"Keturioliktojo Mogolų imperatoriaus Šah Džahano vaiko gimimas kainavo motinai gyvybę. Netekęs mylimos žmonos, imperatorius pražilo per vieną naktį, o savo kančią įkūnijo įspūdingu pastatu - Tadž Mahaliu. Apie Mogolų imperatorių dukteris ir seseris tikrai žinomas tik vienas dalykas: nuo imperatoriaus Akbaro (1542-1605) laikų joms buvo uždrausta ištekėti. Sostą galėdavo paveldėti bet kuris (o ne vyriausias kaip Europoje) princas, todėl pretendentų į karūną pakakdavo ir be žentų. Apie asmeninį princesių gyvenimą nežinoma beveik nieko: Mogolų istorikų nedomino bevaikės senmergės, o europiečiai apie griežtai saugomas haremo moteris, dėl menkiausio nieko baudžiamas mirtimi, tegalėjo surašyti turgaus paskalas. Vyriausioji Šah Džahano duktė Džahanara po staigios motinos mirties tampa tėvo patikėtine, ir tai daugiausia, ko ji gali tikėtis. Kilmė ir tradicijos ją pasmerkia tyliam gyvenimui ir vienatvei. Tačiau princesė nusprendžia nepaisyti draudimų...Šlama šilkas ir muslinas, kibirkščiuoja briliantai, rūksta smilkalai, tvenkiniuose plaukioja auksinės žuvelės, stori persiški kilimai slopina žingsnius, vėjas atpučia žydinčių medžių aromatą, o naktį aliejinės lempos apšviečia tachtas, kalnus pagalvėlių, vėduokles ir šokėjas. Istorija susilieja su pasaka, ir brangakmeniais nusagstyto narvo durys prasiveria..."
Skaičiau ją lygiagrečiai su J.Saramago knyga, tai ji man labai nublanko. Pradžia labai įdomi pasirodė, Taj Mahalo istorija, statybos ir pan, o toliau pradėjau kabinėtis prie visko – stiliaus, pateikimo, minties rutuliojimo. Bet po to kažkaip pavyko save pristabdyti ir smagiai pabaigti knygą.
Pasakojama apie imperatoriaus Šah Džahano valdymo laikus, jo vaikų likimus. Mirus mylimiausiai žmonai, jis pastato didingiausią ir brangiausią mauzoliejų – Taj Mahal. Palaidojus motina, vyriausioji duktė Džahanara tampa ne tik vyriausioji zanane (hareme), tačiau be jos pritarimo imperatorius nieko nedaro. Tačiau įgijusį valdžią ir pranašumą, praranda bet kokią teisę į asmeninę laisvę. Tačiau ji išmoksta slapta mylėti, slapta gimta jos pirmagimis, kuris yra užauginamas tėvo ir kurio ji neturi teisės pripažinti.
Tačiau tokio dydžio imperijoje vis tik svarbiausia valdžios troškimas, žiaurumas, klasta, apgavystė. Norėdamas tapti imperatoriumi Šah Džahanas ne tik nuvertė savo tėvą, bet ir išžudė tiek vyresnius, tiek jaunesnius brolius, o taip pat ir pusbrolius. Taip pat pasielgs ir vienas iš jo sūnų.
Imperijoje linksmybės, pramogos, auksas ir brangakmeniai ‘liejosi laisvai’. Toks jausmas kad rengėsi jais, miegojo ant jų, sėdėjo ant jų, valgė iš jų ir tualete darė jais. Man šis faktas pasirodė neįtikinamas. Kas ten žino, gal taip ir buvo, bet man kažkaip per banaliai skamba.
Knyga galima pavadinti istorine, nes remiasi istorija ir bibliografijos sąrašas ne toks jau trumpas.Vis tik knyga poilsiui.
Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2010
Apimtis: 352
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą