Salman Rushdie "Vidurnakčio vaikai"

"Rushdie plunksnai priklausąs pasaulio literatūros šedevras, kuriame susipina vieno žmogaus ir visos šalies - Indijos likimas. Groteskiška XX a. Indijos alegorija pasakoja apie "Vidurnakčio vaikus", gimusius vidurnaktį, kai buvo paskelbta šalies nepriklausomybė. Šis romanas susilaukė milžiniško pasisekimo pasaulyje ir išverstas maždaug į 30 kalbų."


Jau kurį laiką sėdžiu priešais tuščią lapą ir bandau sudėlioti mintis į vietas. Kad ir kaip aš mylėčiau šį rašytoją, su jo kuriamu vidiniu pasauliu, alegorijomis, istorinių ir politinių įvykių mišraine, šeimos tragedijomis ir magiškuoju realizmu, bet man nelabai sekasi perskaičius jo knygą išsakyti tai ką aš jaučiu ir tai ką ji man paliko. Jei "Paskutinis Mauro atodūsis" be galo sužavėjo, "Šėtoniškos eilės" suglumino ir iškėlė be proto daug klausimų, "Florencijos kerėtoja" nuvylė, o "Fury" (Įniršis) pribloškė, tai šis romanas paliko vien sumišusius jausmus.

Autoriui knygos idėja gimė jo kelionės po Indija metu. Už pirmojo romano "Grimus" (Grimusas) gautą honorarą, autorius kuo pigiau ir kuo ilgiau pakeliauti po Indiją, savo visuma patirti ir išgyventi šią šalį. Ta patirtis neliko nepastebėta, ją įvertino ne tik skaitytojai, bet ir kritikai. 1981m. Salman Rushdie laimi Booker premiją už šį romaną, o 1993 ir 2008m. ši knyga yra išrenkama kaip geriausia knyga iš visų knygų apdovanotų Booker premija.

"Vidurnakčio vaikai" - tai nuostabi ir kerinti šeimos saga, šalies istorijos ir politinių peripetijų samplaika, žmonių gyvenimai - žmogiškosios komedijos reinkarnacija su jos spalvingais, ryškiais ir nepamirštamais personažais. Tai Saleem Sinai (nežinau kokia lietuviško vertimo transliteracija) istorija. Jis gimė vidurnaktį, kurį Indijos šalis tampa nepriklausoma. Su juo kartu tą įsimenama naktį tarp dvyliktos ir pirmos gimsta dar 1000 vaikų. Jis nėra paprastas vaikas. Gimęs tokią stebuklingą naktį jis apdovanojamas telepatinėmis galiomis, kurių dėka jis gali susijungti su kitais jo likimo vaikais, kurie turi tokias pačias galias. Jo gyvenimas yra neatskiriamai susijęs su jo tautos gyvenimu. Šio nepaprasto berniuko gyvenimo istorija - tai sūkurys nesėkmių ir laimėjimų, kurie atkartoja šiuolaikinės Indijos sunkmetį ir šlovę.
Šis romanas - pats geriausias ir gardžiausias čatnis, kuriame užkonservuotas laikas ir istorija, o visa tai pagardinta nuostabiausia puokšte pačių geriausių indiškų prieskonių, kvapų ir spalvų.

Romanas reikšmingiausias ir vienas geriausių autoriaus bibliografijoje.
Pradžioje šią knygą tiesiog ryte rijau didžiuliais kąsniais, bet net neįpusėjus pasidarė labai sprangu, tad teko mažinti porcijas, kad knyga būtų tikras pasimėgavimas, o ne kančia.
"Vidurnakčio vaikai" - lyg memorialinis paminklas Indijos istorijai, likimui, papročiams ir kultūrai.

Drąsiai traukiu šį kūrinį į must read in your lifetime sąrašus.
Rekomenduoju visiems ir siūlau gardžiuotis nedidelėmis porcijomis, nes dėl viso ko gausos labai lengva paspringti.

2012 metais turėtų pasirodyti filmas "Vidurnakčio vaikai' pastatytas pagal šią knygą. Filmo režisierius Deepa Mehta, o Saleem Sinai vaidmenį atliks Satya Bhabha. Vardas neištariamas, bet pats visai simpatiškas :)






Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 1999
Apimtis: 584
Originalus pavadinimas: Midnight's children

Karin Fossum "Neatsigręžk"

"Norvegijos detektyvų karaliene tituluojamos autorės mistinis romanas. Mažame Norvegijos kalnų miestelyje gyvena uždara, nedidelė bendruomenė. Kaip ir kiti gyventojai, paauglė Anė puikiai sutaria su kaimynais - niekada nepamiršta aplankyti, prižiūri jų vaikus. Tačiau vieną dieną linksma mergina pasikeičia - išeina iš
rankinio komandos, ima šalintis kaimynų ir šeimos. Netrukus žmonės prie ežero randa nuogą jaunosios Anės kūną... Žmogžudystę ima tirti atkaklusius inspektorius Sejeris. Ar
sugebės jis atskleisti po apsimestiniu mandagumu slepiamas kraupias šio miestelio gyventojų paslaptis?"


Praleidau du nuostabius vakarus su labai gerai suręstu detektyvu. Įtraukia nuo pirmojo puslapio ir labai sunku atsitraukti. Pats siužetas ir autorės kuriama atmosfera "panardina su galva", kad aplinkinis pasaulis paprasčiausiai išnyksta.

Autorė labai vaizdingai "piešia" kraštovaizdį, mažą kalnų miesteliūkštį, pranykstantį tarp kalnų, miškų ir fiordų, vietinių gyventojų gyvenimą ir tarpusavio santykius. Į pasakojimą įpinama vietinių legendų ir pasakojimų.
Veikėjai nors ir uždari, gana tylus (kas, man atrodo, labai būdinga šiaurės tautoms), tačiau lengvai pastebimi ir įsimenami.
Romano siužetas nėra įtemptas, nes parašytas labiau klasikinio detektyvo principu, bet apgaubtas tokia nežinomybės ir mistikos skraiste, kad kiekvienas romano įvykių posūkis yra netikėtas. Nors šiaip į pabaigą jau tikrai buvo galima nuspėti ir žudiką ir jo motyvus.
Labai jaučiamas skandinaviškas stilius, nuotaikos ir atmosfera.

Viršelio dizainas būtų visai šaunus, jei nebūtų to nerealistiško, perkarusio šešėlio, kuris man atrodo labai juokingai ir labai krenta į akis.

Viskas prasideda nuo to, kad dingsta maža mergaitė. Visi kaimynai sukrėsti įvykio ir padeda policijai jos ieškoti. Bet kaip netikėtai dingusi mergaitė, taip netikėtai ir atsiranda, tačiau ji papasakoja, kad eidama pro kalnų ežerėlį matė gulinčią nuogą moterį, kuri nejudėjo. Taip yra atrandama nužudyta paauglė. Jokių įkalčių, niekas nieko nematė, niekas nieko nepastebėjo, jokių motyvų. Policija neranda jokios priežasties, kodėl ši graži, protinga daug sportuojanti mergina turėjo mirti.
Nužudytoji mergina buvo labai uždara, su niekuom nesidalino savo paslaptimis ir išgyvenimais. Netgi savo tėvams ir vaikinui ji buvo nepažįstamai šalta ir pasinėrusi į save. Ją supo tiršta liūdesio skraistė.

"Kai žmogus nelaimingas, jis vis dar tikisi, kad reikalai pagerės. Bet kai pasiduoda apima liūdesys."

Savo širdgėlą ir ją kankinusias paslaptis ji nusineša į kapus.
Detektyvas Sejeris - našlys, gyvenantis vienintelio daugiabučio paskutiniame aukšte kartu su savo šuniu. Jis pasižymi įžvalgumu ir akiplėšišku atkaklumu. Šių savybių dėka pradeda aiškėti ne tik žmogžudystės motyvai, bet ir atsiskleidžia kraupios paslaptys, kurias slėpė nuošalaus miestelio gyventojai.

Ne veltui autorė tituluojama Norvegijos detektyvų karaliene. Jei pradžia labai įtraukė, tai pabaiga dar labiau suintrigavo. Nes pasibaigė labai netikėtai ir įdomiausioje vietoje. Tad teko pagooglinti ir išsiaiškinti ar laukti tęsinių. Pasirodo jų yra ir ne vienas. Dabar labai laukiu pratęsimo ir tikiuosi leidykla žada ir toliau versti ir leisti šios autorės knygas, o ne palikti kaip pavienį romaną.

Stebina tik viena tai, kad Norvegijoje nusikalstamumo lygis praktiškai lygus nuliui, o štai kriminalinius romanus rašyti tikrai moka :)

Vertinimas: 5/5
Leidykla: Metodika
Metai: 2011
Apimtis: 296

Daniel Glattauer "Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys"

"Siunčiant elektroninį laišką kartais įsivelia kvaila klaida ir asmeniškas laiškas įkrinta į visai svetimo žmogaus elektroninio pašto dėžutę...
Emi Rotner tik nori atsisakyti laikraščio prenumeratos. Tačiau spusteli ne tą klavišą ir jos laišką gauna Leo Leikė...
Taip prasideda neįprastas dviejų nepažįstamų žmonių susirašinėjimas. Užsimezga iš pradžių atsargus, vėliau - vis aistringesnis virtualus flirtas. Bendraujančių tik laiškais Leo ir Emi santykiai balansuoja tarp svetimumo ir neįpareigojančio intymumo.
Tačiau susirašinėjimui įsibėgėjus juodu darosi vis artimesni ir vieną dieną iškyla neišvengiamas klausimas: ką toliau daryti su išsiųstais, gautais ir kompiuteryje išsaugotais jausmais?.."


Lengvas, vasariškas, neįpareigojantis romanas apie kitokią draugystę. Tai kito žmogaus pažinimas per jo parašytus žodžius, per jausmus ir mintis, kurie virto raidėmis. Vieno vakaro knyga atsipalaidavimui.

Pati pradžia buvo labai banali ir nuobodi, bet ir patys laiškai buvo labai primityvus ir šabloniški. Palaipsniui laiškai tampa asmeniškesni, į juos daugiau įdedama savęs - savų jausmų, išgyvenimų, praeities prisiminimų, svajonių, ateities planų. Persiritus per vidurį, jau nujaučiau kuo čia viskas baigsis, o likus paskutiniam trečdaliui tvirtai žinojau, kad pabaiga gali būti tik viena. Galbūt tai kalba asmeninė patirtis, bet realiai juk ir pasirinkimas ne toks ir platus ir pilnas galimybių.

"Ką darysime toliau? Turime lygiai tris galimybes: tą patį, ką ligi šiol. Liautis. Susitikti."

Tačiau mano asmeninė patirtis sako, kad iš tokios situacijos yra tik vienas ir vienintelis išėjimas. Man šis romanas, tai lyga savotiškas veidrodinis atspindys kažkada patirtos ir išgyventos avantiūros. Galima savotiškai pamilti (o tau atrodys, kad tie jausmai patys tikriausi kokie tik gali būti) žmogų per raides. O jei konkrečiau, tai pažįsti ne patį žmogų, o jo mintis, posakius, sakinius, išsireiškimus, pamąstymus. Ilgiesi, lauki ir svajoji, bet trūksta ne konkretaus vaizdinio tavo galvoje, o paprasčiausių laiškų. Nors objektas ir nerealus, egzistuojantis tik kibernetinėje erdvėje raidžių pavidalu, tačiau patiriamos emocijos ir išgyvenami jausmai yra patys tikriausi.

"...startuojame nuo finišo linijos, nuo kurios tėra kryptis atgal. Vairuojam didžiojo prablaivėjimo link. Negalim išgyventi to, apie ką rašom. Negaliu atstoti tų portretų, kuriuose vienas kitą nupiešėme. Nusivilsiu, jeigu Jūs neprilygsite Emi, kurią aš pažįstų. o Jūs neprilygsite jai! Nusiminsit ir Jūs, jei aš neprilygsiu tam Leo, kurį pažįstate. O aš ir neprilygsiu!"

Visa ši draugystė, susižavėjimas, jausmai, emocijos, ilgesys paprasčiausios vaizduotės kūrinys. Tereikia paspausti "shut down" ir viskas dings. Nebeliks nieko, nežinos niekas.

"Jus nerealus, viena mano fantazijos vaisius, neišmatuojamos jausmų laimės iliuzija, ne šio pasaulio svaigulys, meilės utopija, suręsta iš raidžių."

Deja, kaip ir viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir turi pabaigą. Taip ir ši draugystė prieina ribą, kai privaloma rinktis ir nesvarbu, kad tai padaryti be galo sunku, o kartais atrodo, kad tai padaryti tiesiog neįmanoma. Kas praeina to jau nebesugrąžinsi. Viskas paprasčiausiai lieka atmintyje ir išsaugotuose failuose.

"Senų gerų laikų nesugrąžinsi. Todėl, kad tie laikai "seni". Nauji laikai niekada nebus tokie kaip seni. Kad ir kaip stengtumeisi, jie bus seni ir praėję, tokie kurių galima tik ilgėtis. Niekada nereikia ilgėtis praėjusių laikų. Tas, kuris gailisi praėjusių laikų, yra senas ir liūdnas."

Paprastas, gražus romanas, be didelės išminties ir konkretaus siužeto, bet įtraukiantis ir malonus, geros nuotaikos užtaisas.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2010
Apimtis: 216

Stefan Whilde "Zaratustra kalba makaronams"

"„Zaratustra kalba makaronams“ – tai sarkastiškas filosofinis himnas, kandžiai parodijuojantis ne tik Friedricho Nietzsche's „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, bet ir kitus didžius mąstytojų veikalus. Jame pasakojama apie šiuolaikinį Zaratustrą, nusileidžiantį nuo kalnų su buteliu vyno, kad prabiltų tiesos žodžiais į civilizacijos atbukintus ir suvienodintus statistinius vienetus. "


Jau seniai nejaučiau tokio pasitenkinimo perskaičius knyga. Gerą porciją visko:

sarkazmo? - per akis,

visus stereotipus griaunančių minčių ir idėjų? - apstu,

argumentų svarumas? – vietomis nenuginčijamas,

šokiruojanti? – vietomis teko pripažinti, kad ir man sunku atsisakyti kitų primestų stereotipų ir pradėti mąstyti pačiai, o ne būti kažkieno verčiamai tai daryti,

stipri? – nenuginčijamai,

sunki? – įkandama kiekvienam,

suprantama? – lengvai,

kam gali patikti? – tam kas linkęs maištauti ir tam kam nenusispjaut;

ar verta dėmesio? – manau kiekviena idėja verta dėmesio, jei ji dar ir įžvalgi ir pagrįsta,

ar būtina prieš tai perskaityti F.Nietzsche “Štai taip Zaratustra kalbėjo”? – nebūtina, bet tikrai nepakenktų bendram išsilavinimui,

kas tai per knyga? – tai savotiškas filosofinis epas, kuriame prikamšyta gana nemažai visko.

“Kiekvienas individas gimsta su sava morale, sava etika ir pats sau yra įstatymų leidėjas.Leiskite jam gyventi klausantis širdies ir jis darys stebuklus.”

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Kitos knygos
Metai: 2011
Apimtis: 104

Kate Morton "The Distant Hours" (Tolimos valandos)

"A long lost letter arrives in the post and Edie Burchill finds herself on a journey to Milderhurst Castle, a great but moldering old house, where the Blythe spinsters live and where her mother was billeted 50 years before as a 13 year old child during WW II. The elder Blythe sisters are twins and have spent most of their lives looking after the third and youngest sister, Juniper, who hasn’t been the same since her fiance jilted her in 1941.

Inside the decaying castle, Edie begins to unravel her mother’s past. But there are other secrets hidden in the stones of Milderhurst, and Edie is about to learn more than she expected. The truth of what happened in ‘the distant hours’ of the past has been waiting a long time for someone to find it.

Morton once again enthralls readers with an atmospheric story featuring unforgettable characters beset by love and circumstance and haunted by memory, that reminds us of the rich power of storytelling."

Labai patiko. Nors buvo ir šiokių tokių kabliukų.
Tai istorinė drama, kurios siužeto dalis atitinka realybę ir laikmetį, t.y. realiai egzistuojanti veiksmo vieta, gyventojai ir galbūt kai kurie įvykiai yra paimti iš kronikų archyvų.

Veiksmas vyksta Kente, Mildenhurst pilyje ir Londone. Romano veiksmas padalintas į dvi tėkmes - vienas veiksmas vyksta dabartyje 1992m., o kitas - Antrojo Pasaulinio karo metu 1939-1941m. Pilna mistikos, iki pat paskutinių puslapių (iki epilogo) romaną gaubia nežinomybės skraistė. Tai šeimos drama, su skaudžiais išgyvenimais, nusikaltimais, taisyklėmis ir savomis paslaptimis.

Viskas prasideda nuo to, kad vieną sekmadienio rytą atkeliauja laiškas, kuris pavėlavo gerus 50 metų. Motina perskaičiusi jį, labai stipriai susijaudina, o dukrai iškyla klausimas kodėl, nes apie savo praeiti mama labai mažai ką pasakojo. Taigi, ji pradeda ieškoti atsakymų į ją kamuojančius klausimus.

Kaip jau sakiau knygoje buvo šiokių tokių 'kabliukų'. Dabarties veiksmo linija skaitėsi labai įdomiai ir greitai. Bet štai praeities linija - nelabai. Ypač pradžioje buvo labai sunku įsivažiuoti, suprasti seserų veiksmus ir apskritai kas prie ko, bet maždaug įpusėjus knygą viskas pasikeičia į gerąją pusę. Gal dėl to, kad jau yra atskleistos kai kurios paslaptys ir smulkmenos.

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Mantle
Metai: 2010
Apimtis: 673

Patricia McCormick "Parduota"

"Lakšmė yra trylikos metų mergaitė, kuri gyvena su savo šeima mažoje trobelėje Nepalo kalnų papėdėje. Jos šeima labai neturtinga, bet vis dėlto jos gyvenime pilna paprastų džiaugsmų... Bet kai nuožmios Himalajų liūtys nuplauna šeimos derliaus likučius, Lakšmės patėvis pasako, kad ji turi eiti iš namų ir susirasti darbą, kad padėtų šeimai. Mergaitei pažadamas darbas mieste, bet greitai Lakšmė sužino siaubingą tiesą: ji parduota prostitucijon.

Lakšmės gyvenimas tampa košmaru. Mergaitę palaiko tik kažkada jos mamos pasakyti:žodžiai: paprasčiausiai iškentėti reiškia triumfuoti . Galiausiai ateina diena, kai ji turi spręsti, ar ryšis rizikuoti viskuo, kad pasinaudotų galimybe atstatyti sugriautą gyvenimą.
Parašyta taupiomis ir jausmingomis pastraipomis, ši galinga knyga perteikia pasaulį, kuris yra ir neįtikimas, ir tikras, vaizduoja mergaitę, kuri ne tik išlieka, bet ir triumfuoja."

Knyga patiko, bet deja, po savęs ji paliko tik liūdesį, kartėlį ir bejėgiškumo jausmą.
Tai nėra kažkieno istorija, ji atspindi tūkstančių mergaičių, kurios kasmet yra parduodamos savo tėvų, giminių, šeimos į sekso vergiją ir nelegaliai iš Nepalo atvežtos į Indijos viešnamius, istorijos. Tai knyga apie vaikų (nuo 10 iki 15 m) sekso vergiją, apie prievartą ir purvą. Nors knygos herojės istorija baigėsi laimingai, bet deja, realybėje daugumai viskas baigiasi daug daug liūdniau...

Knygos autorė - žurnalistė, kuri keliaudama po Nepalą ir Indiją atliko žurnalistinį tyrimą apie vaikų vergiją, klausėsi tų mergaičių, kurioms pavyko ištrūkti istorijas. Šią knygą ji parašė šių mergaičių garbėje.

Knyga parašyta jausmingai ir gražiai. Persiskaito labai greitai, bet ir paliečia giliai.

Tai pasakojimas apie 13 metų Lakšme, kurią girtuoklis, lošėjas ir tinginys patėvis pardavė vien tik todėl, kad prasilošė. Ji patenka į vieną iš Indijos viešnamių, kur ir prasideda visą žiauri realybė. Man buvo baisu skaityti kaip trylikametė skaičiuoja kiek jai reikia priimti per vakarą vyrų, kad ji kuo greičiau galėtų ištrūkti iš to pragaro.

Asmeniškai aš antrą kartą šios knygos neskaityčiau.

Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2011
Apimtis: 272

Airisa Merdok "Jūra, jūra..."

"Romanas “Jūra, jūra...” kritikų laikomas viena iš geriausių XX a. knygų. Jo pavadinimas – aliuzija į Paulio Valéry poemą “Jūros kapai”. Rašytoja tarsi primena, jog čia bus spendžiama amžinoji meilės ir mirties dilema. Jūroje randi atilsį ir dvasinę ramybę. Todėl ir romano herojus Čarlzas Eroubis – garsus aktorius ir režisierius – iš tuštybių pasaulio bėga prie jūros, tampa “atsiskyrėliu”, ilgisi laisvės, didingos, nesuvaldomos erdvės. Savanaudis, egoistas intelektualas ilgisi gerumo, ieško visa atleidžiančios, įkvepiančios ir gelbstinčios meilės. Jo vidinėje dramoje pavydo gyvatė ir kaltės jausmas, nihilizmas ir tikėjimo, dorybių troškimas. Tai tikra jausmų audra dvasinio pasulio jūroje. Šiuos vidinius kontrastus pabrėžia pasakojimo detalės: nuošalus, veik užkeiktas namas prie jūros ir teatrinio gyvenimo šurmulys, erotiškumas ir asketizmas, įvairių tipų moterys, draugai, kančia ir malonumai..."


Nuostabi knyga. Vienas malonumas buvo skaityti. Labai vaizdingi ir gražūs gamtos ir supančios aplinkos aprašymai. Labai jausminga, jautri, liūdna, o vietomis ir graudi istorija.

Kūrinyje sprendžiamos meilės ir mirties dilema. Labai išraiškingai ir aistringai atskleidžiamas pagrindinio veikėjo vidinis pasaulis, jo troškimai, silpnybės, jausmai ir aistros.

"Tačiau gyvenimas, skirtingai nuo meno, turi apmaudžią ypatybę - nors ir klupdamas, šlubčiodamas, jis eina į priekį, niekais paversdamas moralines nuostatas, keisdamas abejotinus sprendimus ir apskritai įrodydamas, jog neįmanoma gyventi dorai ir laimingai iki paskutinio atodūsio."

Pagyvenęs aktorius ir režisierius pabėga iš tuštybių ir triukšmo pasaulio į namelį ant jūros kranto, kuris stovi kiek nuošaliau. Atšiaurioje ir nuošalioje vietoje jis tikisi užsidaryti nuo viso pasaulio ir ieškoti dvasinės erdvės. Tačiau sutikta mylimoji iš tolimos jaunystės, sujaukia visą vidinę dvasinę ramybę, pažadina savanaudiškus poreikius, norą viską susigrąžinti ir nenorą matyti kitaip. Tik susidūrimas su mirtis ir netektis sugeba atverti akis.

"Laikas lyg jūra atpainioja visus mazgus. Nuomonės apie žmones niekad nebūna galutinės, jos susiformuoja iš apibendrinimų, kurie tučtuojau suponuoja poreikį viską peržiūrėti iš naujo. Žmonių pažiūros yra ne kas kita, kaip tie palaidi galai ir migloti spėliojimai, kad ir ką mums tvirtintų menas, bandymas mus paguost."

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2005
Apimtis: 555

Diane Chamberlain "Prieš audrą"

"Diane Chamberlain romanas „Prieš audrą“ paliečia sūnaus ir motinos santykių temą ir atveria skaudžius šeimos praeities įvykius.

Penkiolikmetis Endis – ypatingas berniukas. Aplinkiniai iš karto pastebi, kad jis plepa negalvodamas, nenumato veiksmų pasekmių; jis veikiau vaikas nei paauglys. Tačiau Lorelė šito nepastebi, mamos meilė vaikui – beribė kaip vandenynas.

Prieš daugelį metų įvyko didžiulė tragedija – Lorelė Lokvud per apsileidimą neteko sūnaus. Ji visą gyvenimą kaltina save ir graužiasi už padarytas klaidas, tad kitam savo sūnui tampa rūpestinga motina – gal net per daug rūpestinga. Vis dėlto neapsižiūrėjusi ji išleidžia Endį į paauglių vakarėlį ir netrukus dėl to pasigaili, nes jame kyla gaisras. Endis ne tik lieka gyvas, bet ir, visų nuostabai, išgelbėja iš ugnies draugus. Lorelė stebi, kaip sūnus džiaugiasi didvyrio šlove, o aplinkiniai pagaliau pamato Endį jos akimis.

Bet tuomet Endis tampa vienas įtariamųjų sukėlus gaisrą, ir Lorelė suabejoja, ar iš tiesų labai gerai pažįsta savo sūnų...

Toliau romane „Prieš audrą“ besiklostantys įvykiai – tai dar vienas Lorelės Lokvud išbandymas, pareikalausiąs ne tik beatodairiškos meilės sūnui, bet ir aštraus proto."


Pirmiausia ši knyga mane patraukė savo viršeliu. Tas neįtikėtinai sodriai mėlynas dangus. Na o jau po to patraukė ir savo turiniu.
Įtraukianti ir prikaustanti istoriją, kurią lengva ir įdomu skaityti. Tiesiog nepastebi kaip verčiasi puslapiai.

Tai vienos šeimos istorija - tragedija, kurioje parodomi susiklostę santykiai tarp tėvų ir vaikų, kurioje tėvų klaidos pakeičia ar net sugriauna vaikų gyvenimus.
Tai pasakojimas apie opiausios šeimos problemos - alkoholizmo - pasekmes.
Apie mokėjimą suprasti, pastebėti, užjausti, mylėti, atsiduoti.

Apie mokėjimą pripažinti savo klaidas ir kaltes ir bandymą viską atitaisyti.
Apie sugebėjimą paleisti praeiti, atsitiesti ir gyventi toliau.

"Jeigu nesusitaikysi su netektimi, ji sugrįš pas tave vėliau ir įkas dar skaudžiau."

Tai pasakojimas apie ypatingų poreikių berniuką, kurio pasaulis labai paprastas ir nekaltas, o ketinimai tik geranoriški ir nuoširdūs.
Tai pasakojimas apie paauglę, kuri paliekama augti savarankiškai ir su savo problemomis susidoroti kaip išmano.

Tai pasakojimas apie moterį, kurią likimas apdovanoja viskuo apie ką galima svajoti ir ko trokšti, tačiau per savo egoizmą, aklumą ir apsileidimą ji viską paleidžia vėjais. Kai jai suteikiamas antrasis šansas, ji griebiasi gyvenimo su visišku atsidavimu, tačiau ir vėl lieka akla.
Tai pasakojimas apie vyrą, kuris visą savo gyvenimą trokšta ir siekia to, ką jau senų seniausiai turi, tačiau nesugeba įžvelgti.

Savo turiniu, rašymo stiliumi, pateikimu ir netgi tematika labai primena Jodi Picoult knygas. Dauguma aprašomų vietų egzistuoja ne tik knygoje, bet ir realybėje. Autorė vaizdingai piešia salos gamtą, vandenyną ir salos gyventojų kasdienybę.
Pati pradžia man pasirodė labai pabiri, neaiški, buvo sunku susigaudyti ir susieti vieną su kitu, bet po maždaug pirmojo šimto puslapių situacija pasitaisė ir istorija įtraukė.
Taip pat buvo vienas dalykas, kuris man nepatiko ir labai erzino. Kuomet yra keliami labai rimti kaltinimai vaikui (kai net gresia įkalinimas iki gyvos galvos) turint tik menkus įrodymus, o pats tyrimas vyksta labai vangiai.

Knyga labai tinkama savaitgaliui ar šiaip maloniam poilsiui. Taip pat turėtų patikti ir tiems, kurie mėgsta Jodi Picoult knygas.

Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2011
Apimtis: 440

Džeinė Eir (Jane Eyre) 2011

Siužetas:

"Visų niekinama ir žeminama našlaitė Džeinė auga giminaičių namuose o vėliau – prastos reputacijos našlaičių prieglaudoje. Paaugusi pradeda dirbti egocentriško misterio Ročesterio dukrelės aukle. Neišvaizdi, tačiau inteligentiška moteris sužavi Ročesterį. Įsiplieskia meilė. Bet ar Ročesterio pečius slegianti paslaptis nesunaikins jųdviejų jausmo?"

Džeinė Eir - tai romantinė drama, pastatyta pagal Šarlotės Brontės knygą tuo pačiu pavadinimu. Knyga buvo išleista 1847 m. ir tapo neužmirštama ir nemirštančia klasika.

Ši knyga pirmą kartą ekranizuota buvo 1910 m. Tai nebyliojo kino versija. Po to buvo daugybe kartų vėl ir vėl ekranizuojama. Pagal knygą buvo statomi ne tik filmai, bet ir televizijos serialai.

Asmeniškai man ši knyga yra viena iš geriausių kada nors skaitytų knygų. Pirmą kartą ją atradau prieš gerus 15 m. kai dar buvau paauglė ir nuo to karto skaičiau ją daugybę kartų. Ir niekada ji man nebuvo pabodus ar neįdomi.

Pirmoji mano matyta ekranizacija buvo 1983 m. BBC sukurtas televizijos mini serialas, kurio režisierius Jullian Amyes. Iki šiol prisimenu tą išgąstį, siaubą ir baimę, kad ekrane pasirodydavo juodais plaukais besiplaikstanti ir isteriškai klykianti Ročesterio žmona.

2011 m. filmą režisavo Cary Fukunago. Juostoje vaidina žinomi aktoriai: Mia Wasikowska, Michael Fassbender ir Jamie Bell. Nėra ko tikėtis, kad į 120 min. trukmės kino juostą būtų galima aprėpti visą gana storą knygą. Istorija labai apkarpyta, parodomi tik patys pagrindiniai momentai ir herojės gyvenimo. Gerai atkurtas laikmetis, aplinka ir atmosfera - amžina prieblanda, net karščiausia ir skaisčiausia saulė negali išsklaidyti visų šešėlių. Žiūrint atrodė, kad galima buvo paliesti gaubiančią šalčio ir drėgmės miglos skraistę. Tačiau man labai trūko pačių emocijų. Viskas buvo per daug subtilu, veikėjai rodės sukaustyti ir užsisklendę savame kiautę. Buvo labai netikėta pradžia, kai pasakojimas prasideda nuo pabaigos, o visa likusi istorija pasakojama kaip prisiminimai.

Filmo nevertinčiau aukščiausiu balu ir tikrai nesakysiu, kad likau juo apžavėta ir pakerėta, bet vis tik jis geresnis nei vidutinis ir tikrai vertas žiūrėti.

Norėčiau padėkoti leidyklai Alma Littera kartu su Acme films už suteiktą galimybę pamatyti šią juostą anksčiau nei ji pasirodė Lietuvos kinoteatruose.

Vertinimas: 4/5

Sukurta: Didžioji Britanija

Metai: 2011

Režisierius: Cary Fukunaga

Trukmė: 120 min.

Scott W. Cohen "Valgo, miega ir kakoja"

"Daktaras Scott W. Cohen, remdamasis savo kaip gydytojo ir kaip tėčio patirtimi, knygoje „Valgo, miega ir kakoja“ aptaria viską – nuo pasiruošimo naujagimio atėjimui iki pranešimo mažyliui apie būsimą broliuką ar sesutę. Čia išsamiai aptariami vaiko raidos klausimai, strategijos, mitai ir įvairūs niuansai. Knygoje gausu autoriaus įžvalgų, į pagrindinius jauniems tėvams rūpimus klausimus atsakoma paprastai ir aiškiai.

Kokį kietą maistą į kūdikio valgiaraštį turėtume įtraukti pirmiausia? Kaip dažnai vaikutis turi miegoti? Kodėl staiga sukarščiavo? Kodėl verkia, kai, rodos, nėra priežasties? Kodėl išbėrė mažylio galvos odelę? Kada negalavimus galime gydyti patys ir kada jau metas kreiptis į gydytojus?"


Visai netikėtai ši knyga pakliuvo man į rankas, bet perskaičiusi sužinojau nemažai gerų ir vertingų dalykų. Žinoma, buvo nemažai dalykų, kuriuos jau žinojau ir išgyvenau pati savo kailiu, bet buvo ir nemažai naujo ir man iki šiol nežinomo. Kadangi mano vaikas jau nebe kūdikis, tai mane labiausiai sudomino tema apie ligas ir skiepus.

Knyga tikrai labai pravers būsimiems ar naujai iškeptiems tėveliams. Be galo daug patarimų kaip pasirengti naujo šeimos nario atkeliavimui, kokie tyrimai bus atliekami, galimos ligos ir įvairios komplikacijos, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje ir įvairiausios bėdos bėdelės susijusios su mažylio priežiūra, augimu ir vystymusi.

Viskas išdėstyta labai trumpai ir aiškiai. Nereikia turėti medicininį išsilavinimą, kad suprasti apie ką eina kalba. Labai lengva ir paprasta ją skaityti, nesunku orientuotis, jei reikia ką nors konkrečiai susirasti.

Kadangi autorius yra amerikietis, o JAV ir Lietuvos sveikatos sistemoje yra nemažai skirtumų, tai apie juos yra rašoma vertėjo pastabose, kurios yra išnašose. Pati neturiu nieko bendra su medicina, ir tas nemažas vaistų sąrašas pasirodė man bauginančiai nepažįstamas. Net kilo mintis ar yra tokių vaistų mūsų Lietuvėlėje.

Buvo ir dar vienas dalykas, kuris kiek trikdė, tai amerikietiški išsireiškimai, tokie kaip:

"Maitinimo rūpesčiai taip sujaudina tėvus, kad pokalbiai šia tema ima skambėti it The Three Stooges parodijoje." (87 psl.)

"Jei kūdikis kvėpuoja it Dartas Veideris..." (86 psl.)

"Buteliukų žindukų pasirinkimas platesnis ir labiau stebinantis nei Starbucks meniu." (104 psl.)

Ir panašiai. Žinoma, jie visiškai netrukdo ir gali likti net nepastebėti.

O šiai knygelė puiki. Tik deja, man kiek pavėluota. Ir kodėl jos niekas neparašė prieš tris metus... Kiek būtų sutaupę man bemiegių naktų ieškant atsakymų į iškilusius klausimus, nervų ir panikos priepuolių.

O štai mano vaikas labai įvertino viršelio dizainą. Kai tik paimdavau knyga į rankas, taip ji atbėga ir šaukia "Lialia ku ku" ir griūna juoktis. :)

Vertinimas: 4,5/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2011
Apimtis: 280

Ian McEwan "Solar" (Saulė)

"Michael Beard is a Nobel prize-winning physicist whose best work is behind him. Trading on his reputation, he speaks for enormous fees, lends his name to the letterheads of renowned scientific institutions and half-heartedly heads a government-backed initiative tackling global warming. A compulsive womaniser, Beard finds his fifth marriage floundering. But this time it is different: she is having the affair, and he is still in love with her. When Beard's professional and personal worlds collide in a freak accident, an opportunity presents itself for Beard to extricate himself from his marital mess, reinvigorate his career and save the world from environmental disaster. Ranging from the Arctic Circle to the deserts of New Mexico, "Solar" is a serious and darkly satirical novel, showing human frailty struggling with the most pressing and complex problem of our time. A story of one man's greed and self-deception, it is a profound and stylish new work from one of the world's great writers."


Tai pasakojimas paliečiantis gana svarbią ir opią mūsų planetos bėdą - globalinį atšilimą. Yra nemažai fizikinių išsireiškimų, gilinimosi į problemą ir sprendimo ieškojimo.

Fizikos profesorius, Nobelio premijos laimėtojas, labai pasižymėjęs savo darbe, tačiau asmeninis gyvenimas nesiseka. Įžengęs į šeštąjį dešimtmetį yra vedęs penktą kartą bevaikis, turintis sveikatos problemų ir labai nelaimingas. Tačiau to problema slypi ne kur nors išorėje ar jį supančiuose žmonėse, bet jame pačiame.
Vieną dieną grįžęs iš Arktikos, jis aptinka savo namuose žmonos meilužį, savo kolegą. Ginčo metu jis žūva, tačiau jo geniali idėja kaip gelbėti planetą nuo globalinio atšilimo pereina į profesoriaus rankas. Ir štai atsiranda nuostabi galimybė dar kartą užsidirbti Nobelio premiją, tik jau ne savu protu ir prakaitu.

Pati idėja labai įdomi, o teorijos atrodo labai realistiškos ir įgyvendinamos. Tačiau pats profesorius man kažkoks nukaršęs senis, kuriam galvoje kaip prisiėsti, prisiliuobti ir 'dulkinti' viska kas juda. Jokios moralės, jokių įsipareigojimų, jokios atsakomybės ir jokių jausmų. Kažkaip man atrodė, kad genialus protai būna kiek kitokie žmones, šiek tiek kilnesni, ypač savo darbo, savo aistros ir savo gyvenimo tikslo (atradimų, mokslo) atžvilgiu.
Knyga gana vidutiniška ir vietomis nuobodoka.
Nežinau kodėl, bet knyga skaitėsi gana sunkiai ir lėtai.

Esu skaičiusi jo 'Atpirkimą', tai pastaroji man nepalyginamai labiau patiko nei ši. Nors žinoma, šios abi knygos labai skirtingos. Bet vis tik tikėjausi labai daug iš jos, bet teko nusivilti. Deja...

Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Jonathan Cape Ltd
Metai: 2010
Apimtis: 304

Thomas Harris "Raudonasis drakonas"

"„Metų knyga" - Newsday

Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana: gebėjimu persekioti pabaisas. Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.

Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sučiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima."

"Žiaurumo kupina žmogaus širdis,
Pavydas kraipo bruožus veido,
Mums siaubas siųstas iš dangaus,
Dar pridengtas slaptumo apdaru.

Tie apdarai - kieti šarvai,
Baimės kalvėje ilgai brandinti.
Veide žiauruoja žaizdro atšvaitai.
Sunku besotę širdį nuraminti."

Viljamas Bleikas

Prieš imdamasi jos kiek dvejojau, nes 'Avinėlių tylėjimas' labai nuvylė. Vis galvojau, kad tai dėl to, kad esu mačiusi filmus ir ne kartą. Bet šį kartą knyga aplenkė filmą, nors scenarijus ir nenukrypo nuo įvykių sekos pasakojime.
O beto, prie malonaus skaitymo prisidėjo ir geras knygos vertimas, nebuvo jokių neaiškių vertinių ar iškreipimų.
Pats pasakojimas daugiau turintis paslapčių ir mistikos. Žudikas nėra paslaptis, bet vat kodėl jis taip daro ir kas jį skatina autorius bando atskleisti pasakojimais iš jo gyvenimo, jo kasdienybės, jo praeities atsiminimų. Bet vis tik iki galo nėra paaiškinta kodėl.

"Ir leidau širdžiai savo pažinti išmintį, dar pažinti pamišimą ir kvailybę: aš supratau, jog tai irgi sielos nerimas."

Ekleziastras

Žinoma, galima viskuom kaltinti praeitį ir sunkią vaikystę, patyčias ir pažeminimus, bet nereiktų pamiršti tą žiaurumą ir norą skriausti ir viską niokoti slypinti kiekviename iš mūsų, kurį mes slopiname po dogmų ir įvairiausių taisyklių šydu. Bet protas kartais aptemsta, apsauga susilpnėja ir pasirodo tos tikrosios pabaisos.

"Šaile šmėklos negyvena - šmėklų pilna žmoguje."

Knyga iš daktaro Hanibalo Lekterio serijos. Maniajakas žudo ištisas šeimas, bet policija neturi nei vieno įkalčio ar teorijos kas tai daro ar bent kodėl tai daro, kaip pasirenka ir kam. Į tyrimą yra įtraukiamas ir detektyvas Greihamas, kurio dėką žiaurusis daktaras Lekteris pakliuvo už grotų. Iki pat pabaigos tyrime nieko nepaaiškėja ir net neatsiranda koks "kabliukas". Beja, pati pabaiga buvo labai netikėta. Jau maniau, kad viskas pasibaigs kaip visada, bet...
Knyga įtraukė, skaitėsi greitai ir lengvai, bet vis tik buvo man ir nuobodžių vietų, per daug smulkmeniškų ir manyčiau nelabai reikšmingų. Na bet tai nesugadino knygos. Patiko. Ir tikrai rekomenduočiau tokio žanro gerbėjams.

Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Obuolys
Metai: 2007
Apimtis: 304

Антония С. Байетт "Ангелы и насекомые" (Angelai ir vabzdžiai)

"Антония С.Байетт - современная английская писательница. Как и в ее бестселлере "Обладать", получившем Букеровскую премию, в двух романах о нравах викторианской знати, объединенных под общим названием "Ангелы и насекомые", искренность чувств сочетается с интеллектуальной игрой, историческая достоверность - с вымыслом.
Главный герой романа "Морфо Евгения" - потерпевший кораблекрушение натуралист - пытается найти счастье в семье, где тайные страсти так же непостижимы, как и поведение насекомых. Герои романа "Ангел супружества" увлекаются спиритизмом. Неожиданно медиумы оказываются во власти привидения, причем привидение - это не кто иной, как известный английский поэт Уильям Теннисон.
По виртуозно написанному роману "Морфо Евгения" режиссер Филип Хаас снял нашумевший фильм "Ангелы и насекомые". "

Jau seniai neskaičiau tokios lyriškos, turiningos knygos. Tiesa, buvo tik vienas dalykas, kuris šiek tiek trikdė, tai mano didelis žinių trukumas apie drugelius ir plaštakes. Knyga sudaro du atskiri romanai: Morfo Eugenija ir Santuokos angelas. Labai romantiška, jausminga, Viktorijos laikų istorija, kur mokslas, dvasingumas, moralė, aistra susipina į vieną.

Mane, tiesiog apkerėjo autorės sugebėjimas labai lyriškai, aistringai ir išsamiai aprašinėti dalykus, kurie atrodytų būtų įdomus tik siauram ratui žmonių. Žinoma, netrūko eilių ir to laikmečio mokslo tezių.

Na tiesiog tikras literatūriškas desertas.

Liūdna, kad ši autorė liko nepastebėta Lietuvos leidėjų, nes ji tikrai verta dėmesio.

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Эксмо
Metai: 2010
Apimtis: 432

Patrick Suskind "Kontrabosas"

"Paprastai kontrabosus orkestre užgožia kiti instrumentai, jiems nerašomos solo partijos, nebent koks duetas. Muzikanto gyvenime kontrabosas – ir jo mylimoji, ir draugas, ir priešas, ir kliuvinys paties pasirinktame kelyje. Patrickas Süskindas meniškai pateikia eilinio piliečio portretą, o per jį – socialinę analizę, farsą ir visuomenės komiškumą kaip įtemptą stryką, kuris monologiškai ir ryžtingai griežia pagal žmonių bendravimo ir tarpusavio žaidimų virpesius.

„Ko iki šiol nesukūrė nė vienas kompozitorius, dabar parašė rašytojas: visą vakarą trunkantį kūrinį kontrabosininkui. Tai meno kūrinys, šioje srityje priklausantis geriausiems, kuriuos pastaruoju metu išvydome mūsų scenose.“
Dieter Schnabel

Premjera įvyko 1981 m. Miunchene. Pastaraisiais metais tai dažniausiai statoma pjesė vokiškai kalbančių šalių scenose. Išversta į daugiau kaip dvidešimt kalbų. 2005 metais pastatyta ir Lietuvoje."


Per valandžiuke perskaičiau šią pjesę - monologą. Bet su tokiu pasimėgavimu ir malonumu kaip niekad. Tai intelektualioji literatūra, su didele išliekamąja verte.

Autorius labai meniškai perteikia per personažą socialinę analizę, farsą ir visuomenės komiškumą. Pats personažas lyg ir susilieja su savo instrumentu - kontrabosu, kuriuo jis groja valstybiniame orkestre. Toks pat vienišas ir nustumtas į patį galą, kaip ir orkestre kontrabosai yra nustumiami į patį galą, ir niekada jam neskirta sužibėti groti solo.

Per muzika, garsus, istorija perteikiama kas svarbiausia, pasakomas ir iliustruojama visa personažo istorija, jo nusivylimas ir jausmai.

Labai jausmingas, nuotaikingas, be galo vaizdingas, gražus ir nuoširdus, muzikalus ir tiesiog skambantis kūrinys.

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2006
Apimtis: 72
Skaityta: "Контрабас"

Marlo Morgan "Dykumos balsai"

"Ši knyga – dėmesį prikaustantis pasakojimas apie amerikietės Marlo Morgan keturių mėnesių dvasinių ieškojimų ir atradimų kelionę po Australijos dykumą. Pakviesta nedidelės aborigenų klajoklių genties į susitikimą, knygos autorė net nenujautė, kaip tai pakeis jos gyvenimą.

Marlo kruopščiai ruošėsi susitikimui: naujas šilkinis kostiumėlis, šventinė palaidinė, aukštakulniai bateliai... Greitai šie asmeniniai daiktai, kaip ir dokumentai, pinigai, laikrodis – viskas atsidurs ugnyje, o ji pati neturės jokio kito pasirinkimo, tik priimti iššūkį ir leistis į kelionę su Tikraisiais žmonėmis save vadinančia aborigenų tauta.

Kelionės metu autorė nenustojo stebėtis pati savimi: kas galėjo pagalvoti, kad kada nors ji mėgausis gyvatės mėsa ar keptų skruzdžių skanėstu bei miegos po atviru dangumi atšiaurioje dykumoje? Tačiau labiausiai ją nustebino tai, kad šioje žemėje egzistuoja tauta, gyvenanti visiškoje harmonijoje su gamta, mokanti gydyti žaizdas be medicininių įrankių, gebanti bendrauti mintimis, o, svarbiausia, išlaikiusi papročius ir vertybes, kuriomis mielai norėtų pasidalinti su mumis – Pakeistaisiais žmonėmis."

Esu priblokšta šios knygos ir šiek tiek pasimetusi. Šiaip tikėjausi visai ko kito, bet buvau nustebinta. Gerąja prasme. Knyga patiko, bet vietomis pasakojami įvykiai ir ceremonijos šokiravo ir net buvo kilusi mintis ar kartais autorė ne persikaitino dykumos saulėje, o gal tiesiog kiek perdėta, nes juk kaip pati rašė, kad šią knygą parašė jau grįžusi į Ameriką, o ne kelionės metu. Tai ir nežinau ar priimti tuos faktus už gryną pinigą ar tiesiog palikti lakiai vaizduotei...

Taigi, amerikietė gydytoja darbo reikalais išvyksta į Australiją. Ji pradeda domėtis šios uždaros ir atskirtos šalies papročiais ir čiabuviais. Aborigenai, kurie palikę savo gentis atvažiavo į miestą, gyvena labai skurdžiai, negali susirasti darbo, neturiu ir negali įgyti normalaus išsilavinimo. Taigi, ji nutaria suburti tokią grubę jaunuolių ir padėti jiems sukurti savo verslą. Kai jiems jau sekasi gerai, ji sulaukia kvietimo apsilankyti vienoje aborigenų gentyje, kurie save vadina Tikraisiais žmonėmis, o visus tuos, kurie yra nutolę nuo gamtos vadina Pakeistaisiais. Po apvalymo ritualo, ji pakviečiama keliauti su jais keliauti kartu, pamatyti jų papročius, kultūrą, pasimokyti iš jų dvasingumo, tikėjimo, kantrybės, stiprybės. Taigi, jie visi iškeliauja. Diena eina per dykumą ieško maisto ir vandens. Gyvena pasitikėdami tik gamta ir begaline Visata. Pasakoja savo istorijas. Na ir tarp visų to yra tokie dalykai kaip telepatinis bendravimas, o taip pat ir išgydimas atviro kaulo lūžio per naktį...

Knyga įdomi, pritraukianti, gana nuosekli. Ir netgi pasakojimo stilius literatūrinis ir ne primityvus.

Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Vaga
Metai: 2011
Apimtis: 200

John Grisham "Kalėdų nebus"

"Džonas Grišemas satyriškai pažvelgė į pernelyg išpūstą šventinio sezono ritualą, ir štai rezultatas: "Kalėdų nebus" – kuklus, bet nuotaikingas kūrinėlis apie Kalėdų šventės nuotykius. Prieš pat Kalėdas su žmona išlydėjęs vienturtę dukrą į tolimą kelionę, Liuteris Krenkas nusprendžia šiais metais Kalėdų nešvęsti, o išaušus gruodžio 25-ajai, išplaukti į kruizą po Karibų jūrą. Iš pradžių tokia idėja Noros Krenk nesužavi, bet, kaip sakoma, lašas po lašo, ir Liuteriui pavyksta užkrėsti žmoną džiaugsmingų atostogų lūkesčiais. Juk iš tikrųjų, kaip patogu nešvęsti Kalėdų: nereikia stumdytis sausakimšose parduotuvėse, galima atsikratyti nusibodusio pobūvio darbe, nereikia pirkti eglutės, atkrenta galvosūkis dėl dovanų ir dar šiek tiek lieka sutaupyta pinigų!

Deja... Vos pradėję įgyvendinti savo ketinimą, Nora su Liuteriu pamato, kad bandydami išvengti Kalėdų šurmulio, gali susilaukti neįtikėtinų, tiesiog neįsivaizduojamų padarinių.

Vis dėlto... Derėtų gerai apsvarstyti, ar pabėgti nuo Kalėdų – pati geriausia išeitis.

"Kalėdų nebus" – linksmas klasikinis pasakojimas apie tai, kokiu chaosu ir karštlige tapo gražiausios mūsų šventės tradicija."


Šiandiena per kelias valandas prarijau šią smagia ir nuotaikinga knygelę.

Tiesiog buvo be galo smagu iš šono stebėti kokia beprotiška karštligė apima žmones artėjant didžiausioms metų šventėms. Kaip visi tiesiog kraustosi iš proto ir šluote šluoja lentynas, be saiko leidžia pinigus. Kadangi aš pati jau kaip 5-eri metai galima sakyti nešvenčiu Kalėdų, tai visą tai labai nesunku pastebėti.

Taigi, dukrai išvažiavus į Perų metams, Liuteris ir Nora nusprendžia, kad šiemet jie Kalėdų tikrai nešvęs, o geriau už tuos pinigėlius nuvažiuos pailsėti. Kaip sakoma, kaip tarė taip padarė. Visi bėgioja, laksto, puošia, perka, tempia, o jie deginasi ir liekninasi ir ruošiasi pliažinėms ir saulėtoms atostogoms, bet štai Kūčių diena paskambina dukra ir praneša naujiena-siurprizą, kad ji grįžta su savo sužadėtinių namo švęsti Klėdų amerikietiškame stiliuje. Kaip pasiruošti per mažiau nei 12 val Kalėdoms, kai nieko nenupirkta ir neapgalvota?..

Kaip sakoma, knyga gerai nuotaika.

Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Jotema
Metai: 2006
Apimtis: 176

Aleksandras Solženicynas "Gulago archipelagas" I-III tomai

"Aleksandras Solženicynas (1918-2008), daugelį metų praleidęs kalėjimuose, lageriuose, tremtyje, savo trijų tomų veikale „Gulago archipelagas“ nuosekliai ir raiškiai, remdamasis savo patirtimi, autentiškais buvusių kalinių pasakojimais ir kitokia medžiaga, pasakoja apie smurto sistemos plėtojimą Sovietų Sąjungoje, apie masines represijas ir genocido akcijas."

Kūrinys sudėtingas dėl savo turinio, aibės vardų, faktų, vietų,slogios aplinkos, baisumų ir genocido siaubo. Tačiau skaitymą lengvino autoriaus rašymo stilius ir pateikimas. Labai baisius ir siaubą keliančius dalykus autorius pateikia su lengva ironija, pašiepdamas ir atskleisdamas tuometinės valdžios teisėtvarką ir politiką.

Pats autorius didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kalėjimuosė, lageriuose ir tremtyje. Visą tai labai palaužė jo sveikatą, bet nepalaužė ryžto pasakyti tiesą ir atverti liaudžiai akis. Už savo pastangas ir nuopelnus literatūrai 1970 m. buvo apdovanotas literatūros Nobelio premiją.

Pasirodžiusi ši knyga sukėlė tikrą perversmą ir ir pakeitė supratimą apie padėtį Sovietų Sąjungoje. Tai atviras kaltinimas su visais įrodymais, kurio tiesiog neįmanoma ignoruoti. Rašydamas šią knygą autorius remiasi savo patirtimi, kitų kalinių pasakojimais ir laiškais, o taip pat ir kitomis knygomis, bukletais ir šaltiniais.

Pasakojimas apima laikotarpį nuo 1918 m. iki 1957 m., o taip pat pabaigoje pasakojama kaip buvo rašoma šį knyga ir jos nelengvas kelias pas skaitytojus. Pasakojama nuosekliai. Pirmasis tomas apima areštus, tardymus, teismus ir gyvenimą kalėjimuose, iš kurių po to visi yra paskirstomi į lagerius. Antrajame tome pasakojama apie atvykimą į lagerį, jų įvairovę ir ypatybes ir patį gyvenimą ir darbą lageryje. Trečiajame tome - yra pasakojama apie pabėgimus ir pačio autoriaus bandymą pabėgti ir apie gyvenimą tremtyje atsėdėjus visą paskirtą laikotarpį ir išsilaisvinus iš lagerio.

Labai sunku aprašinėti tokio pobūdžio ir apimtis knygą, bet tikrai visiems visiems rekomenduoju ir net gi siūlau būtinai ją perskaityti. Mano manymu, tai knyga iš serijos must to read in your life time.

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Žara
Metai: 2009
Apimtis: 1868
Originalus pavadinimas: "Архипелаг ГУЛАГ"

Joseph Kanon "Gerasis vokietis"

"Visos širdys turi paslapčių. Vienos pavojingesnės už kitas

Josephas Kannonas (g. 1946m.) yra vienas geriausių šiuolaikinių amerikiečių istorinių detektyvų autorių, kurio romaną „Gerasis vokietis" ekranizavo Oskaro laureatas Stevenas Soderberghas, o pagrindinius vaidmenis sukūrė Georg'as Clooney ir Cate Blanchett. Savo kūrybos motyvus autorius apibūdina fraze:

„Aš rašau tai, ką man patinka skaityti". Autorius Harvarde ir Kembridže įgijo puikų išsilavinimą. Jo romanai pateikia naujas ir nepapratai intriguojančias istorinių įvykių interpretacijas.

Šis dėmesį prikaustantis detektyvas vienu metu yra ir jaudinanti meilės istorija, ir meistriškai sukurtas pasakojimas apie kovą dėl geopolitinės kontrolės pokario Vokietijoje.

Žurnalistas Džeikas Geismaras, rengęs reportažus Berlyne prieš karą, vėl sugrįžta į nusiaubtą miestą, kuriame įtakos zonas bando pasidalinti amerikiečiai, rusai ir britai. Oficialiai jis rengiasi aprašyti Postdamo konferenciją, o iš tikrųjų nori susirasti moterį, kurią myli.

Paaiškėja, jog Džeiko karo laikų mylimoji Lena stebuklingai liko gyva. Tačiau jos vyras matematikas pradingo keistomis aplinkybėmis... Dabar jį medžioja ir amerikiečių, ir rusų žvalgyba.

Kai Trumanas, Čerčilis ir Stalinas pradeda pirmąją pokario konferenciją, Džeikas tampa keisto įvykio liudininku: ežero pakrantėje Postdame išplaukia nušauto meksikiečių kareivio kūnas. Žurnalistas net neįtaria, jog dabar jam teks pasinerti į intrigų, korupcijos ir išdavysčių sūkurį..."

1945 m. pavasario pabaiga, o taip pat ir karo Europoje pabaiga. Berlynas virtęs griuvėsiais ir lavonų krūvomis, po kurį vaikšto išbadėja ir pervargę žmonės, kuriame karaliauja rusų, amerikiečių ir britų armijos ir kurios nepasidalina to, ką dar galima būtų pasigrobti ir taip jau iš sudraskytos ir išniekintos šalies ir miesto.

Amerikiečių žurnalistas atvyksta į suniokotą ir sugriautą Berlyną, kuriame dar prieš karą paliko didžiai mylimą moterį. Surengtoje konferencijoje, kuri vyko rusų armijos valdomoje Berlyno dalyje, atrandamas amerikiečių karininko lavonas su didele pinigų suma. Kadangi karas tik baigėsi ir tokių vaizdų apsčia, niekas nelabai ir rūpinasi išsiaiškinti kas gi nutiko nelaimingam kareivėliui. Tačiau žurnalistas nebūtų žurnalistu, jei neturėtų ilgos nosies ir nemėgtų jos kaišioti ten kur nereikia. Taigi, Džeikobas pradeda savąjį tyrimą, o taip pat lygiagrečiai tam jis ieško savo mylimosios ir tikisi, kad ji stebuklingai išgyvena visas tas baisybes ir destrukcija. Istorija įsisuka į intrigų, korupcijos, išdavysčių pasaulį, kuriame vyksta narši kova dėl geopolitinės kontrolės pokario Vokietijoje. Visas tas intrigas, žiaurumus ir purvą prašviesina ir suminkština aistringa ir tyra meilės istorija.

Labai lengva, intriguojanti ir atpalaiduojanti, įtraukianti ir nubloškianti į istorinių įvykių verpetus istorija. Lengvai skaitosi, o detektyvinė intriga ir paslaptis išlaikoma iki pat paskutinių puslapių. Man labai patiko ir ne tik todėl, kad aš esu knygų apie antrąjį pasaulinį karą ir pokario laikotarpį gerbėja.

Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Obuolys
Metai: 2008
Apimtis: 512

Michèle Lemieux "Audringa naktis"

"Kas nulemia atsitiktinumą? Kur baigiasi begalybė? Ar aš graži? Likimas. O kas tai yra iš tikrųjų? Ar suprasiu, kai ateis laikas mirti? Iš kur kyla visos mintys, kirbančios mano galvoje? Ir kur jos dingsta, kai iš galvos išgaruoja? Šie ir kiti didieji klausimai apie save ir pasaulį neleidžia mažai mergaitei užmigti audringą naktį. Skaitytojas kviečiamas į filosofinę kelionę – žaismingą, skatinančią nustebti ir susimąstyti. Knygoje subtiliai ir su šypsena žodžiais ir piešiniais atveriamos durys į poetinį minčių ir vaizdinių pasaulį, kuriame laisvai kylantys klausimai leidžia įvardyti tai, kas svarbu. Michèle Lemieux (Mišelė Lemjo, gim. 1955 m.) – laisva kanadiečių menininkė, gyvenanti Monrealyje. Ji dėsto aukštojoje dizaino mokykloje Université du Québec à Montréal, yra iliustravusi ir išleidusi daugybę knygų. „Audringa naktis“, pirmą kartą pasirodžiusi 1996 m. ir išversta į keliolika kalbų, pelnė daugybę tarptautinių premijų: Bolonijos Ragazzi premiją, Evangelikų publicistų sąjungos premiją už iliustracijas, taip pat buvo nominuota Vokietijos jaunimo literatūros premijai. Už „Audringos nakties“ ekranizaciją Lemieux Berlyno kino festivalyje 2004 m. buvo apdovanota „Stikliniu lokiu“ kaip geriausio trumpametražio filmo kūrėja."

Labai žaisminga, nuoširdi, smagi, nustebinanti ir verčianti pamąstyti knygelė, pelniusi ne viena premiją ir apdovanojimą. Tai lyg filosofinė kelionė į save, kurios tikslas padėti suprasti kas svarbu, padedanti atsakyti į tuos egzistencinius klausimus, kurie kankiną bemiegę audringą naktį. Tai tokie kaip: Kas nulemia atsitiktinumą? Kur baigiasi begalybė? Ar aš graži? Likimas. O kas tai yra iš tikrųjų? Ar suprasiu, kai ateis laikas mirti? Iš kur kyla visos mintys, kirbančios mano galvoje? Ir kur jos dingsta, kai iš galvos išgaruoja?

Autorės piešiniai ir paprastos mintys ir klausimai, vienas kitą papildo ir padeda atverti tas nematomas duris į poetinį minčių ir vaizdinių pasaulį.

Na skaitymo ne per daugiausiai, bet viskas užpildyta paprastais, gyvenimiškais ir gražiais autorės piešiniais. Manau knyga labiausiai tiktų jaunam žmogui, kurio dar laukia tas platus ir neaprėpiamas pasaulis. Bet manau ji tiek pat patiktų ir suaugusiam.

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2010
Apimtis: 240

Thomas Harris "Avinėlių tylėjimas"

"Avinėlių tylėjimas neabejotinai yra vienas iš dešimties pačių garsiausių ir šiurpiausių visų laikų detektyvų.
Blogį pražudyti gali tik dar didesnis blogis...
Sugauti maniaką, pasivadinusį Bizonu Bilu, gali padėti tik maniakas, kurio vardą Jūs žinote… Naujokė FTB agentė Klarisė Starling leisis į pažintį su pačiu talentingiausiu ir pavojingiausiu protu, kurį kada nors pavyko įkalinti agentams. Tačiau prieš įmenant painaus detektyvo mįslę, Klarisė privalės pažvelgti į savo pačios sielos gelmes ir galbūt sužinoti, kodėl netyli avinėliai..."

Pradėdama skaityti tikėjausi labai daug, deja gavau perpus mažiau. Knyga patiko, bet tuo pačiu kiek ir nuvylė. Pristatant šią knygą yra teigiama:

"Avinėlių tylėjimas neabejotinai yra vienas iš dešimties pačių garsiausių ir šiurpiausių visų laikų detektyvų."

Deja... Drįstu pasipriešinti tam teiginiui. Tikrai labai geras detektyvas. Įtraukiantis, mistinis, apgauntis paslaptimi, baisios ir žiaurios žmogžudystės ir niekas negali surasti kaltojo, tačiau šiurpuliukų nesukėlė. Žiūrint filmą daug geriau perteikiama įtampa ir baisumas.

Man visuomet patiko detektyvai apie serijinius žudikus, jei lyginti su praeitais metais skaityta Elise Title 'Romeo', tai ji žymiai geresnė, tačiau tikrai neprilygsta Kathy Reichs 'Deja dead' (jau mirusi). Nors vis tik neatsisakysiu minties kada nors perskaityti ir kitas knygas apie Hanibalą Lekterį.

Tiesiog, likau apžavėta daktaro Hanibalo Lekterio. Toks racionalus, beproto protingas ir įžvalgus, elegantiškas, manieringas ir net tas jo žiaurumas ir negailestingumas kažkaip ne taip išryškėja.

Žudomos jaunos stambios merginos ir nuo jų kūnu nudiriama odą. Tačiau FTB niekaip negali išsiaiškinti kas tai daro, netgi negali sudaryti žudiko psichologinį portretą. Ir štai jaunąjai FTB akademijos studentei atsiranda proga įminti šią mįslę, tai yra jai pasiūloma kreiptis į žymųjį žmogžudį ir kanibalą daktarą Hanibalą Lekterį, kuris jau 8-i metai yra uždarytas labai saugomoje psichiatrijos ligoninėje. Tačiau norint, kad daktaras sutiktų bendradarbiauti ir sudarytų žudiko Bizono Bilo psichologinį portretą, jaunoji agentė turi žaisti su juo psichologinį žaidimą, kuriuo metu ji vėl grįžta į savo praeities košmarus ir bando juos suprasti ir įveikti.

Labai siūlyčiau, kas dar neskaitėt ir nematėt filmo (kas mažai tikėtina) pirmiau perskaityti knygą, o tik po to žiūrėti filmą, nes vis tik man filmas yra daug geresnis nei knyga.

Beja, skaitymui labai trukdė redaktoriaus ir korektoriaus praleistos klaidos.
Bet vis tik rekomenduoju gerų detektyvų mėgėjoms.

Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Obuolys
Metai: 2007
Apimtis: 352

Gudbergur Bergsson "Paralyžiuotosios mokytojos"

"Italijos universitete studijavęs Benedeto Kročės estetiką ir gavęs puikų išsilavinimą, jaunuolis, sugrįžęs į Islandiją, neranda tinkamos veiklos. Jis kreipiasi į draugus, himines, bet sulaukia tik pašaipos ir paniekos.

Visai nusivylęs jaunuolis sutinka prižiūrėti nuo juosmens paralyžiuotas dvynes, buvusias mokytojas. Šios įsitikinusios, kad vaikinas turi įpatingų galių prikelti jas naujam gyvenimui, ir verčia jį pasakoti nešvankias istorijas.

Trokšdamas joms padėti pasakotojas panyra į nežabotų aistrų ir geidulių fantazijas, ir - stebuklas! - po kelių mėnesių negyvose galūnėse dvynės pajunta pirmuosius gyvybės požymius, bet su kiekviena diena reikalauja dar daugiau.

Taigi ką nori, bet žmonėms padėk - teigia šios itin erotiškos knygos autorius."

Tai antroji mano skaityta knyga iš Islandijos literatūros fondo. Jei pirmoji 'Ir slenka naktis' labai patiko ir ją drąsiai galėčiau priskirti literatūrai (L), tai apie pastarąją negalėčiau to pasakyti. Įvertinau ją 3/5 ir vien tik dėl kai kurių vietų, kurios man labai patiko, ir kuriose atskleidžiamas islandų tautos skirtumai, jų papročiai bei tradicijos. Taip pat ir tos vietos kur kalbama apie Italiją, pasakojama apie miestelius, namus, gyventojus ir kasdienį gyvenimą. Tačiau visą kitą galėčiau pavadinti primityviai gašlu ir tiek. Ir net gi tos pornografinės istorijos, kurias pasakojo pagrindinis veikėjęs, man pasirodė kiek per lėkštos. Tačiau vis tik nedrįsčiau nurašyti knygos.

Pagrindinis veikėjęs, jaunuolis, grižta iš Italijos, kur universitete studijavęs Benedeto Kročės estetiką ir gavęs puikų išsilavinimą, negali susirasti darbo. Jis kreipiasi į draugus, gimines, bet sulaukia tik pašaipos ir paniekos. Visai nusivylęs jis eina dirbti pas iki juosmens paralyžiuotąsias jaunas mokytojas. Šios įsitikinusios, kad vaikinas turi įpatingų galių prikelti jas naujam gyvenimui, ir verčia jį pasakoti nešvankias istorijas. Trokšdamas joms padėti pasakotojas panyra į nežabotų aistrų ir geidulių fantazijas.

"... visuomenė buvo suformuota iš iziolacijos ir žmonių, kurių mąstysena buvo taip iškreipta tradicijų, kad jų geismai kažin ar kada galėjo tapti apčiuopiama realybe."

Bet netikėtai įvyksta stebūklas ir viena iš seserų vėl pradeda vaikščioti. Taigi, pagijus vienai jis buvo priverstas ją vesti, bet kaip palikti kitą vis dar luošą...

"Kiekvieną linksmybę lydi rimti dalykai."

Netrūksta aistrų, erotikos ir nešvankumų. Skaitosi tikrai greitai ir gana smagiai.

Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Pasviręs pasaulis
Metai: 2007
Apimtis: 176

Malgorzata Saramonowicz "Sesė"

"Romanas "Sesė" - didžiausias 1996 m. įvykis lenkų literatūroje. Knygos tiražas išnyko per savaitę. Apie ją diskutuojama iki šiol. Jei neturite pakankamai drąsos - nė neatsiverskite šios knygos. Tai tikra Pandoros skrynia. Autorė drastiškai sujungia seniausių mitų, Biblijos ir psichoanalizės motyvus ir atkuria šiuolaikinio žmogaus iniciacijos dramą. "


Ištikrųjų knyga pribloškė ir šokiravo. Aš net gi galiu įsivaizduoti kai ji pasirodė 2006 m. kokius atgarsius sukėlė dievobaimingoje ir pamaldžioje Lenkijoje. Juk viska susumavus - tezes, idėjas, išvadas ir mitų ir biblijos interpretaciją, galima teigti jog tai eretiškas kūrinys už kurį viduramžiais tikrai būtų sudeginta ant laužo.

Baisus, niūrus, žiaurus... Skaitant pačią pabaigą man net šiurpuliais ėjo kūnas ir galvą prisikimšo įvairiausių minčių ir pamąstymų. Tai jau labai tiksliai anotacijoje įžvelgta, jog tai Pandoros skrynia, bijai nekišk nagų, o jei išdrįsai mokėk susidoroti.

Labai stiprus kūrinys, jei lyginti su kita jos knyga 'Veidrodžiai', tai ji nusileidžia šiai knygai. Nors jos visiškai nesulyginamos, nes temos skirtingos, nors Allan Poe stiliaus detektyvinių elementų manau abiejuose galima įžvelgti.

Filosofijos profesoriaus Jakubo besilaukianti žmona Marija guli ligoninėje letargo būsenoje. Ji nejuda, nereaguoja į aplinką. Medikai negali to paaiškinti, negali surasti fizinių priežasčių, nes priežastys psichologinės nuo patirtų traumų vaikystėje. Gydytojai įkalbinėja Jakubą apsispręsti dėl aborto, nes tik taip suteiktų šansą išgelbėti Marijos gyvybę. Tačiau tam reiktų paaukoti savo kūdikio gyvybę. Jis tikisi, kad vis tik įmanoma išgelbėti abu. Ir pradeda ieškoti priežasčių, kratyti tamsiausius žmonos praeities užkaborius. Ir tik atradęs ir supratęs tiesa, jis supranta, kad mirtis geriausia nei vergavimas.

Gilinamasi ir analizuojama žmogaus fobija vabalams, nemažai įvairiausiu tarakonų aprašymų. Jie gana nemalonus padarėlei, bet ar tikrai jie mituose blogio pranašai?

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2000
Apimtis: 135

Julian Barnes "Flobero papūga"

"Kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių? Kodėl garsiausiame rašytojo romane nuolat kinta pagrindinės herojės Emos Bovari akių spalva? Kas siejo Floberą ir jo dukterėčios guvernantę Džuljetą Herbert? Kokie žvėrys tūnojo Flobero bestiariume? Ir kodėl šios smulkmenos taip rūpi mįslingajam knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui Džefriui Breitveitui, kurio gyvenimas ir paslaptys pamažu skleidžiasi verčiant knygos puslapius...
Knygos autorius Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais. Garsiojoje savo knygoje Flobero papūga jis į vieną audinį suaudžia faktus ir fikciją. Laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojais ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes – ir literatūrines, ir labai tikroviškas... "

Žinojau, kad gera knyga, kai paėmiau į rankas irgi daug tikėjausi, bet gavau daug daug daugiau nei įsivaizdavau. Iki šiol galva ūžia nuo minčių, nors knygą jau vakar pabaigiau.
Negalima pavadinti tai biografiniu romanu, nes jame faktai susipina su išmone. Nors knyga ir skirta rašytojui Gustave Flaubert, kuris yra romanų 'Ponia Bovali', 'Jausmų ugdymas', 'Naivi širdis' ir kt. autorius.

"Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį – jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga."

Autorius pateikia ne tiek biografinius duomenis, kiek bando analizuoti Flobero kūrinius, iš kur jis sėmėsi įkvėpimo juos rašant, kokios reakcijos jie sulaukė iš skaitytojų, ką rašė kritikai. Lyg bandoma prikelti praeitį...

"Kartais praeitis - nepagaunama kaip vėjas, kartais slapta tūnanti - kaip lokys irštvoje, o kartais - tiesiog kaip ryškiaspalvė papūga, pašaipiomis akutėmis dėbsanti į tave iš miško glūdumos."

Tai romanas apie knygas, apie to laikmečio literatūrą, kritiką, literatų gyvenimą ir linksmybes, mokėjimą įžvelgti tai kas paslėpta tarp eilučių arba ko visai ten net nėra.

"Svarbu ne tai kas pastatyta, o tai, kas nugriauta.
Svarbu ne namai, o tarpai tarp jų.
Svarbu ne tos gatvės, kurios yra, o tos, kurių jau nebėra."

Knyga labai įvairiapusiška, daugialypė ir daugiasluoksnė, įžvalgūs pastebėjimai, šmaikšti kritika, įdomūs palyginimai ir išvedžiojimai. Labai patiko kaip viskas pateikta, stilius. Tiesiog mėgavausi kiekvienu sakinių. Buvo labai lengva ir skanu skaityti ir vis norisi grįžti prie jos.

"Meno kūrinys yra piramidė, be naudos stovinti dykumoje: šakalai myžčioja jos papėdėje, o buržua rabždinasi į jos viršūnę."

Drąsiai rekomenduoju!

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 269

Naguib Mahfouz 'Akhenaten: Dweller in Truth' (Gyvenantis tiesoje)

"From the winner of the Nobel Prize for Literature and author of the Cairo trilogy, comes Akhenaten, a fascinating work of fiction about the most infamous pharaoh of ancient Egypt.

In this beguiling new novel, originally published in 1985 and now appearing for the first time in the United States, Mahfouz tells with extraordinary insight the story of the "heretic pharaoh," or "sun king,"--and the first known monotheistic ruler--whose iconoclastic and controversial reign during the 18th Dynasty (1540-1307 B.C.) has uncanny resonance with modern sensibilities. Narrating the novel is a young man with a passion for the truth, who questions the pharaoh's contemporaries after his horrible death--including Akhenaten's closest friends, his most bitter enemies, and finally his enigmatic wife, Nefertiti--in an effort to discover what really happened in those strange, dark days at Akhenaten's court. As our narrator and each of the subjects he interviews contribute their version of Akhenaten, "the truth" becomes increasingly evanescent. Akhenaten encompasses all of the contradictions his subjects see in him: at once cruel and empathic, feminine and barbaric, mad and divinely inspired, his character, as Mahfouz imagines him, is eerily modern, and fascinatingly ethereal. An ambitious and exceptionally lucid and accessible book, Akhenaten is a work only Mahfouz could render so elegantly, so irresistibly."


Kažkaip labai sunku rašyti apie šią knygą. Prieš imdama ją į rankas kažkodėl tikėjausi labai daug, bet jau po 40 puslapių teko labai stipriai nusivilti. Gal ne tiek dėl pačios istorijos, nors tai jau antroji knyga apie Senovės Egiptą, kurį nuvylė, bet dėl jos pateikimo.
Istorija pasakoja apie heretiką faraoną Akhenaten, kuris valdė 18-os Dinastijos metu.
Jis skelbėsi girdėjęs Dievo balsą, kuris liepęs jam palikti nuodėmingąjį pasaulį ir atsiduoti meilei ir tikėjimui vienatiniui dievui. Gyventi taikoje ir valdyti be kraujo praliejimo. Jis veda Nefertitę, kuri palaiko savo vyrą ir padeda pastatyti šviesos miestą Akhetaten.
Pasakojimas kaip mozaika sudėta iš įvairių žmonių pasakojimų ir prisiminimų, kurie tapo tų įvykių liudininkais.
Iš pradžių labai painiojausi tarp tokios gausybės neištariamų vardų, nors ir į pabaigą ne viską atsirinkau, gal dėl to, kad ir mano istorinės žinios apie Senovės Egiptą nėra jau tokios gilios, tai teko dažnai googlinti. O taip pat labai erzino rašymo stilius ir dėstymas. Tiesiog, varė beprotiška nuobodulį. Knyga pasirodė labai arbiška ir net nenustebau, kad kai kurie papročiai aprašomi šiame romane iki šiol gyvuoja dabartiniame Egipte. Praleidusi metus Egipte supratau, kad pati šalis ir tauta yra tiesiog "sustingusi" praeityje ir vis dar gyvena faraonų laikų šlovės šešėlyje.
O bendrai nesakau, kad neverta skaityti, vis tik suteikia nemažai istorinių žinių, gana išsamiai pavaizduoja tą laikmetį.
O pati tikriausiai rinkausi šią knygą dėl to, kad jos autorius 1988 m. gavo Nobelio premiją, o ir šiaip nebuvau iki tol nieko skaičiusi iš jo repertuaro. Bet spėju, kad tai nėra pati geriausia knygą iš visų jo parašytų.

Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Bantam Doubleday Dell Publishing Group
Metai: 2000
Apimtis: 176

Frida A. Sigurdardottir "Ir slenka naktis"

"Romano „Ir slenka naktis“ herojė Nina - rafinuota, savimi pasitikinti šiuolaikinė moteris, reklamos agentūros savininkė. Ji budi prie mirštančios motinos lovos, bando užrašyti giminės istoriją. Nakties tyloje atgyja praeities vaizdiniai, kažkada girdėtų giminės istorijų nuotrupos, pramotės Sunevos mėlyno šalio perdavimas iš kartos į kartą. Naktys prie motinos lovos ir sakmės apie praeitį padeda Ninai suvokti, kad jos individualizmas, bandymas pabėgti nuo giminės saitų, pasinerti į modernų gyvenimą tėra iliuzija. Ninai naujai atsiskleidžia jos egzistencija ir vieta ilgoje giminės moterų likimų grandinėje."

Druskos stulpas.
Ir tarp kristalų
paveikslai,
vinguriuoja pirmyn
siaurais druskos koridoriais,
plonyčiais it siūlas labirintais,
skinasi sau kelią
per kalnus ir nuošliaužas,
senosios sakmės
tirpdo druskos kristalus
žazganos šviesos atšvaituose.

Tai vienos garsiausių islandų rašytojos romanas, kuris išgarsino ją ne tik jos šalyje. Pelnė ne vieną premiją.

Vos tik pradėjus skaityti, buvau labai nustebinta (nes suknyga.lt jos įvertinimas tikrai žemas, o beto, ne viena sakė, kad jo neįveikė), nes knyga tikrai gera ir man labai patiko. Ją įvertinu 5/5.

Pradžioje atrodė, kad parašyta padrikom mintis, tačiau įsigilinus įžvelgiami saitai, kurie visą tai jungia į visumą. Savotiškas rašymo stilius ir minčių dėstymas, bet tai gana būdinga skandinaviškai literatūrai.

Tai graži, liūdna, bauginanti, skaudi, bet žavinga giminės sagą apimanti 6 kartas (moterų). Tas prabėgęs laikas gražina prie istorijos, kuri atskleidžia skirtingas gyvenimo ir mirties sampratas.

"...laikas tėra akimirkų seka, bet ne upė, į kurią kada panorėjęs gali įbristi..."

Pagrindinė veikėja naktimis budi prie mirštančios motinos ir kad naktis slinktų greičiau ji bando atkurti ir užrašyti giminės istoriją. Nakties tyloje atgyja praeities vaizdai, kažkada girdėtų giminės istorijų nuotrupos, pramotės Sunevos mėlyno šalio perdavimas iš kartos į kartą ir nuotrupomis byra į tamsą...

"...neįmanoma nupasakoti dienų, mėnesių, metų, perkelti tikrovės, galima atkurti tik jos dalelę, atskirus įvykius, nuotrupas to, ko neįmanoma apsakyti."

Ji savimi pasitikinti, rafinuota, šiuolaikiška, bent jau taip ji apie save galvojo iki tų naktų. Šios naktys ir prisiminimų nuotrupos leido suvokti, kad jos pastangos pabėgti nuo giminės saitų, jos individualizmas, jos noras pasinerti į modernų gyvenimą tėra iliuzija. Tačiau tai jai padeda suprasti jos vietą ilgoje gimonės moterų likimų grandinėje.

"...kai mes gimstame mes esame kruvinos gėlės, kyburiuojančios ant rausvų stiebelių...Mes visi pakibę ant virkštelių..."

Ši knyga savo tematika artima Henriette E. Moller 'Kaizeris' ir Marianne Fredriksson 'Ana, Hana ir Johana'.

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Vaga
Metai: 2006
Apimtis: 189