau buvo kažkada minėta ši knyga yra 2011 metų Bookerio premijos laimėtoja. Ir mano manymu ji tikrai pelnytai gavo šį apdovanojimą. Nors buvo kilusios šiokios tokios diskusijos kokios apimties knygos galėtų ir turėtų laimėti šią premiją, bet mano manymu, esmė ne apimtyje, o turinyje.

Šioje knygoje autorius iškelia tokius klausimus, kaip ar galima pasitikėti savo prisiminimais, ar galime būti tikri savo mintimis, kaip tiksliai mes galime išanalizuoti ir įvertinti situaciją, ar teisingai mes vertiname ir priimame kitus žmones, kurie yra aplink mus. Mums brangius ir mylimus arba svetimus ir nepažįstamus, mums nemalonius žmones. Ar tikrai mes esame teisūs kai susidarome nuomonę apie kokį daiktą, veiksmą, poelgį ar žmogų. Visas mūsų gyvenimas yra paremtas šiomis interpretacijomis, kurios praeina pro mūsų vertinimo prizmę. Tačiau ne visada mes susimąstome ar nėra visa tai klaidinga. O jeigu visos mūsų mintys, apmąstymai, nusistatymai ir taisyklės yra klaidingos.

"When we are young, we invent different futures for ourselves; when we are old, we invent different pasts for other."
"Kai esame jauni, mes susikuriame skirtingas ateitys sau; kai esame vyresni, mes sukuriame skirtingas praeitys kitiems." (Čia yra mano pačios vertimas, labai atsiprašau, jei kur yra klaidų ir netikslumų).

Šis pasakojimas apie pagyvenusį vyrą, kuris prisiminimais grįžta į praeitį ir bando pažvelgti pro kitą prizmę į tuomet įvykusius įvykius, jo meilę Veronikai, į brangius jam žmones ir žmones su kuriais jis kažkada susidūrė. Jis prisimena savo audringą jaunystę ir šėliojimus. Bando sudėlioti viską į lentynėles, bet mūsų atmintis nėra tobula, joje yra begalės spragų, pervertinimų ir neįvertinimų.
Adrianas ir Tonis yra pažįstami nuo mokyklos. Kartu šėliojo, "kabino" merginas, skaitė knygas. Tik Adrianas buvo kiek rimtesnis, brandesnis, viską priimdavo ir vertindavo kiek kitaip nei kiti. Jie buvo pasižadėję visą gyvenimą išlikti draugais, tačiau po mokyklos jų keliai išsiskiria. Kiekvienas pasirenka skirtingą universitetą ir gyvenimu keliauja savu keliu. Studijuodamas Tonis sutinka savo meilę Veroniką. Jie pradeda susitikinėti, bet jų santykiams daug ko trūksta. Tonis prisiminimus apie savaitgalį, kuomet jis susipažino su Veronikos šeima, laiko žeminančiais ir nepageidaujamais. Ji lyg ir nepritampa jam. Jų santykiai nutrūksta. Kuomet jis sužino apie Veronikos ir Adriano santykius, jis bando gyventi toliau ir kurti savo ateitį. Po kurio laiko jį pasiekia siaubinga žinia apie Adrianą. Bet jis ir toliau lipdo savo gyvenimą - veda, susilaukia dukters, išgyvena skyrybas. Sulaukus 60-ies jis gauna laišką, kad Veronikos mama savo palikime paliko jam 500 svarų ir Adriano dienoraštį. Tonis pasiryžta išsiaiškinti, kas gi iš tiesų nutiko šiems žmonėms, bet gilinantis į visą tai, jis pradeda abejoti savo prisiminimų autentiškumu. Visa jo istorija ir gyvenimas buvo interpretuotas ir pagrąžintas jo pasąmonėje.

"...the history that happens underneath our noses ought to be the clearest, and yet it's the most deliquescent."
"...gyvenimas prabėgantis po mūsų nosimis turėtų būti įsimenamas ryškiausiai, bet vis dėl to atsiminimai apie jį yra labiausiai migloti."

Bandymas išsiaiškinti išsiaiškinti artimų draugų likimus, jis nuolat užduoda sau klausimą ar jis nesuvaidino lemtingos rolės jų likimuose, ar tikrai nesugriovė jų gyvenimų, jų svajonių ir planų.
Kas tai istorija? Ar tikrai viskas buvo taip, kaip parašyta knygose.

"History that certainly produced at the point where the imperfections of memory meet the inadequacies of documentation."
"Istorija gimsta tenai, kur susitinka atminties netobulumai su rašytinių šaltinių neatitikimais."

Knyga užburia ir įtraukia, sukuria ypatinga nuotaiką. Tiesiog stebiesi autoriaus įžvalgumu, proto skvarbumu ir plunksnos meistriškumu.
Tikrai labai rekomenduoju ją perskaityti ir viliuosi, kad greitu laiku, kurį nors iš leidyklų, apsiims ją versti. Kaip sakoma I'm looking forward...


Vertinimas: 5+/5
Leidykla: Jonathan Cape
Metai: 2011
Apimtis: 160

Richelle Mead "Blood Promise" (Kraujo pažadas)

Ir vėl grįžtu prie vampyrų ir fantazijų pasaulio. Tiesa, ši serija knygų man labai skaniai skaitosi. Kol kas kiek skaičiau visos patiko, ši irgi ne išimtis. Kol kas tai vienintelė tokio turinio serija, kurią skaitau su didžiausiu malonumu kai tik pasiseka gauti dar neskaitytą knygą. Pakanka įtampos, meilės ir kvailų poelgių. Malonu vėl išgyventi paauglystės aistras ir bėdas. Kuriam laikui tau vėl niolika ir į pasaulį žvelgi visiškai kitaip.
Knyga mažai kuom skiriasi nuo kitų nakties namų ar panašių serijų knygų, bet rašymo stilius, pateikimas ir istorijos rutuliojimas man yra priimtinesnis būtent šios autorės.

Praeitoje knygoje išgyvenusi mylimojo pagrobimą ir netektį, šioje Rose pasiryžta keliauti į tolimojo Sibiro platybes, iš kur yra kilęs Dmitrijus, susirasti jį ir išpildyti pažadą. Jei teko jam prisiekti, jei taip atsitiktų ir jis būtų paverstas strigoi (nežinau kaip pavadina lietuviškame vertime šią blogųjų vampyrų rūšį), ji jį susiras ir nužudys, bet neleis gyventi tokio gyvenimo ir žudyti žmonių. Palikusi savo geriausią draugę Lisą, nors ji prisiekusi ją saugoti ir kovoti dėl jos, ji traukia į bekrašte Rusiją ieškoti to, kas jai be galo brangus. Pirmiausiai ji patenka į Omską, kur susitinka ir susipažįsta su Dmitrijaus šeima. O iš ten iškeliauja su grupele strigoi medžiotojų į Novasibirską. Tame didžiuliame mieste jai ir pavyksta susirasti jį, bet minutėlei ji sudvejoja ir atsiduria jo kaline. Tos dvejonės niekaip neleidžia jai apsispręsti, ji vis abejoja ar tai jos jėgoms žiūrint į šias tokias mielas akis durti d į širdį. Tačiau kartais žmones keičiasi ne tik išore, keičiasi ir jų požiūris, poelgiai ir mintys. Visą tai matant pradeda tirti dvejonės ir ryžtas vis didėja. Nors ne visuomet viskas pavyksta, kad ir kaip esi pasiryžusi ir stengiesi.

Knygos pabaiga labai intriguojanti, tai žadina norą ir toliau ieškotis kitų knygų ir skaityti. Istorija pilna įtampos ir nuotykių, aistros ir savitvardos, sąmokslų kūrimo ir spąstų paspendimo bei garbės sąvokų. Tarpusavio santykiai, draugystė, meilė, vilionės. Kaip išgelbėti geriausią draugę, kai jus skiria vandenynas, o delsti negalima nė sekundės.
Tikrai gera knyga, smagiai ir greitai skaitėsi.

Kol kas lietuviško vertimo nėra, bet tai tik laiko klausimas.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Puffin books
Metai: 2010
Apimtis: 512

Diane Chamberlain "Dingusi duktė"

"Eva Eliot - sėkmingai dirbanti psichoterapeutė, mylinti žmona ir mama. Tačiau jos laimė sukurta ant savo pačios melo.

Kadaise, būdama jauna ir lengvai pažeidžiama, Sesilė Vilks priėmė nekaltą sprendimą, kuris vieną tamsią naktį įvėlė ją į sąmokslą su neįsivaizduojamomis pasekmėmis. Tąnakt gimdydama mirė gubernatoriaus žmona, o jos kūdikį ryžosi auginti Sesilė...

Po dvidešimt aštuonerių metų aptikti gubernatoriaus žmonos Ženevjevos Rasel palaikai priverčia prisiminti tuos šiurpius įvykius. Žmogžudystės šešėlis krinta ant nekalto vyro.

Sesilė žino, kas įvyko tąnakt. Tačiau papasakodama tiesą ji turėtų prisipažinti šeimai esanti ne ta, kuo dedasi, o tylėdama pasmerktų nekaltą žmogų myriop."


Tai antroji šios autorės knyga ir labiausiai patikusi. Joje geriau ir įdomiau sukurta ir atskleista istorija bei įtampa, o taip pat įdomesnis pamokymas tarp eilučių. Puslapiai tiesiog tirpte tirpo, nors ir skaičiau ją su pertraukomis. Vis atsirasdavo kažkas svarbesnio. Skaitant tikrai neteko nei nuobodžiauti nei žiovauti.
Tai gyvenimiška istorija, skaudi ir pamokanti. Vietomis graudi, vietomis labai naivi, vietomis beprotiškai teisuoliška, o vietomis aistringa ir kupina meilės, tikėjimo bei vilties. Netrūko nieko - įtampos, dramatizmo, egoizmo ir teisybės. Istorija gerai parašyta. Patiko rašymo stilius ir istorijos rutuliojimas.

Jaunutė, naivi šešiolikmetė, iš kurios gyvenimas atėmė patį brangiausią žmogų jos gyvenime, bet kuriai pats gyvenimas yra viena didelė galimybė. Ji besąlygiškai tiki, kad labai panorėjusi visos svajonės pildosi. Tačiau viduje ji jaučiasi labai mažytė ir pažeidžiama, kuriai reikia meilės ir globos kaip oro. Tačiau meilė ir aklas pasitikėjimas atima sveiką protą ir įstumia į sąmokslą. Per vieną naktį visas jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Ji praregi ir kas iš pradžių atrodė nekalta ir teisinga, per vieną naktį tapo pasibaisėtina ir neatleistina. Tą naktį jai teko suaugti ir gyventi su savo klaidos pasekmėmis. Suvokti kokia ji buvo vaikas ir lengvatikė, kad jos naivumu tiesiog buvo pasinaudota, o visa meilė ir gražūs žodžiai buvo reikalingi tik priviliojimui ir apkvailinimui.Ir štai dabar jai tenka savo naująjį gyvenimą kurti ant melo.
Po dvidešimt aštuonerių metų viskas iškyla viešumon. Atskleidžiamas jų padarytas nusikaltimas, tačiau visa kaltė suverčiama žmogui, kuris įviliojo ją į tas pinkles, pasinaudojo ir apgavo. Dabar jai tenka apsispręsti ar viešai prisipažinti ir papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko tą tamsią ir lemtingą naktį, bet tuo pačiu sugriauti savo karjerą, savo artimų ir mylimų žmonių gyvenimus, ar palikti viską kaip yra ir žiūrėti kaip žmogus yra nuteisiamas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Kas svarbiau skaudi tiesa ar šeimos gerovė ir santarvė.

Nors stilius labai panašus į Jodi Picoult, bet man kažkodėl šios autorės knygos labiau patinka, labiau sudomina ir įtraukia. Tiesa, šioje knygoje buvo vienas dalykas, kuris kiek nervino. Tai aklas teisingumo siekimas nepaisant visko, negalvojant apie pasekmes. Aš suprantu, kad karti teisybė geriau nei saldus melas, tačiau ar visada gerai taip aklai tuo tikėti? Nežinau, ar sutikčiau su visais Evos teiginiais tuo klausimu, bet kiekvienas tikime sava tiesos ir teisingumo sąvoka.
Pabaiga kiek pagrąžinta. Kartais pagalvoju, jei tokia baisi tiesa iškyla apie tave ar tikrai visi artimi žmonės ir toliau tave palaikys ir pasitikės? Na bet gyvenimas yra gyvenimas, o knyga lieka knyga. Kaip bebūtų pabaigoje gėris nugalį blogį ir visi laimingai ir gražiai gyvena ir sugyvena.
O šiaip tikrai geras savaitgalio skaitinys.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 448

Andrea Camilleri "Kelionė į Tindarį"

"Išgalvotame Italijos miestelyje Vigatoje kunkuliuoja neišgalvotas slaptas gyvenimas, savo planus rezga ir įgyvendina Sicilijos mafijos klanai ir prisidengdami tarpusavio karais mėgina maustyti policijos komisarą Salvą Montalbaną. Tačiau šis jau neblogai perkandęs jų veiksmų logiką: jei ir žengia jų pastūmėtas vieną žingsnelį, tuoj perpranta klastą. Pats komisaras veikia remdamasis ne vien logika bei įkalčiais, bet ir savo uosle, nuojauta, įsiklausydamas, tarsi tiesa turėtų iškilti iš vidaus – kaip įžvalga. Kai viskas darosi pernelyg painu ir detalių kratinys nebeleidžia regėti visumos vaizdo, kur link viskas krypsta, Montalbanas, be ištikimos savo policininkų komandos, turi du niekam nežinomus padėjėjus – jūrą, greta kurios gyvena ir kurios ošimas padeda nurimti, ir alyvmedį, kurio šakų raizginys neretai išnarplioja jo minčių raizginį ir padeda įminti mįsles.
Šįsyk keliaudami į Tindarį dingsta du senukai – užsisklendę, nekalbūs, atžarūs. Regis, jiems pradanginti nėra jokių motyvų. Ir kone tuo pat metu nužudomas jų kaimynas Nenė Sanfilipas. Ar šie įvykiai susiję? Kur galėjo prapulti senukai? Su kuo bendravo? Ką veikdavo? Gerai supinta intriga įsuka į veiksmo sūkurį. Viena po kitos ant nusikaltimų tyrimo gijos veriamos detalės nuveda prie žymių ir iš pažiūros garbingų piliečių, kuriuos tamsios aistros privertė išduoti žmoniškumą ir savo pašaukimą."


Vėl pasinėriau į itališką kriminalinį pasaulį. Kur viskas užklota mistikos migla, kur negeri vyrukai rezgia savo planus ir kur visą tai bando išsiaiškinti irzlus ir sarkastiškas, bet niekada nesenstantis detektyvas Salvo Montalbano. Kaip visą laiką komisaras įžvalgus, logiškas, turi gerą uoslę ir nuojautą, kurie neleidžia jam apsirikti.
Ir šį kartą su pasimėgavimu skaičiau. Gera kriminalinė istorija pagardinta sarkazmo ir juokeliais ir gausiai prisodrinta mistikos ir nežinomybės. Kuo toliau, tuo labiau man patinka skaityti apie mažo išgalvoto Italijos miestelio kriminalinio pasaulio užkulisius ir nedidele operatyvine detektyvų grupę, kuri tai narplioja, kurie gyvena savo gyvenimus ir lipdo savo likimus iš gabalėlių.
Tai penktoji knyga šioje serijoje, tik šį kartą viskas daug mistiškiau, daug daugiau paslapčių ir nežinomybės.

Jaunas mergišius randamas nužudytas priešais savo namus. Taip pat mistiškai dingsta pagyvenusi pora po ekskursijos į senąją ir istorinę Tindario dalį. Iš pradžių inspektorius nemato nieko kas sietų šias abi bylas ir tyrimai abiejų bylų teka įprasta vaga kol neaptinkamas tas faktas, kad visos trys aukos gyveno tame pačiame daugiabutyje. Salvo pradeda "kapstyti" giliau ir aptinka sąsajas su negailestinga ir žiauria Sicilijos mafiją. O dar labiau jis nustemba kai susilaukia pakvietimo apsilankyti vieno iš mafijos bosų namuose. Prie viso to dar jo geras draugas praneša jam, kad jis žada tuoktis. Salvo apninka niūrios mintys apie tai, kad jis gali netikti draugo, o taip pat komandą netektų gero detektyvo.

Labai gerai ir sumaniai parašytas romanas. Intriguojančios paslaptys perpintos su geru humoru ir lengvu sarkazmu, o viskas pagardinta nuostabia itališka virtuve. Šioje knygoje irgi neapsieinama be gurmaniškų patiekalų ir kvapų aprašymų.
Žinoma, politikos ir labai tamsių paslapčių irgi pakanka. Tai nėra lengvas ir paviršutiniškas romanas. Ne viskas slypi paviršiuje, autorius palieka vietos ir vaizduotei, bei skaitytojo spėlionėms ir pamąstymams.
Gražus ir šmaikštus stilius, turtinga kalba - tikras skaitymo malonumas. Nenusivyliau šia knyga ir tikrai žadu toliau skaityti šios serijos tesinius.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 296

Andrea Camilleri "Smuiko balsas"

""Komisaras vardu Salvas Montalbanas buvo kilęs iš Katanijos ir jei norėdavo ką nors išsiaiškinti, išsiaiškindavo.“ Montalbanui išsiaiškinti – tai pasinerti į veiksmo aplinką, užuosti, įsižiūrėti, ir tai visai kas kita nei deduktyviai paaiškinti, kaip daro pėdsekiai teismo ekspertai. Bet tai ir ne užjausti ar suprasti, kaip elgtųsi kiti detektyvai filantropai. Anaiptol. Vigatos komisaras garsėja savo lakonišku sarkazmu, o aiškintis nusikaltėlio motyvus jam nemaloniausia tyrimo dalis. „Ši dalis man bjauriausia, nes turiu nusigręžti nuo faktų ir pasinerti į žmogaus mintis – viską, apie ką jis mąsto. Rašytojui tai nebūtų sudėtinga, bet aš tik paprastas knygų, kurias laikau geromis, skaitytojas.“ Taigi apie supratingumo rodymą žudikui negali būti nė kalbos.
Smuiko balsas – istorija apie nužudytą jauną labai gražią moterį, apie didį menininką, dėl tam tikrų aplinkybių pasirinkusį atsiskyrėlio gyvenimą, ir kai ką daugiau. Taip pat tai pasakojimas apie nesusipratimus, o Montalbanas, kurio asmeninio gyvenimo istorija tęsiasi nuo Užkandžių vagies, turės nuspręsti, ar nori visiškai pakeisti savo gyvenimą."


"Smuiko balsas" yra ketvirtoji knyga inspektoriaus Montolbano serijoje. Nesu skaičiusi visos serijos, bet tai man visai netrukdė įsijausti į knygą ir pasinerti į paslaptingos žmogžudystės atsiskleidimo peripetijas. Patiko man inspektoriaus Salvo, kuris yra tikrasis sicilietiškos virtuvės žinovas. Taip pat patiko rašymo stilius, subtilus humoro jausmas ir visa tyrimų komanda. Buvo įdomi pasirinkta tema ir kaip visa istorija ir tyrimas yra rutuliojamas. Knygą perskaičiau labai greitai, sunkiai atsiplėšdavau nuo jos. Taigi, galima sakyti, man ji buvo vieno pusdienio skaitinys.

Viskas prasideda tuo, kad inspektoriaus draugas Gallo pasiryžta jį nuvežti į laidotuves, bet kadangi jis nemoka važinėti lėtai, tai bėdos ilgai laukti nereikėjo. Jis susiduria su kita mašina, priparkuota šalia namo. Kadangi reikalas buvo skubus, o savininkų aplinkui nesimato, jei palieka raštelį ir patraukia savais keliais. Tačiau grįždamas atgal Salvo pastebi tą pačią sudaužytą mašiną, toje pačioje vietoje ir su nepaliestu rašteliu. Jis leidžiasi ieškoti savininkų, bet vietoj to atranda labai gražios moters lavoną. Ji buvo pasmaugta ir nuoga. Aplinkui jokių drabužių nesimatė. Dėl savo žioplumo inspektorius yra pašalinamas nuo šios bylos tyrimo ir jis tiesiog pasiunta. Tuo tarpu policijos operatyvinis būrys nušauna pagrindinį įtariamąjį ir byla atsiduria aklagatvyje. Mirusiosios vyras priima savo žmonos žūtį labai santūriai ir šaltai ir vis kartoja, kad jis ją mylėjo tik kaip savo dukrą. Ir tarp visos šios sumaišties atsiskyrėlis smuikininkas, kuris tikras savo srities meistras, kiekvieną rytą rengia koncertus savo neįgaliam kaimynui.

Inspektoriaus Montalbano asmeninis gyvenimas irgi be galo painus. Jis blaškosi tarp moterų ir nežino, kurią pasirinkti. Bet tai jam visiškai netrukdo išlikti tikru gurmanu. Bet užtat muzikoje jis turi pripažinti, kad nenusimano visiškai nieko. Tačiau susidūrus su šią žmogžudyste, jam teks išmokti suprasti ir klausytis jam dar nepažinto muzikos pasaulio. Jam suvokti rastų įkalčių reikšmę ir juos susieti su įtariamaisiais. Jam reikės suprasti ką turi bendro smuikas ir žmogžudys.

Šis romanas - tai klasikinis detektyvas, bet galiu tik pagirti autorių, kad ne šabloniškas ir tikrai nenuobodus. Jame pakanka nežinomybės, sarkazmo ir geros muzikos dozės.
Tikra itališka atmosfera, aistros ir nuotaikos ir žinoma nepakartojamas maistas. Tikrai rekomenduoju šią seriją detektyvų mylėtojams.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 239

Phil Rickman "The Wine of Angels" (Angelų vynas)

Knyga patraukė savo anotacija, bet deja, jos nepateisino. Nepavyko man su ja susigyventi. Tiesiog nepajutau jokio ryšio su veikėjais, nors jie ir ryškūs bei stiprūs. Nesakau, kad viskas nepatiko ir buvo neįdomu skaityti. Visai ne. Tačiau emocinio ryšio su knyga nebuvo jokio. Skaičiau ir tiek. Kartais apimdavo toks jausmas, kad esu verčiama ją skaityti, o ne pati pasirinkau. Bet tikrai nenurašau jos, nes teko ir labai gerų atsiliepimų apie ją skaityti, bet aš jungiuosi prie skeptikų komandos, nes ji manęs tikrai nesužavėjo. Žinoma, buvo gerų, įdomių vietų, bet ne visa knyga, o ji ne tokia jau ir plona, kad vertėtų ją skaityti dėl to.

Tai pirmoji knyga iš Merrily Watkins serijos, o ją jau sudaro tikrai nemažai knygų. Bet deja, man tai buvo pirma ir paskutinė, nemanau, kad suteiksiu jai antrąjį šansą. Nes kaip pasižiūrėjau apimtis didelė, bet tikrai ne viskas man buv įdomu, tad kam gaišti laiką. Man patiko knygoje kuriama nuotaika, ta nežinomybė, užslėptas siaubas, šiurpuliukai.
Ši knyga - tai iš dalies mistika, iš dalies trileris, iš dalies siaubas ir iš dalies fantastika.
Marrily Watkins yra jauna našlė. Su paaugle dukra ji atvyksta į Ledwardine kaimelį užimti vikaro pozicijos bažnyčioje. Visa miestelio istorija sukasi apie dvi šeimas ir obuolių auginimą bei sidro gamybą iš jų arba dar kitai vadinamo angelų vyno. Deja, jos gyvenimo kaime pradžia nieko daug nežadanti. Kuomet ji inkognito lankosi talkoje paruošiant ir tręšiant obelis žiemai, ji tampa liūdininkė vieno asmens mirties. Tai laikomo savižudybe, bet ją neapleidžia nuojauta ir naktiniai košmarai, kad tai kažkas daug daugiau. Po viso to pradeda dėtis keisti, nepaaiškinami dalykai. Ledwardine kaimelis ne tik paskendęs obelų žieduose ir jame gaminamas geriausias sidras, bet jį gaubia neatskleistos paslaptys, nežinomybė ir mistika. Pagrindinė kaimo obelis skirta ne tik obuolių derliui užauginti, ji skendi pagiežoje ir prakeiksme.
Merrily įsitraukia į diskusijas dėl dėl pjesės apie XVII a. kunigą, kuris buvo gėjus ir apkaltintas raganavimu. Tai istorija, kurią senosios šeimos geriau laikytų paslaptyje. Tarp jos ir Lucy atsiranda nesantaika ir trintis. Lucy yra vietinės rankdarbių krautuvėlės savininkė, kuria Merrily kaltina netikėjimu ir pagonybės išpažinimu. Konservatyvus kaimiečiai labai sunkiai priima moterį kaip kunigę, bet ji yra raktas visų paslapčių.

Pati knyga labai ištesta, vietomis ne konkreti ir nukeliaujanti į lankas, bet buvo ir tikrai labai stiprių vietų. Atmosfera tiesiog persunkta įtampa ir nežinia. Merrily ir jos dukra Jane yra ryškūs veikėjai, kurių tarpusavio santykiai pilni simbolizmo ir atsiskleidžia, bei vystosi kartu su istorija. Nors knyga ir nepanaši į kitas, bet aš tikėjausi tikrai daug daugiau. Jei ji būtų labiau koncentruota ir nebūtų šitiek nukrypimų į šoną, manau, ir skaityti ją būtų daug maloniau ir įdomiau.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Atlantic Books
Metai: 2011
Apimtis: 640

Yolanda Scheuber "Olga"

"Žmonija, sukrėsta dviejų pasaulinių karų… 12-metė mergaitė, iš Rusijos stepių nublokšta į Argentinos platybes…Tikra išlikimo istorija, pakerėjusi pasaulį. Pasaulyje, sukrėstame dviejų karų, mergaitė viena sugebėjo išgyventi palikta tėvų, nesuprasdama nė žodžio svetima kalba… Vienintelė užduotis, iš Rusijos stepių atsidūrus Argentinoje – išlikti.
„ Į šį pasaulį ateiname vieni, todėl privalome patys skintis kelią ir savarankiškai pasirinkti, kuriuo iš daugybės eiti“, – dalijasi gyvenimo išmintimi senolė Olga. O ji turi ką papasakoti.
Nepaprastas Olgos kelias prasideda Romanovų dinastijos valdomoje Rusijoje. Kai mergaitei sukanka dvylika, svetimais savo krašte pasijutę tėvai nutaria palikti gimtinę ir viską, ką joje turėjo, netgi vieną iš dukrų. Laukia ilga, nuotykių kupina kelionė per Angliją ir Kanadą į egzotiškąją Argentiną. Ten šeima išsiskiria visiems laikams. Paauglė lieka nepažįstamame krašte be artimųjų, nemokėdama kalbos, žinodama tik viena – ji turi išlikti.
Gyvenimas nešykštėjo jai išbandymų, išsiskyrimų ir skaudžių netekčių, tačiau sustiprino tikėjimą, kad svarbiausia – pasitikėti savimi, svajoti ir mylėti. Jautri, pirmuoju asmeniu užrašyta tikra istorija tarsi melodingas upeliukas srūva per gyvenimo užtvankas, gaivindama užmirštus prosenelių atminimus ir skelbdama amžiną tiesą – kiekvienas savo laimę nešiojamės širdyje..."


Autorė pasakoja savo senelės gyvenimo istoriją, kurią ji jai papasakojo prieš pat mirtį. Istorija kupina permainų, džiaugsmo ir skausmo, žmonijos tragedijų. Ši knyga - tai tikrai nėra literatūrinis šedevras, bet ir nėra prastai parašyta. Mano manymu, parašyta gerai ir lyriškai. Į tekstą įtrauktą pamąstymų ir išvedžiojimų, nemažai istorinių faktų. Jaučiasi, kad autorė gerai išstudijavo šias temas - carinės Rusijos politika ir ekonomine padėtis XIX a. pab. ir XX a. pradž., carų šeimos gyvenimas iki jų žūties, to meto migracija ir emigrantų padėtis svetur, čiabuvių indėnų gyvenimas ir padėtis Argentinos pampose, Pirmas ir Antras Pasauliniai karai, XX a. ketvirtojo dešimtmečio ekonominė krizė Amerikoje ir kaip tai paveikė visą pasaulį.
Rašymo stilius ir dėstymas yra gana primityvus, bet man tai visai netrukdė. Vietomis autorė kartojasi, tai yra kelis kartus kartoja tuos pačius dalykus apie kuriuos jau rašė prieš tai. O svarbiausia, kad kartoja juos lygiais tokiais pačiais žodžiais ir sakiniais. Tas šiek tiek erzino.

Pasakojimas prasideda bekraštėse Rusijos platybėse XIX a. pab. Olga tuo metu dar buvo vaikas ir viską kas vyko aplinkui suvokė savaip. Ji suvokė, kad artėja kažkas siaubingo ir grėsmingo. Tėvas jai visuomet kartojo, kad jiems teks išvykti iš Rusijos, nes gyvenimas darosi vis sunkesnis, priespauda ir engimas vis auga, o ir pagal įstatymą rusų vokiečiai nebeturėjo teisė likti Rusijos teritorijoje.
Ne už ilgo jie emigruoja ir atsitiktinai, o gal labiau priverstinai privalo apsistoti nedraugiškoje ir nesvetingose Argentinos pampose. Bando vėl iš naujo kurti namus ir stotis ant kojų tik naujoje nežinomoje šalyje. Bet labai sunku susitaikyti su tuo, kad esi priverstas būti ten kur visai nenorėjai.

"Žmonės jokiu būdu neturėtų palikti savo gimtojo krašto ar šalies. Juo labiau - priverstinai. Jie lieka lyg augalai be šaknų, nuliūdę ir įskaudinti, nes tremtis neatima gimtosios kalbos neištrina atminties, prisiminimų ir jausmų."

Tačiau tai nebaisiausia ką jai tenka išgyventi. Ji prarado tėvynę ir gimtuosius namus, bet mato, kad su kiekviena diena praranda ir tėvą. Manto, kad jis kasdien vis liūdnesnis ir nekalbesnis, vis labiau užsidaro savame kiaute, vis labiau tolsta nuo jos. Praėjus kiek daugiau nei metams po įsikėlimo į naujus namus, tėvas vėl nutaria kelti sparnus ir grįžti į Europą. Deja, ji Olga priversta likti Argentinoje su seserimi ir jos vyru.

"Laimė - tai ne stotelė, kurią užteks pasiekti. Ji ne daiktas, ne apčiuopiamas horizontas. Laimė - būdas, kokiu keliaujame per gyvenimą. Jei ją vaikysimės, niekada nepasieksime. Ji tarsi mūsų šešėlis, kuris sprunka nuo mūsų, kai norime jį pačiupti. Tačiau ji pas mus ateina nejučia ir tada, kai mažiausiai tikimės."

Taigi, jau dvylikos metų jai tenka vienai pradėti savo gyvenimą svetimoje žemėje ir toli nuo tėvų globojančių rankų.Jai tenka išgyventi savo šeimos netektį, būti toli nuo to ką visa širdimi myli ir ko beprotiškai ilgisi. Jai daugiau niekada neteks susitikti su savo prarastais tėvais. Sunkiu darbu ji kūrė ir statė savo gyvenimą, surado meilę ir sukūrė šeimą.

"Kiekvienas mūsų esame neiššifruojamos ir daugiadugnės asmenybės, ir gyvena sekdami paskui savo svajones, trokšdami dideliais darbais paversti tikrove nors menkiausias jų. Kai kurie iš mūsų pasiekia finišą, aplink save skleisdami džiaugsmą, ramybę ir išmintį."

Istorija, kuri moko nepasiduoti, tikėti ir kurti, lipdyti po trupinėli savo gyvenimą savo pačių rankomis. Tik sunkus darbas padaro gyvenimą tikrą, tik savo prakaitu uždirbti pinigai yra tikri ir suteikia džiaugsmo. O tikroji gyvenimo prasmė yra tos sėklelės, kurias tu pasėji ir užaugini, ir kurių širdelėse tavo atminimas gyvens tol kol rusens jose gyvybė. Kad visą tai išsipildytų tereikia labai labai panorėti ir apie tai svajoti.

"Apie tai, ko trokšti galvok su didžiuliu užsidegimu. Ir tavo svajonė išsipildys."

Šitaip nuolat jai kartojo tėtis. Tai knyga apie stiprią moterį, apie naujų žemių užkariavimą, apie pasaulio siaubus ir kovą.
Knyga vietomis patiko, vietomis net sugraudindavo. Bet deja, buvo ir buvo erzinančių dalykų. Romanas skaitėsi labai lengvai ir greitai. Buvo įdomūs istoriniai intarpai ir gana informatyvūs.
Su rekomendacijomis susilaikysiu, bet kam patinka tikros istorijos apie tikras asmenybes turėtų visai patikti.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Obuolys
Metai: 2011
Apimtis: 512

Merri Hiatt "The Magical Christmas Cookies" (Magiški kalėdiniai sausainukai)

Nedidelis, bet tikrai labai kalėdinis apsakymas, tiesiog persunktas šventinės nuotaikos ir dvasios. Kadangi knygelė labai plona, tai neprireikė nė valandos jai perskaityti. Tačiau perskaičius paliko gera viduje, įkvepia ir suteikia viltį. Kažkaip nenorom pradedi tikėti stebuklais ir kyla nors daryti gerą. Gal kiek per anksti pradėjau skaityti tokio pobūdžio literatūrą, bet kažkaip norėjosi kažko šilto, gražaus ir teikiančio vilties. Pati istorija labai paprasta ir nieko ypatinga ir labai panaši į kitas tokio pobūdžio knygas ir apsakymus, bet man kartais reikia kažko panašaus, kurie padeda vėl ir vėl pajusti Kalėdų šventės magiją.

Miestelis skendi nesėkmėse ir nelaimėse. Nemažai šeimų paskendę skolose, daugybe bedarbių ir benamių žmonių. Ir štai artėjant nuostabiam metui ir pačiai gražiausiai metų šventei Holly taip norėtų padėti visiems, suteikti miesteliui vilties. Ji dirba valgykloje benamiams, ji kasdien mato skurdą, neviltį ir skausmą. Jos magiškaisiais sausainukais netiki net jos dešimtmetė dukterėčia Vanesa. Holly nepasiduoda, iškepusi sausainius, ji juos slapčia įdeda Davidsonų šeimai. Jauna šeima, auginanti metų neturinti vaiką, visai sugniuždyta, abu bedarbiai, neapmokėtos sąskaitos auga, net Kalėdoms tikriausiai liks be elektros dėl neapmokėtų skolų. Rasti sausainukai jiems suteikia nemažai džiaugsmo. Jie labai skanus, bet štai netikėtai sausainukų magija pradeda skleistis ir pildytis.

Tačiau Holly nenori ties tuo sustoti ir nuleisti rankų. Ji pasiūlo Laurai Davidson kartu kepti šiuo ypatingu sausainius ir pardavinėti miestelio žmonėms, o kas negali susimokėti tiesiog dovanoti. Taigi, žiupsnelis užuojautos, šlakelis gailesčio ir kremas iš vilties sukūrė Kalėdinį stebuklą mažame miestelyje, atnešė viltį, džiaugsmą ir šeimos židinio šilumą. Bet kaip Vanesa pasakė galbūt magija Kalėdinių sausainuku randasi visai ne pačiuose sausainiuose, bet žmonių poelgiuose po to kai jie paragavo jų.
Štai tas stebuklingas sausainukų receptas, kuris atnešė į miestelį džiaugsmą ir viltį ir apgaubė Kalėdinio stebuklo skraiste. Reikia maišant sausainių tešlą į ją įdėti žiupsnelį meilės, šlakelį vilties, dvi svajones, kurioms neįmanoma išsipildyti, vienas puodelis įkvėpimo, du šaukštai atleidimo, 1/4 arbatinio šaukštelio druskos. Na ir žinoma, pats pagrindinis ir slapčiausias ingridientas yra du žiupsneliai Kalėdų stebuklo magijos. To nenusipirksi parduotuvėje, tai turi sklisti iš vidaus, iš širdies. Tuo reikia tikėti. Ir tuomet sausainiai bus patys skaniausi visame pasaulyje ir būtinai skleis savo magiją ir šilumą. Ir tik tuomet sulauksite Kalėdinio stebuklo. Tereikia tik tuo patikėti.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: CreateSpace
Metai: 2011
Apimtis: 56

Herbjorg Wassmo "Karnos kraitis"

"Lietuvoje pamėgta norvegų rašytoja H. Wassmo „Karnos kraičiu“ užbaigia garsiąją Dinos trilogiją. Pagrindiniu kūrinio personažu šįkart tampa Karna, Benjamino dukra ir Dinos anūkė. Gyvenimas ir mirtis, negandos ir sielvartas, trumparegystė ir blogis, silpnumas ir stiprybė, nutylėjimas ir veidmainystė, gandai ir apkalbos – daug reikia išmokti suprasti nuomariu sergančiai mergaitei. „Karnos kraitis“ – romanas apie vaikystės „vaiduoklius“, pragaištingą pavydo jėgą ir mirtį įveikiančią meilę, žmogaus ir giminės ryšį, slegiantį šeimos palikimą, kuriuo turi pasidalyti, kad galėtum pakelti."


Kaip bebūtų liūdna ir kaip nesinorėtų pabaigti knygos, bet vis tiek anksčiau ar vėliau tenka užversti paskutinį knygos puslapį. Nuostabi knyga, kaip ir visa Dinos trilogija. "Karnos kraitis" yra paskutinė knyga joje. Negalėčiau ir nenorėčiau išskirti kurios nors knygos iš trijų. Kiekviena pasakoja skirtingus dalykus, tęsia ir rutulioja istoriją toliau ir apjungia visą šeimos sagą. Kiekviena knyga viena kitą papildo. Kiekvienoje knygoje pasakojimas koncentruojamas ties kuriuo nors vienu šeimos nariu. "Dinos knyga" pasakoja apie pačią Diną, "Laimės sūnus" - apie Dinos sūnų Benjaminą ir "Karnos kraitis" mums supažindina su Karnos, Benjamino dukros ir Dinos anūkės, istorija.
Labai patiko rašymo stilius, dėstymas, istorijos rutuliojimas ir pati istorija. Pasakojimas mus nukelia į XIX amžiaus pabaigą į Norvegijos šiaurę. Tai paprastas pasakojimas apie šeimą,bet tuo pačiu ir gilus su potekste, skausmingas ir prasmingas. Pasineri į pasakojimą nuo pat pirmųjų eilučių, na o tada jau nebegali atsiplėšti nuo knygos, kol nepabaigi. Mane tiesiog apžavėjo knygoje kuriama atmosfera, tas ramumas ir šaltumas, o viduje kaip vulkanas kunkuliuoja jausmai, aistros, neapykanta ir pavydas. Susikaupę ir neišsakyti jausmai gimdo nepasitikėjimą ir smurtą.

Maža mergaitė Karna serganti nuomariu, niekada nepažino savo mamos, bet ją supa mylinti šeima. Augant jai tenka daug ko išmokti, nemažai suprasti ir pamatyti. Kai kuriuos dalykus vaikiškas protas traktuoja savaip, atsiranda savi vaiduokliai, su kuriais tenka kovoti. Vaikiškai ir nepatyrusiai širdelei tenka išgyventi daug - mirtį artimų ir mylimų žmonių, negandas, sielvartą, atstūmimą, džiaugsmą. Iš pradžių visos jos pasaulis yra tėtis. Ji tiesiog jį idealizuoja. Po to į jos gyvenimą įsiveržia Ana, tuomet močiutė Dina ir vos sulaukus šešiolikos į jos širdį įsėlina meilė.
Benjaminas niekaip negalėjo užmiršti savo meilės iš Kopenhagos ir grįžęs namo vis rašė jai laiškus. Netikėtai ji atvažiuoja jo aplankyti ir pasilieka. Benjamino širdis negali nurimti, jis trokšta Anos artumo, bet nemoka ir nenori paleisti ir pamiršti Haną. Neapsisprendimas gimdo nesusipratimus, gandus ir apkalbas.
Po ilgo nebuvimo namo sugrįžta Dina ir vėl buria apie save žmones. Ji yra visų įvykių ir susibūrimų centre. Ji kaip magnetas pritraukia visus, užburia savo stipria valia, valdumu, drąsa ir stiprybe. Sugrįžus atgal, ji vėl tampa įtakinga asmenybė, kurią gerbia, kurios bijo, apie kurią sklinda kalbos ir gandai, kurią myli ir kurios nekenčia. Ji sugeba vienu žodžiu sugriauti kito gyvenimą.

Ši knyga pilna neišreikštų jausmų ir neišsakytų žodžių, slegiančių šeimos paslapčių, praeities vaiduoklių, neišreikštų jausmų, kankinančių dvejonių ir minčių, mirties šešėlių, užslopintų meilės aistrų, pavydo ir neapykantos sukeliančio smurto ir nenutraukiamų šeimos saitų.
Tai šeimos istorija, žmonių likimų fiesta. Knyga kupina visko - netekties, atradimų, jausmų, šilumos ir stingdančio vienatvės ir atstūmimo šalčio. Sunku viską nusakyti žodžiais, jų paprasčiausiai trūksta, reikia pačiam pajusti ir patirti.
Labai rekomenduoju perskaityti ne tik šią knygą, bet ir visą trilogiją.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 1999
Apimtis: 488

Kate Atkinson "Case Histories" (Bylos istorijos)

Atradau šią rašytoją visai netikėtai ir atsitiktinai, o tiksliau pirmiau pamačiau televizijos serialą pastatyta pagal šią knygą. Tik po to "pagooglinau" ir atradau, kad jau ne viena knyga yra išleista šioje serijoje apie privatų detektyvą Jacksoną Brodie. Kadangi serialas labai patiko, tai ilgai negalvodama įsigijau ir knygas ir tikrai nepasigailėjau. Bet jau pirmoji knyga šioje serijoje savo turiniu labai artima serialo turiniui (arba atvirkščiai). Istorija pagavo ir užkabino, tiesiog nepastebimai vertėsi puslapis po puslapis. Užteko kelių vakarų šiai knygai. Labai geras detektyvas nuo pat pirmos eilutės ligi paskutinės.

Jackson Brodie buvęs policijos inspektorius, šiuo metu verčiasi privataus detektyvo darbu. Jis pasauli dalina į dvi dalis - pametei kairėje, radai dešinėje, bet šios puselės pasirodo niekada nesueina. Veiksmas vyksta Cembridge, kur jis niekuomet nesijautė kaip namie. Jo santuoka negrįžtamai suiro, jis labai pasiilgsta dukters. Visą laiką jį supa mirtis, intrigos ir nelaimės. Jis visuomet atsiduria visų įvykių sūkuryje ir gana dažnai net nukenčia nuo to. Ji nuolatos persekioja jo šeimos tragedija, jis vis grįžta ir grįžta mintimis į tą dieną, kai buvo rastas jo sesers lavonas ir ne už ilgo jis rado pasikorusi savo vyresnįjį brolį. Tos dienos vaizdiniai niekada jo nepalieka, jis niekada nerado atsakymų į klausimą kodėl.
Tarp prapuolusių kačių paieškos ir neištikimų sutuoktinių gaudymo, jam tenka tirti tris painias, labai tragiškas, pilnos mistikos ir paslapčių ir labai senas bylas. Kai kurios bylos yra daugiau nei dviejų dekadų senumo. Tai trijų šeimų tragedijos.

Pirmoji byla: Olivija Land yra jauniausia dukra šeimoje. Vieną labai karštą vasaros naktį mergaitė dingsta iš palapinės sode. Po kelių dešimtmečių mirus tėvui, dvi sesės perrinkdamos tėvo daiktus surado mėlynąją pelę. Bet juk būtent su šiuo žaislu niekada nesiskirdavo jauniausioji jų sesutė.

Antroji byla: Laura yra jauna, graži, savimi pasitikinti, protinga mergina įsidarbinusi prestižinėje teisininkų firmoje. Deja, pačią pirmą jos darbo dieną ją nužudo maniakas įsiveržęs į ofisą. Jos tėvas negali nusiraminti dėl to, kad po šitiek metų vis dar nesurastas jos dukros žudikas. Policija jau seniai nuleido rankas, nes byla atsidūrė aklavietėje, dėl to jam belieka ieškoti pagalbos kitur.

Trečioji byla: Michelle vieną dieną suvokia, kad atsidūrė tikrame pragare - amžinai verkiantis ir zyziantis vaikas, kuris neleidžia susikaupti mokslams, nesibaigiantys namų ruošos darbai, per daug dėmesio reikalaujantis vyras, kuris net nesistengia jos suprasti, į šipulius sudužusios svajonės ir ateities planai. Apimta begalinės nevilties, ji padaro didžiausia savo gyvenime klaidą , už kurią mokės visą likusį gyvenimą.

Privatus detektyvas ne tik ieško nusikaltimo kaltininkų, bet ir narplioja šeimų paslaptis ir tragedijas. Jam pavyksta įminti seniai palaidotas ir visų pamirštas paslaptis, atranda tai, kas geriau ir liktų pamiršta praeityje. Jacksonas neatsiejamai įsijungia į savo klientų gyvenimus, jų sielvartą, džiaugsmus ir troškimus. Jis suvokia, kad ne tik jis jiems reikalingas, bet ir jie jam. Tie žmonės tampa neatsiejama jo gyvenimo dalimi.

Autorė meniškai sujungia visas šias tragedijas į visumą. Jos sukurtas pagrindinis personažas tiesiog apkerėjo mane. Jis jautrus, nuovokus, mokantis išklausyti ir suprasti, užjaučiantis, malonus ir mandagus. Apžavėjo ir jos rašymo stilius ir pateikimas, istorijos dėstymas ir įvykių rutuliojimo pagreitis. Visą istoriją gaubia tiršta nežinomybės migla, kas daro knygą dar įdomesne. Man viskas knygoje patiko ir viskas tiko. Patyriau neapsakoma skaitymo malonumą.
Kam patinka geros detektyvinės istorijos, tikrai rekomenduoju šią knygą. Gaila, kad Kate Atkinson kūryba nelabai vertinama leidėjų. Tėra išversta viena vienintelė jos knyga "Anapus fotografijų" (1999 m., Alma littera), bet aš vilties neprarandu.
Taip pat rekomenduoju pažiūrėti ir 2011 metais britų sukurtą serialą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Jason Isaacs.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Black swan
Metai: 2011
Apimtis: 432

David Nicholls "Viena diena"

"David Nicholls romano „Viena diena“ istorija prasideda 1988-ųjų liepos 15 dieną. Ema Morli ir Deksteris Meihju švenčia išleistuves. Rytui brėkštant išmintingoji ir visada griežtus principus turinti Ema guli lovoj su vėjavaikiškuoju Deksteriui, kuriuo žavisi jau kelerius metus, ir po kartu praleistos nakties dalinasi savo ateities planais... Rytoj jie pasuks skirtingais keliais. Garbėtroška Deksteris ruošiasi keliauti, jis svajoja apie ekstremalų gyvenimą daugybės moterų apsuptyje, savo pavardę įsivaizduoja mirguliuojant laikraščių antraštėse. Tuo tarpu Ema yra užsispyrusi jauna moteris, pasiryžusi sunkiai dirbti ir gyvenime daug pasiekti. Ji turi aiškias vertybes ir tikslus, kurių niekada neišduoda. Tad Ema abejoja, ar ši naktis su Deksteriu nebuvo klaida, bet... juk jo rytoj nebebus.

Ir iš tiesų jie pasuka skirtingais keliais, tačiau ši naktis tampa jų savotiškos draugystės pradžia. Romano veiksmas apima du dešimtmečius. Kiekvienoje dalyje veiksmas vyksta tą pačią kalendorinę liepos 15 d. ir taip kas metai atskleidžiama tolesnė šių dviejų žmonių gyvenimo ir tarpusavio santykių istorija. Romano struktūra išties neįprasta ir intriguojanti.

David Nichols romanas „Viena diena” – tai juokinga ir graudi istorija apie meilę ir draugystę, apie tai, kad kartais visą gyvenimą taip ir gyveni net neįsivaizduodamas, kad tai, ko ieškai, yra visai šalia tavęs…"

Visas pasaulis lyg iš protėjo dėl šios knygos. Ji pasirodė 2009 metais, bet tikro savo populiarumo susilaukė tik 2010 metais. Ją skaitė visur - stotelėse laukiant autobuso, prie gydytojo kabineto, eilėje ir t.t. Kur be pasisuktum matytum tą patį viršelį. Pamenu panašiai būdavo su Hario Poterio knygom. Žmones apimdavo psichoze, nes kur beeitum matytum tą patį. Net gi sėdint metro tave visą laiką supdavo mažiausiai penki žmonės, kurie skaitė tą pačią knygą. Toks pat panašus efektas buvo ir su Dan Brown knyga "Da Vinčio kodas". (Kalbu apie Anglijos gatves. Pačiai teko susidurti ir visą tai pamatyti). Taip pat buvo ir su šia knyga. Nors šį knyga ir šiais metais labai populiari ir skaitoma, nes lapkričio 4 d. plačiuose ekranuose pasirodys filmas, sukurtas pagal šią knygą.

Knyga ne vienoda su savo pakilimais ir nuosmukiais. Skaitėsi irgi ne vienodai. Pradžioje viskas atrodė gana monotoniškai ir nuobodžiai, vienu žodžiu nieko nebuvo ypatinga, po to istorija įgavo šiokį tokį pagreitį ir knyga ėmė patikti ir įtraukė. Tai netipiška meilės istorija, nes didžiąją savo dalimi tai romanas apie draugystę, prisirišimą, dvasinį artumą ir trauką.

Ema ir Deksteris susitinka išleistuvių vakarą. Praleidžia kartu vieną naktį ir kitą dieną kiekvienas patraukia savais keliais. Ta naktis nesujungė jų romantiškais santykiais, bet jie tapo viso gyvenimo draugais, kuriuos kaip magnetas traukė vienas prie kito. Kiekvienas knygos skyrius vis grįžta į tą pačią liepos 15 dieną per kitus dvidešimt metų. Metai iš metų veikėjai keičiasi, gyvena savo gyvenimą, kuria savo karjerą, patiria gyvenimo nuosmukius, įsimyli ir išsiskiria su kitais partneriais, bet visą laiką prisimena vienas kitą.
Po išleistuvių Emai tenka dirbti padavėja, tuo tarpu Deksteriui sekasi kur kas geriau, jis dirba prodiuseriu televizijoje.Tačiau Ema nepasiduoda ir kyla karjeros laipteliais - tampa mokytoja, o neužilgo jos svajonė išsipildo ir jai pavyksta tapti rašytoja, kurios knygas leidžia. Deksteriui kiekvieni metai atneša vien tik nusivylimus ir nuosmukį - jis nusirita iš prodiuserio pozicijos iki šou laidų vedėjo televizijoje, tuomet tenka tenkinti naktinėmis laidomis kabelinėje televizijoje, o netrukus ir iš viso atsisveikinti su darbu televizijoje.
Nors jie visą laiką vienas kitam simpatizuoja ir myli vienas kitą, jie to neparodo, kiekvienas turi kitus mylimuosius. Ema kurį laiką gyvena su savo draugu Ianu, o Deksteris netgi veda ir susilaukia dukrelės. tik santuoka ilgai netrunka. Ir štai jie susitinka Paryžiuje ir pagaliau ryžtasi išsiaiškinti tarpusavio santykius ir juos siejančius jausmus. Gyvenimas įgyja kitokį pagreitį ir nusidažo visai kitokiomis spalvomis. Bet gyvenimas ne visada būna toks gražus, spalvotas ir pilnas laimės, ateina ir nelaimių ruožas, kuris viską nudažo juodai, kuomet viskas atrodo be beviltiška ir be ateities.
Deksteris ir Ema yra labai skirtingi. Jie skirtingai suvokia ir priima pasaulį, jie svajoja apie skirtingus dalykus, jie skirtingai siekia savo tikslų, jie skirtingai išgyvena užplūdusius jausmus ir užklupus nesėkmei, bet juos jungia stiprus dvasinis ryšys, kuris verčia niekada nepamiršti vienas kitos.

"Viena diena" - tai juokinga ir tuo pačiu labai liūdna, jausminga, išgyventa meilės istorija. Tai knyga apie dviejų žmonių augimą ir tobulėjimą, ryžtingumą ir tikslų siekimą, svajonių įgyvendinimą ir keitimąsi, kilimą ir nuopolius, populiarumą ir bandymą vėl viską pradėti iš naujo.

Knyga patiko, bet vis tik nelikau ją apžavėta, o viskas dėl Deksterio charakterio. Jo kvaili poelgiai, mąstymo vingiai, neryžtingumas, o ypač girtos blevyzgos tiesiog varė iš proto. Jei būtų galima jį susitikti, tai turėčiau nemažai ką jam pasakyti :) Tas jo nebrandumas, kvailumas ir nerimtumas neleido mėgautis istorija. Norėjosi kiek kitokio pagrindinio herojaus. O šiaip romanas skaitėsi labai lengvai ir greitai ir tikrai nesigailiu, kad ją skaičiau, ir tikrai žadu pažiūrėti ir jos ekranizaciją.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 448
Originalus pavadinimas: One day

Linda Lael Miller "There and now" (Ten ir čia)

Romantiška istorija iš serijos kai meilė keliauja laiku. Tai pirmoji dilogijos dalis. Jausminga istorija, kuri vietomis buvo banaloka ir per daug pasaldinta,bet skaitėsi labai lengvai ir greitai. Vietomis istorija buvo monotoniška ir pasikartojanti. Nors turiu pripažinti, kad joje buvo kažkas tokios, kas privertė mane ją perskaityti iki galo. Man tai buvo vieno vakaro skaitinys smegenų pailsinimui.

Trisdešimtmetė Elizabeta neseniai išsiskyrė su vyrų, bando įveikti šią krizę ir iš naujo pradėti gyventi tik kitaip nei prieš tai. Ji sugrįžta į savo jau mirusios tetos Veritės namus. Vos išvydus tą seną namą ir vėl peržengus jo slenkstį, ją užplūsta prisiminimai apie vaikystėje jame praleistas vasaras, apie prieš dešimtmetį įvykusias čia jos pačios vestuves, apie keistas istorijas, kurias vis pasakodavo teta gyva būdama. Ji sakydavo, kad šis namas turi didžiulę paslaptį, kad jame vaidenasi ir kad nepažįstami žmonės atsiranda iš niekur ir tokiu pat būdu išnyksta. Ji vis dar susimąstydavo, kaip ji nepamatė kas per žmogus, su kuriuo praleido šitiek metų santuokoje, kurį visą laiką bandė suprasti ir pateisinti. Tačiau jis visiška jos priešingybė - smulkmeniškas, bejausmis ir godus. Ji niekada nesiskirdavo su senoviniu pakabuku, kurį jai ir jos pusseserei Ru paliko teta kartu su šiuo manu. Ji juo džiaugėsi kaip neįkainojama relikvija ir prisiminimų saugotoja. Iki tos dienos kol neatsiskleidė tikroji jo paslaptis. Vieną vakarą ji išgirsta muzika ir mergaitės balsą sklindant už durų, už kurių nieko nėra. Kažkada po didžiulio gaisro ta namo dalis sudegė ir niekada nebuvo rekonstruota. Paspaudus tų durų rankeną, jos atsidarė ir ji atsiduria tame pačiame name tik šimtas metų į praeitį. Taip prasideda jos kelionė tarp skirtingų šimtmečių. Ji pradeda domėtis šio namo istorija, jos buvusių gyventojų likimus. Ji bando rasti atsakymus į tuos be galinius ir nesibaigiančius klausimus, kurie iškilo atradus properša laike. Kartą kai ji apsilanko su perspėjimu apie artėjančią nelaimę, ji susipažįsta su jaunu daktaru. Taigi, dabar iškyla didžiausia jos gyvenimo dilema, kaip paleisti savo laiką, visus patogumus ir civilizaciją ir iškeliauti į ten, kur dar net elektros nėra ir kaip palikti savo artimuosius ir draugus ir paprasčiausiai dingti be žinios.

Šis romanas - tai lengvas skaitaliukas, nieko rimto, nieko reikšminga, nieko ypatinga ir nieko per daug įdomaus. Autorė neišsiplečia pasakodama apie XIX a. ir jo gyvenimo subtilybes. Ji labiau koncentruojasi ties herojų drama ir meilės istorijos vystymų. Labai priminė Diana Gabaldon "Svetimšalė", tik ši paprastesnė ir daug plonesnė. Abiejų knygų idėjos turi nemažai panašumų, bet pačios istorijos ganėtinai skiriasi.
Vienu žodžiu vienkartinis skaitalas, bet man tuo momentu labai tiko.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Mira Books
Metai: 1997
Apimtis: 251

Rebecca Dean "Auksinis princas"

"Rūpestingai suderintas septyniolikmečio Velso princo, būsimojo karaliaus Edvardo VIII, gyvenimas drastiškai pasuka kita linkme. Vieną 1911 metų gegužės dieną, neatsargiai lėkdamas automobiliu, princas Deividas netoli Snovberio kliudo dviračiu važiuojančią merginą Rozą Hauton. Jis nugabena sužeistąją į namus, kur akimirksniu įsimyli jauniausią jos seserį Lilę. Seserų Hauton gyvenimas pilnas pramogų ir nuotykių, puikių vakarėlių ir linksmybių, visai neprimenantis griežto ir nuobodaus karaliaus Jurgio V dvaro gyvenimo. Niekada draugų neturėjęs sosto įpėdinis Deividas vis dažniau svečiuojasi Snovberyje, kur gali apsimesti, kad yra paprastas jaunuolis. Jis pasiperša Lilei, bet jo tėvas, karalius Jurgis V, neduoda sutikimo vedyboms. Kai Deividas pagrasina atsisakyti teisės į sostą, Lilei tenka rinktis tarp savo ir visos Anglijos gerovės Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse."


Lengva, romantiška istorija apie Britanijos karališką šeimą ir princo meilę nekilmingajai. Autorę parašyti šį romaną įkvėpė istorija, kuomet karalius Edvardas VIII atsisakė sosto dėl meilės nekarališko kraujo merginai. Tai buvo pirmasis ir vienintelis karalius, kuris dėl meilės pasielgė šitaip drastiškai ir pasiaukojančiai.
Romanas skaitosi lengvai ir greitai. Parašytas neblogai ir stilius nieko. Patiko tai, kad knygoje romantika subtili ir nepersaldinta. Gal dėl to knyga skaitėsi dar maloniau ir įdomiau.
Knygoje susipina tikra istorija su autorės fantazija. Gana įtikinamai atkurta to meto aplinka ir nuotaikos su savo dar išlikusiomis griežtomis etiketo taisyklėmis, rafinuota apranga, elito paskalomis ir pramogomis. Nemažai paminima ir to meto įvykių ir politinių judėjimų. Kaip tik tuo metu vyko moterų judėjimai. Jos kovojo už moterų teises ir lygybes. Mitingai, protestai garsios kalbos ir arši kova už įstatymų pakeitimus. Taigi, tai buvo ne tik feminizmo judėjimas, bet ir seksualinių mažumų (lesbiečių) judėjimo pradžia. Kovotojos už moterų suvaržymų ir priespaudos panaikinimą buvo vadinamos sufražistėmis. Už šių idėjų skelbimą ir reiškimąsi viešai buvo persekiojama ir sodinama į kalėjimus, kuriuose vis dar buvo taikomi įvairiausi kankinimo metodai, tarp jų ir priverstinis maitinimas, kuris buvo dažniausiai taikomas sufražistėms.

Vieną gegužės dieną 1911 m. princas Edvardas savo mašina užkabina ir parbloškia dviračiu važiuojančia Rozą. Šio atsitikimo dėka, jis susipažįsta ir su kitomis jos seserimis, tarp kurių jis pamato tą, kuri apverčia visą jo gyvenimą aukštyn kojom. Iki tos dienos viskas buvo sustyguota ir suplanuota į priekį, viskas vyko motiniškai jam gerai pažįstama ir jau atsibodusia vaga. Meilė ne tik suteikia gyvenimui prasmės, nudažo viską vaivorykštės spalvomis, bet ir sulygina visus, suteikia sparnus, stumia pirmyn, priverčia keistis. Ši meilė jam ne tik buvo atgaiva po gyvenimo rutinos, bet ir suteikė jėgų tverti visas tas karališkas apeigas ir prievoles, taip pat ji apgaugė ji komforto, artumo, laimės ir šilumos skraiste, visu tuo ko labai trūko karališkai šeimai ir tarpusavio santykiams. Jis pasiryžta įveikti visus sunkumus ir paprašo tėvo leidimo vesti ne karališko kraujo merginą. Deja, karalius Jurgis V nusiteikęs tokioms kvailybėms ir išsišokimams.
Šiame romane istorija rutuliojasi ne tik apie Edvardo ir Lilės meile, tai ir seserų istorija, šalies istorija, politiniai įvykiai. Išrinktosios merginos šeima labai "spalvinga".
Lilė - gražuolė, atsidavusi, pasiaukojanti, visapusiškai nuostabi asmenybė, romantikė. Ji visą savo gyvenimą skyrė dailei ir menui.
Roza - aktyvi kovotoja už moterų teises, pirmoji moteris pradėjusi rašyti straipsnius laikraščiui.
Marigolda - maištinga siela, seksuali ir mėgstanti šokiruoti, jai neegzistuoja jokie tabu.
Iris - tylioji ir nuolankioji pelytė, be galo jautrios sielos, visa esybe atsidavusi namams ir šeimai.
Visos keturios seserys tokios skirtingos , tokios nepanašios, bet jas sieja ne tik šeimos ryšiai, bet ir tarpusavio artumas. Jų charakteriuose atsispindi laikotarpis, kuomet moteris pradeda reikštis, pradeda skleistis kaip gėlės pavasari.

Romanas labai spalvingas ir nuotaikingas. Tiesa, su labai netikėta ir nenusaldinta pabaiga. Kuomet skaičiau, aš planavau ir tikėjausi visai kitokios pabaigos, bet tikrai nenuvylė.

Karalius Edvardas VIII

Wallis Simpson - moteris, dėl kurios atsisakoma titulo


To meto laikraštis London Herold paskelbė skandalinga ir neįtikėtina naujieną

Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Obuolys
Metai: 2011
Apimtis: 480

The Man Booker Prize 2011

Spalio 18 dieną buvo paskelbtas šių metų Booker premijos laimėtojas. Juo tapo Julian Barnes su savo knyga "The sense of an ending" (Pabaigos jausmas). Booker premija yra prestižinė, kuri atveria laimėtojui duris į didesnius knygos pardavimus, geresnius kontraktus ir garbę. Na ir žinoma, žymiai padidina autoriaus sąskaitos balansą, nes vis tik Booker premija visų pirma tai piniginė premija.

Nuspręsti šių metų nugalėtojui komisijai užteko vos 31 minutės. Nors žvilgtelėjus į sąrašą nesunku suprasti kodėl. Jis vienintelis "patyręs" ir su stažu rašytojas. Neteigiu, kad debiutantų knygos nebuvo vertos laimėjimo, bet vis tik tai lyg duoklė už ne vienerių metų nesėkmę. Julian Barnes labiausiai pagarsėjęs rašytojas Bookerio istorijos. Pagarsėjęs savo nesėkmėmis. Jo kūriniai ne vieną kartą buvo patekę į trumpuosius sąrašus, bet visą laiką kažkas jį aplenkdavo. 1984 metais į trumpuosius sąrašus patenka "Floberio papūga", 1998 metais - "Anglija, Anglija" ir 2005 metais jo romanas "Artūras ir Džordžas". Kaip autorius pats pasisakė, kad kartais jį apimdavo paranojiškos mintys susijusios su šią premiją, tuomet jam atrodydavo, kad visi susimokę prieš jį ir paprasčiausiai neleidžia laimėti. Taip pat savo padėkos kalboje jis dėkoje komisijai už išmintį, o rėmėjams už čekį.

Komisijos pirmininkė Stella Rimington (nuotraukoje per vidurį) prieš paskelbdama šių metų nugalėtoją pasakė įdomią ir apžvalgią kalbą, kurioje paaiškino kriterijus ir principus, pagal kuriuos buvo atrenkamos knygos. Ji paminėjo, kad per pastaruosius 10 mėnesių jai teko perskaityti įvairiausių knygų - nuo šedevrų ir tikrai labai gerų ir vertų dėmesio knygų iki visiško šlamšto. Bet kaip ji išsireiškė, kad kiekvienas turi teisę rašyti apie ką nori ir rašyti kaip nori, o leidyklos turi teisę visą tai leisti ir vežti į knygynus, o jau skaitytojas pats turi atsijoti pelus nuo grūdų.
Taip pat S.Rimington savo kalboje apkaltino kritikus leidybos pasaulyje už sąmokslus, propogandą ir dvigubus agentus.
Apie šių metų nugalėtoją ji sakė, kad tai nuostabus rašytojas, turintis savitą rašymo stilių, o knygą "Pabaigos jausmas" galima skaityti ne vieną kartą, ji gerai parašyta ir yra aktuali šio amžiaus žmonijai.

Stella Rimington kalba ir Julian Barnes padėkos kalba

Aš taip pat manau, kad jis vertas šios premijos. Neteko skaityti visų jo darbų, bet kiek skaičiau man labai patiko. Jį atradau perskaičius "Floberio papūgą", knyga užbūrė. Ir aš labai pamilau jo savitą rašymo stilių, sarkazmą ir humoro jausmą.
Žinau, kad tikrai nenusivilsiu šių metų knyga -laimėtoja, taip kaip nusivyliau praėjusių metų laimėtojo Howard Jacobson knyga. Vis tik sugalvojau pati pabūti komisijos nare. Šį kartą apsiribosiu vienu iš sąrašų (kol kas dar neapsisprendžiau ilguoju ar trumpuoju) ir bus labai įdomu palyginti savo nuomonę su komisijos. Juk kiekvienam patinka skirtingi dalykai ir knygas vertina labai skirtingai.

Julian Barnes kalba

Plačiau apie tą patį galima rasti The Man Booker prize svetainėje.

Arnhild Lauveng "Auštant aš virsdavau liūtu"

"Nebežinojau, kas valdo mano mintis ir veiksmus, ar aš, ar kiti – gal „rašytojas“? Abejojau, ar išvis gyvenu, nes visa atrodė tuščia ir pilka. Savo dienoraštyje įvardį „aš“ pakeičiau „ji“, vėliau ėmiau mąstyti taip: „Ji pasuko link kelio, vedančio į mokyklą. Buvo nuliūdusi ir svarstė, ar nebūtų geriausia numirti.“ Arnhild Lauveng beveik dešimt metų praleido įvairiose psichiatrijos ligoninėse. Jai buvo diagnozuota šizofrenija, ji elgėsi psichotiškai, pjaustėsi ir kitaip save žalojo. Dabar, sėkmingai baigusi psichologijos studijas Oslo universitete, Lauveng dirba psichologe. Knygoje autorė dalijasi savo skausminga gydymosi patirtimi ir kalba už tuos žmones, kurių balsai yra retai girdimi. Ji supažindina mus su pasauliu, kupinu haliucinacijų ir balsų, būriais iš paskos bėgančių žiurkių, plėšrių vilkų, šliaužiančių gyvačių ir net antgamtinių būtybių... Tačiau Lauveng atskleidžia, kad šie regėjimai ir haliucinacijos turi savo logiką. Jos nuoširdus pasakojimas padeda suvokti, kaip jaučiasi šizofrenija sergantys žmonės ir kokie mūsų veiksmai gali juos žeisti arba, priešingai, – jiems padėti. Palaikoma gydymo įstaigų personalo, niekada vilties nepraradusių mamos ir sesers, Lauveng kovojo su savo liga ir ją įveikė, nors ši pergalė iki šiol daugeliui atrodo neįtikima."


Dar viena knyga iš Baltų lankų leidžiamos serijos "Tikrosios patirtys". Nesu skaičiusi visos šios serijos, bet kiek teko, tai ši knyga man labiausiai patiko. Pati istorija įtraukė nuo pirmųjų eilučių, sukrėtė ir užbūrė. Bet tuo pačiu parodė, kokias mes visi darome klaidas kai kalba eina apie psichikos liga sergančius ar sirgusius žmones. Jei atvirai, aš anksčiau niekada apie tai nesusimąstydavau. Bet manau, kad toks nepripažinimo ir atstūmimo elgesys mums yra įskiepytas masių.

Knygoje autorė pasakoja savo ligos istorija ir supažindina su visomis smulkmenomis ir sunkumais. Ji kalba ne tik apie save pačią, bet kalba ir už tuos, kurių balsas dažniausiai lieka neišgirstas, kuriuos mes ignoruojame ir net nenorime bei nesistengiame klausyti ir suprasti, nes mes jų nebelaikome asmenybėmis, jie paprasčiausiai mums ligoniai, apie kuriuos mes geriau negalvojame ir nekalbame. Ypač jei su tuo susiduriama asmeniškai, nuo to stengiamasi bėgti, tai stengiamasi slėpti ir meluoti. Sirgti kokia nors psichikos liga, tai lyg būti pažymėtam, būti raupsuotam, visų atstumtam. Tokius žmones geriausiai "nurašyti" ir ilgam uždaryti nuo visų.

Ši knyga - tai ne tik autorės istorija apie jos ligą, ilgus sirgimo metus, jos kančias ir košmarus, jos haliucinacijas ir siaubus, žalojimąsi ir begalinę neviltį, neaprėpiamą tamsą ir neišsemiamą tuštumą, tai taip pat nedidelis psichologijos kursas apie šizofreniją kaip ligą, jos požymius ir žmones sergančius šia liga. Taip pat tai žvilgsnis į psichiatrijos ligonines kasdienybę, jos darbuotojus, jų požiūrį į savo darbą ir elgesį su pacientais.

Ji buvo paauglė, kai jai diagnozavo šizofreniją. Tai pakeitė jos gyvenimą iš esmės, atėmė jos jaunystę ir ilgam atitvėrė nuo visuomenės ir normalaus gyvenimo. Ją kamavo haliucinacijos, nuo kurių ji kraupo iš siaubo, ji girdėjo balsus, kurie vertė ją žalotis ir tyčiotis iš savęs. Iš nevilties ne kartą bandė žudytis ir augiausiai laiko praleisdavo ligoninėje. Ji gyveno amžinoje kančioje su nepakenčiamu skausmu ir tuštybės jausmu. Atgaiva būdavo grįžti į tėvų namus, bet šie apsilankymai visada labai greitai ir vienodai baigdavosi. Yra laikotarpis jos gyvenime, kurio ji paprasčiausiai neprisimena dėl vaistų poveikio. Tai ne savaitės ar mėnesiai, o ištisi metai. Tik po ilgo gydymosi, begalinio noro pasveikti, svajonių ir ryžtingo užsibrėžto tikslo siekimo, jai pavyko visą tą siaubą palikti praeityje. Jai pavyko baigti mokyklą ir pačiai tapti psichologe ir dabar padėti kitiems tokiems kaip ji kažkada buvo. Dėl to knygoje viskas pateikiama ne vien iš jos kaip ligonės ir pacientės pusės, bet ir iš gydytojo matymo taško.
Autorė labai įžvalgiai pasakoja, kad vos tik susirgus lyg ir nurašomas iš normalaus gyvenimo ir jam nepadedama pasveikti. Tiesiog, yra skiriami vaistai, yra stebimi ir tiek, bet nededama pastangų suprasti poreikius ir tikrai realiai padėti. Bet juk vaistai tik prislopina simptomus ir gyvenimą padaro vienodą, be spalvų ir emocijų. Jie ne tik užslopina simptomus, bet ir prislopina jausmus, troškimus ir norus. Kadangi šizofrenija praktikoje yra laikoma nepagydoma liga, dėl to niekas per daug ir nesistengiama net suteikti ligoniui vilties. Kažkodėl yra pamirštama, kad vis tik vienas žmogus iš tūkstančio nugali šią ligą ir pasveiksta ir sėkmingai grįžta į normalų gyvenimą.

Iš pasakojimo galima pasimokyti tolerancijos, pasisemti kantrybės ir visada kovoti, nepasiduoti nevilčiai ir masėms, nenuleisti rankų ir tikėti savimi. Pati istorija nėra taip paprasta skaityti, nes vis labai jaučiasi, jog tekstą parašė ne paprastas žmogus, labai jaučiasi autorės išsilavinimas ir gilios žinios savos srities. Ji ją parašė jau būdama psichiatre.
Knyga verta dėmesio ir tikrai gerai parašyta.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 214

Danielle Steel "Призрак тайны" (Vaiduoklis)

Kai viskas nusibosta, o mokslai tiesiog nepajudinamu akmeniu užvirsta, visada griebiuosi labai lengvo turinio knygų, kaip gelbėjimosi rato. Kodėl taip yra net pati negaliu atsakyti į šį klausimą, bet tokiais momentais jokios kitos knygos tiesiog nesiskaito. Bet turiu prisipažinti ne visada jos man padeda, būna, kad dar labiau suerzina ir stumia į neviltį ir pasigaili, kad iš vis pasiėmei ją į rankas. Kaip benorėčiau ir besistengčiau, kol kas nepavyko atsikratyti šios ydos....

Tai antroji šios autorės knyga, kurią perskaičiau ir tiek. Nesakau, kad visai nepatiko, tikrai buvo gerų vietų, bet vis tik pasitaikė ir visiškai netikusių pastraipų, kurios ir sugadina visą malonumą. Šį kartą vos iš proto neišvedė pagrindinio herojaus verkšlenimai ir žeminimasis. O atgaiva buvo moters-vaiduoklio gyvenimo istorija.

Čarlis Vaterstounas yra sėkmingas architektas, kuris gyvena svajonių mieste, be galo myli savo darbą ir senąją Europos architektūrą ir tiesiog galvą pametęs dėl savo žmonos. Taigi, jo manymu, jo gyvenimas paprasčiausiai idealus ir jis tikrai nieko nežada jame keisti. Deja, likimas kartais iškrečia pokštų. Ateina tokia diena kai žmona palieka dėl vyresnio vyro, kuris dar be to jos bendradarbis. Jo įsivaizduojamas kortų pasaulis subyra. Kuomet viršininkas nusprendžia ji išsiųsti atgal į New York'ą, gyvenimas praranda visas spalvas ir skonį. Paprasčiausiai žemė slysta iš po kojų ir viskas taip beviltiška, nesugrąžinama ir nepataisoma. Po bandymo integruotis į naują aplinką, jis nusprendžia išeiti poilsio, kol dar galutinai nesužlugdė savo karjeros. Taigi, pasiėmęs metines atostogas, jis patraukia į Masačiusetso valstiją. Pūga ji užlaiko viename mažame miestelyje, kuriame jis išsinuomoja kambarį pas našlę. Po atvirų pokalbių jį pakerį pasakojimai apie jos turimą senąjį namą, o ji pamatęs jis nusprendžia likusią atostogų dalį praleisti jame. Namą gaubia istorija ir senoji paslaptis. Ir štai vieną dieną nutinka keisčiausias dalykas, jis pamato moters Saros vaiduoklį. Jis panyra į atsakymų paieškas ir netikėtai jam patekę Saros dienoraščiai atskleidžia nelengva jos dalią ir drąsą ir ryžtą, bet ir įkvepia ji naujam gyvenimui. Jis nusprendžia judėti pirmyn ir palikti praeitį praeityje ir kurti naują ateitį.

Romantiška, vietomis graudi, graži istorija, bet deja, buvo vietų, kurios man atrodė lėkštos, banalios, nuvalkiotos ir nuobodžios. Skaitėsi labai greitai ir lengvai. Pradžia įtraukė iš karto, po to teko pajusti povandeninius akmenis, kurie trukdė mėgautis knyga, bet deja, po viso teko sekė nusivylimas. Tik Saros istorija pataisė visą padėtį ir išgelbėjo pabaigą.
Tiesiog, lengvas, paprastas ir neįpareigojantis skaitaliukas.
Knyga nėra išversta į lietuvių kalbą.


Vertinimas: 3/5

Leidėjas: эксмо
Metai: 2010
Apimtis: 608

Henning Mankell "Глухая стена" (Aklina siena)

Labai gerai žinomo ir Lietuvos skaitytojams švedų detektyvų meistro dar viena istorija ir detektyvo Valanderio gyvenimo. Autoriaus pasirinkta tema šioje knygoje man buvo kiek netikėta ir neįprasta ir tikrai nebūdinga Švedijos užkampiui. Tačiau autorius gana gerai viską apgalvojo ir nepaliko spragų. Romane kuriamas konspiracijos mastas per didelis siauram ir provincialiam Valanderio mąstymui, bet čia vėl pasireiškia autoriaus plunksnos meistriškumas ir skaitant praktiškai tai "nekrenta į akis".
Romanas labai gerai parašytas, apmąstytos visos smulkmenos ir detalės, bet vis tik pabaiga man buvo netikėta ir kiek nereali. Pabaigoje aprašomi dalykai kaip iš gero fantastinio filmo, na o galbūt, ir iš artimiausios ateities, sunku numatyti kas laukia. Juk elektroninių, o gal geriau sakyti skaitmeninių, nusikaltimų tik daugėja.
Pati istorija labai įtraukė ir prikaustė. Buvo sunku atsiplėšti nuo knygos. Tai buvo mano pirmoji šio autoriaus knyga. Nesu skaičiusi šios knygų serijos apie detektyvą Valanderį iki šiol, bet tai visai netrukdė pasinerti į knygą ir įsitraukti į Valanderio gyvenimo subtilybes. Taigi, šią knygą tikrai galima skaityti kaip atskirą knygą, o ne kaip serijos dalį.

Keisti dalykai dedasi mažame Švedijos miestelyje. Pasipila žiaurūs ir iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nieko neturintys nusikaltimai. Jaunos merginos žiauriai nužudo taksistą. Vėliau vienai iš jų pavyksta pasprukti iš tardymo izoliatoriau, bet ne už ilgo randamas stipriai apdegęs jos kūnas. iš lavoninės yra pavagiamas sava mirtimi mirusio vyro kūnas. Tai labai nustebina ir iškelia daug klausimų. Bet paliktas įkaltis vietoj lavono ir "nutiesia" sąsajas tarp kitų mirčių. Paaiškėja, kad informacinių technologijų konsultantas, miręs nuo širdies priepuolio, nėra jau toks nekaltas ir niekuom dėtas pilietis. Tačiau iki jo paslapties prisikasti vienam Valanderiui per sudėtinga. Tad į pagalbą kviečiamas neseniai iš kalėjimo išėjęs kompiuterinis genijus. Tik jis galės įsilaužti į mirusiojo kompiuterį ir apeiti visas apsaugos sistemas. Bet kai paaiškėja kad pasauliniu mastu yra rengiamas elektroninis terorizmas, net ir pats Valanderis sunkiai patiki, kad tai įmanoma.
Tirdamas šią painią bylą detektyvas, išgyvena asmeninio gyvenimo tragediją ir košmarą. Jis apkaltinamas netinkamu elgesiu ir smurtu prieš įtariamąją, o dar ta vienatvė, kurį slegia lyg akmuo ir graužia kaip kirminas. Jau prieš kurį laiką jis išsiskyrė su žmona ir patraukė savais keliais, bet iki šiol jis vienas ir grįžus namo, jo nelaukia maloni moters kompanija. Tik kur ir kaip sutikti TĄ tinkamą, kuri būti graži, seksuali, protinga, meili ir neprieraiši, be jokių pretenzijų į ateitį.

Niekada nebuvau klasikinio detektyvo mėgėja, man visada būdavo nuobodu skaityti ir tos knygos atrodė tiesiog šabloninės, bet ši knyga tikrai nustebino ir teko kiek pakoreguoti savo nuomonę apie šį žanrą. Joje nėra jokių CSI triukų, tik elementarus, vienodas ir nuobodus detektyvo darbas, kurio metu yra analizuojami ir susiejami įkalčiai. Tačiau autoriaus sukurtas personažas, jo charizma tiesiog apžavi ir pritraukia. Tiesiog pamilsti šį kartais ne visai pozityvų ir tikrai ne gražuolį detektyvą.

Kol kas šios knygos nėra išverstos į lietuvių kalbą.


Vertinimas: 4,5/5
Leidėjas: иностранка
Metai: 2008
Apimtis: 688

Benedicte Meyer Kroneberg "Niekas negirdės, kaip tylu"

"Aš esu Hana. Turiu tris mamas. Varna man patinka labiau nei Nakties paukštė. Mudvi su Varna turime daug paslapčių. Nakties paukštė – tokia tyli. Namuose būna itin tylu, kai pasirodo ji. Viskas sustoja. Lempos šviečia blankiau. Krosnelės atšąla. Viskas nuščiūva. Nakties paukštė sėdi savo miegamajame. Užuolaidos
užtrauktos, langai uždaryti – eidama matau tai iš toli ir suprantu, kad viduje Nakties paukštė. [...]
Varna mirkčioja, meta skubų žvilgsnį ten, šen, bet akies kamputyje tūno juokas, kuris man patinka. „Paika mergužėle, – sako Varna, – šokėjėle, paika mergužėle, eikš, pašoksim.“ Tą ir darome, nors jau vėlu ir man laikas miegoti, Varna sako, kad tai
nieko bloga. „Negalime visą laiką būti protingos, reikia šiek tiek pagyventi, paika mergužėle, šokėjėle, tai mūsų paslaptis, ar ne?“ – klausia Varna. Mes su Varna turime daug paslapčių.
Bet labiausiai Hanai patinka mama. Ramus mamos balsas, kai ji sėdi prie žiedimo rato, mama, kuri mėgsta mišką ir viską, kas auga. Hana blaškosi tarp ištikimybės mamai ir tėčio troškimo, kad viskas būtų tvarkinga ir puiku. Savo rūpesčius dėl draugių ji turi laikyti paslaptyje, nes baiminasi, jog nutiks kas negero.
Vėl sutinkame Haną jau suaugusią, kai po mamos mirties ji grįžta į vaikystės namus. Ją persekioja stiprėjantis abejonės jausmas – galų gale abejonė peraugs į poreikį išsiaiškinti viską su tėvu."


Knygą perskaičiau per vieną vakarą, tiesiog negalėjau atsitraukti. Knyga užbūrė savo atmosfera ir kuriama nuotaika. Nors tai gana liūdna ir skaudi istorija, bet joje kažko tokio yra kas patraukia. Tik skandinavų rašytojai sugeba gamtovaizdžio ir potyrių aprašymais sukurti atmosferą, kurią atrodo galima paliesti, lyg tu pati visą tai pergyventum, lyg stovėtum vidury visų įvykių.

Norvegų rašytoja, baigusi skandinavų literatūros studijas ir dirbanti mokytoja. Šiuo metu ji gyvena Hisoy saloje ir tas labai atsispindi jos romane. Ji tiesiog įspūdingai vaizduoja atšiaurią ir nedraugišką aplinką. Visa gamta tiesiog persisunkusi vandenyno vėjų - sūraus ir kaulus stingdančio. Visur plyti bekraščiai negyvenami plotai, nepraeinami miškai, stačios uolos ir didžiulės putotos bangos daužančios jas, tamsūs ir neperregimi ežerai ir sniegas iškrentantis didelėmis, apsunkusiomis, šlapiomis snaigėmis.
Autorė labai gražiai ir vaizdingai aprašo gamtą, apimančius jausmus ir vienos šeimos paveikslą.

Pasakojimas vystomas dviem atskirom srovėm - dabartyje ir praeityje, pagrindinės veikėjos vaikystėje. Abu pasakojimai vystomi atskirai vienas nuo kito, bet skaitant nesijaučia to perėjimo tarp laikmečių.
Hana turi tris mamas - mama, kuri yra meniškos sielos, myli gamta, labai mėgsta eiti pasivaikščioti, kuri atiduoda save visą lipdymui, mylinti ir atidi; varna - visa pasinėrusi tik į darbą, nepakenčianti kasdienės rutinos, išsiblaškiusi ir visada pamirštanti apie ją, niekada nemieganti, dažnai besikalbanti su savimi ir pikta; nakties paukštė - tokia perregima ir lengva, išbalusi ir be galo tyli, tamsiomis ir tuščiomis akimis kaip tie du juodi ežerai.
Taip vaikiškas protas suvokia motinos nuotaikų kaitą, jos elgesio pasikeitimus, jos kovą su aplinka ir aplinkiniais. Hana taip trokšta, kad mama visada būtų mama ir dėl to ji pasiryžusi viskas - kentėti klasiokių patyčias, meluoti, gerai ir daug valgyti, klausytis suaugusių. Kaskart pareinant iš mokyklos ji tik nori namuose rasti mamą.
Tėtis stengiasi ją apsaugoti nuo skaudžios tiesos nesakydamas ir nepaaiškindamas jai nieko. Jis ją saugo ne tik vaikystėje, bet tą patį daro kai ji po daugelio metų sugrįžta į vaikystės namus švęsti Kalėdų. Dabar jai namas atrodo nesvetingas, šaltas ir tuščias. Dabar kai mamos jame nebėra. Ji sunkiai išgyvena mamos netektį. Su galvą pasinerė į darbus ir net nepastebėjo, kad ją supantis pasaulis pradėjo blankti, kaip viskas aplinkui susvetimėjo ir ji pasimetė, o dar tie nesibaigiantys galvos skausmai.
Ir štai po visko vėl grįžusi į tėvų namus, ji bando susigrąžinti save ir bando suprasti, kas iš tiesų nutiko mamai tą lemtingą dieną, apie ką tėtis taip nenori kalbėti. Nors tiesa yra ta, kad ji jau seniai žino visus atsakymus į kylančius klausimus, dar vaikystėje žinojo, bet ji taip įnirtingai bėgo nuo viso to, ji taip norėjo girdėti visai kitokią tiesą, kad pasiklydo.

Tai autorės debiutinis romanas ir tikrai neblogas. Man labai patiko.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Svajonių knygos
Metai: 2011
Apimtis: 144

Charlotte Bronte "Džeinė Eir"

"„Džeinė Eir“ – autobiografiškiausia Šarlotės Brontės knyga. Tai ir viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje. Tačiau jos negalima pavadinti banalia meilės istorija su laiminga pabaiga...

Visų niekinama ir žeminama našlaitė Džeinė auga giminaičių namuose o vėliau – prastos reputacijos našlaičių prieglaudoje. Paaugusi pradeda dirbti egocentriško misterio Ročesterio dukrelės aukle. Neišvaizdi, tačiau inteligentiška moteris sužavi Ročesterį. Įsiplieskia meilė. Bet ar Ročesterio pečius slegianti paslaptis nesunaikins jųdviejų jausmo?
Džeinės Eir istorija, parašyta 1847 m., įdomi ir šiandien: prieš keletą metų romanas buvo įtrauktas į populiariausių visų laikų Didžiosios Britanijos knygų dvidešimtuką. Romanas daug kartų ekranizuotas."


Kaip malonu vėl grįžti prie klasikos, o ypatingai prie šios širdžiai mielos knygos. Man ji viena iš geriausių kada nors parašytų meilės istorijų. Tikras klasikos perliukas. Niekada nepabosta skaityti ir vėl skaityti ją.
Pirmą kartą šią knygą aš atrodau dar būdama dešimtokė. Ji mane taip apžavėjo ir užkerėjo, kad tuo metu ją "ryte surijau" per du vakarus ir paliko man neišdildomą įspūdį. Taigi nuo to karto aš vis grįžtu ir grįžtu prie šios knygos. Kai pasiilgstu jausmų ir romantikos, gražios ir senosios kalbos, ši knyga nepakeičiama (bent jau man). Turinys jau pažįstamas iki skausmo, bet kiekvieną kartą skaitant ją naujai aš kažką atrandu, kažką įgaunu, užplūsta skirtingi jausmai, kai ką pastebiu.
Knygos kalba labai graži ir lyriška, tokia taisyklinga, sena, pilna, be jokių pašalinių žodžių, neužteršta.

Džeinė Eir yra našlaitė, kurią dėdės žmona išsiunčia į skurdžią ir prastos reputacijos, bet pigią našlaičių prieglaudą. Jei tetos namuose jos niekas nemylėjo, niekino ir stumdė, tai našlaičių prieglaudoje buvo dar liūdnai. Tai namai kuriuose skurdas buvo kasdienybė ir ateitis, kuriuose badas ne retenybė, bausmės kaip vienas iš dažniausiai naudojamų auklėjimo būdų, kuriuose šaltis stingdė kaulus, o mirtis lankydavo taip dažnai, kad po kurio laiko net nepastebi ir netgi pradedi džiaugtis, nes atitenka kiek daugiau maisto. Baigusi šią mokymo įstaigą, ji pakliūna į turtingus namus. Ten ji turi mokyti mergaitę, kuri beveik nekalba angliškai ir beveik visą laiką tarška apie Prancūzija ir pramogas. Ji atsiduria gana nuošalioje vietoje, apsuptoje nuostabios gamtos. Namas senas, didžiulis, suręstas iš akmenų, kuriame be galės kambarių ir kuris savyje slepią vaiduoklį. Amžinai paskendęs prietemoje ir netgi skaisčiausia saulė negali išsklaidyti visų šešėlių. Ir štai šiame atšiauriame ir drėgname name ji patyria savo pirmąją meilę.
Misteris Ročesteris yra uždaras, nedraugiškas, nekalbus, paslaptingas, griežtas ir gana atšiaurus žmogus, bet netgi ten kur amžinoji žiema, kartais užsižiebia ugnelė ir užgimsta jausmai. Įvykiams besirutuliojant labai greitai ir atėjus lemtingai ir reikšmingiausiai dienai, paaiškėja baisi paslaptis, kurią misteris Ročesteris ir prietemoje paskendęs namas gerai saugojo nuo žmonių akių. Kai likimas stipriai nuskriaudžia, jis visada pratęsia kitą ranką, kad paguosti. Taip ir šioje istorijoje viskas baigiasi gražiai ir savotiškai laimingai.

Romane labai gražiai atspindėtas laikmetis, socialinė ir moters padėtys, tarpusavio santykiai. Vaizdingai aprašomi gamtos vaizdai bei aplinka.
Knyga parašyta lyg dienoraštis, lyg išpažintis, lyg prisiminimai. Vietomis autorė kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją lyg bandydama pasiaiškinti, pateisinti ar prasklaidyti abejones. Pati meilės istorija labai graži ir sentimentali, bet visiškai ne banali ir ne nusaldinta.
Knyga labai apžavi ir įtraukia, tiesiog nesinori atsitraukti.

Romanas ne vieną kartą ekranizuotas. Man teko matyti ne vieną serialą ir filmą, netgi ir šių metų ekranizaciją, bet kol kas mano mylimiausia išlieka 1983 metų BBC mini serialas. Jame ir aktoriai nuostabūs ir vaidyba nepriekaištinga ir siužetas išsamus ir jausmai nesukaustyti.

Knyga verta dėmesio ir tikrai reikia nors kartą ją perskaityti.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 528
Originalus pavadinimas: Jane Eyre