"Nebežinojau, kas valdo mano mintis ir veiksmus, ar aš, ar kiti – gal „rašytojas“? Abejojau, ar išvis gyvenu, nes visa atrodė tuščia ir pilka. Savo dienoraštyje įvardį „aš“ pakeičiau „ji“, vėliau ėmiau mąstyti taip: „Ji pasuko link kelio, vedančio į mokyklą. Buvo nuliūdusi ir svarstė, ar nebūtų geriausia numirti.“ Arnhild Lauveng beveik dešimt metų praleido įvairiose psichiatrijos ligoninėse. Jai buvo diagnozuota šizofrenija, ji elgėsi psichotiškai, pjaustėsi ir kitaip save žalojo. Dabar, sėkmingai baigusi psichologijos studijas Oslo universitete, Lauveng dirba psichologe. Knygoje autorė dalijasi savo skausminga gydymosi patirtimi ir kalba už tuos žmones, kurių balsai yra retai girdimi. Ji supažindina mus su pasauliu, kupinu haliucinacijų ir balsų, būriais iš paskos bėgančių žiurkių, plėšrių vilkų, šliaužiančių gyvačių ir net antgamtinių būtybių... Tačiau Lauveng atskleidžia, kad šie regėjimai ir haliucinacijos turi savo logiką. Jos nuoširdus pasakojimas padeda suvokti, kaip jaučiasi šizofrenija sergantys žmonės ir kokie mūsų veiksmai gali juos žeisti arba, priešingai, – jiems padėti. Palaikoma gydymo įstaigų personalo, niekada vilties nepraradusių mamos ir sesers, Lauveng kovojo su savo liga ir ją įveikė, nors ši pergalė iki šiol daugeliui atrodo neįtikima."Dar viena knyga iš Baltų lankų leidžiamos serijos "Tikrosios patirtys". Nesu skaičiusi visos šios serijos, bet kiek teko, tai ši knyga man labiausiai patiko. Pati istorija įtraukė nuo pirmųjų eilučių, sukrėtė ir užbūrė. Bet tuo pačiu parodė, kokias mes visi darome klaidas kai kalba eina apie psichikos liga sergančius ar sirgusius žmones. Jei atvirai, aš anksčiau niekada apie tai nesusimąstydavau. Bet manau, kad toks nepripažinimo ir atstūmimo elgesys mums yra įskiepytas masių.
Knygoje autorė pasakoja savo ligos istorija ir supažindina su visomis smulkmenomis ir sunkumais. Ji kalba ne tik apie save pačią, bet kalba ir už tuos, kurių balsas dažniausiai lieka neišgirstas, kuriuos mes ignoruojame ir net nenorime bei nesistengiame klausyti ir suprasti, nes mes jų nebelaikome asmenybėmis, jie paprasčiausiai mums ligoniai, apie kuriuos mes geriau negalvojame ir nekalbame. Ypač jei su tuo susiduriama asmeniškai, nuo to stengiamasi bėgti, tai stengiamasi slėpti ir meluoti. Sirgti kokia nors psichikos liga, tai lyg būti pažymėtam, būti raupsuotam, visų atstumtam. Tokius žmones geriausiai "nurašyti" ir ilgam uždaryti nuo visų.
Ši knyga - tai ne tik autorės istorija apie jos ligą, ilgus sirgimo metus, jos kančias ir košmarus, jos haliucinacijas ir siaubus, žalojimąsi ir begalinę neviltį, neaprėpiamą tamsą ir neišsemiamą tuštumą, tai taip pat nedidelis psichologijos kursas apie šizofreniją kaip ligą, jos požymius ir žmones sergančius šia liga. Taip pat tai žvilgsnis į psichiatrijos ligonines kasdienybę, jos darbuotojus, jų požiūrį į savo darbą ir elgesį su pacientais.
Ji buvo paauglė, kai jai diagnozavo šizofreniją. Tai pakeitė jos gyvenimą iš esmės, atėmė jos jaunystę ir ilgam atitvėrė nuo visuomenės ir normalaus gyvenimo. Ją kamavo haliucinacijos, nuo kurių ji kraupo iš siaubo, ji girdėjo balsus, kurie vertė ją žalotis ir tyčiotis iš savęs. Iš nevilties ne kartą bandė žudytis ir augiausiai laiko praleisdavo ligoninėje. Ji gyveno amžinoje kančioje su nepakenčiamu skausmu ir tuštybės jausmu. Atgaiva būdavo grįžti į tėvų namus, bet šie apsilankymai visada labai greitai ir vienodai baigdavosi. Yra laikotarpis jos gyvenime, kurio ji paprasčiausiai neprisimena dėl vaistų poveikio. Tai ne savaitės ar mėnesiai, o ištisi metai. Tik po ilgo gydymosi, begalinio noro pasveikti, svajonių ir ryžtingo užsibrėžto tikslo siekimo, jai pavyko visą tą siaubą palikti praeityje. Jai pavyko baigti mokyklą ir pačiai tapti psichologe ir dabar padėti kitiems tokiems kaip ji kažkada buvo. Dėl to knygoje viskas pateikiama ne vien iš jos kaip ligonės ir pacientės pusės, bet ir iš gydytojo matymo taško.
Autorė labai įžvalgiai pasakoja, kad vos tik susirgus lyg ir nurašomas iš normalaus gyvenimo ir jam nepadedama pasveikti. Tiesiog, yra skiriami vaistai, yra stebimi ir tiek, bet nededama pastangų suprasti poreikius ir tikrai realiai padėti. Bet juk vaistai tik prislopina simptomus ir gyvenimą padaro vienodą, be spalvų ir emocijų. Jie ne tik užslopina simptomus, bet ir prislopina jausmus, troškimus ir norus. Kadangi šizofrenija praktikoje yra laikoma nepagydoma liga, dėl to niekas per daug ir nesistengiama net suteikti ligoniui vilties. Kažkodėl yra pamirštama, kad vis tik vienas žmogus iš tūkstančio nugali šią ligą ir pasveiksta ir sėkmingai grįžta į normalų gyvenimą.
Iš pasakojimo galima pasimokyti tolerancijos, pasisemti kantrybės ir visada kovoti, nepasiduoti nevilčiai ir masėms, nenuleisti rankų ir tikėti savimi. Pati istorija nėra taip paprasta skaityti, nes vis labai jaučiasi, jog tekstą parašė ne paprastas žmogus, labai jaučiasi autorės išsilavinimas ir gilios žinios savos srities. Ji ją parašė jau būdama psichiatre.
Knyga verta dėmesio ir tikrai gerai parašyta.
Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 214
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą