"A book must be the axe for the frozen sea inside us"

Franz Kafka



2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Daniel Glattauer "Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys"

"Siunčiant elektroninį laišką kartais įsivelia kvaila klaida ir asmeniškas laiškas įkrinta į visai svetimo žmogaus elektroninio pašto dėžutę...
Emi Rotner tik nori atsisakyti laikraščio prenumeratos. Tačiau spusteli ne tą klavišą ir jos laišką gauna Leo Leikė...
Taip prasideda neįprastas dviejų nepažįstamų žmonių susirašinėjimas. Užsimezga iš pradžių atsargus, vėliau - vis aistringesnis virtualus flirtas. Bendraujančių tik laiškais Leo ir Emi santykiai balansuoja tarp svetimumo ir neįpareigojančio intymumo.
Tačiau susirašinėjimui įsibėgėjus juodu darosi vis artimesni ir vieną dieną iškyla neišvengiamas klausimas: ką toliau daryti su išsiųstais, gautais ir kompiuteryje išsaugotais jausmais?.."


Lengvas, vasariškas, neįpareigojantis romanas apie kitokią draugystę. Tai kito žmogaus pažinimas per jo parašytus žodžius, per jausmus ir mintis, kurie virto raidėmis. Vieno vakaro knyga atsipalaidavimui.

Pati pradžia buvo labai banali ir nuobodi, bet ir patys laiškai buvo labai primityvus ir šabloniški. Palaipsniui laiškai tampa asmeniškesni, į juos daugiau įdedama savęs - savų jausmų, išgyvenimų, praeities prisiminimų, svajonių, ateities planų. Persiritus per vidurį, jau nujaučiau kuo čia viskas baigsis, o likus paskutiniam trečdaliui tvirtai žinojau, kad pabaiga gali būti tik viena. Galbūt tai kalba asmeninė patirtis, bet realiai juk ir pasirinkimas ne toks ir platus ir pilnas galimybių.

"Ką darysime toliau? Turime lygiai tris galimybes: tą patį, ką ligi šiol. Liautis. Susitikti."

Tačiau mano asmeninė patirtis sako, kad iš tokios situacijos yra tik vienas ir vienintelis išėjimas. Man šis romanas, tai lyga savotiškas veidrodinis atspindys kažkada patirtos ir išgyventos avantiūros. Galima savotiškai pamilti (o tau atrodys, kad tie jausmai patys tikriausi kokie tik gali būti) žmogų per raides. O jei konkrečiau, tai pažįsti ne patį žmogų, o jo mintis, posakius, sakinius, išsireiškimus, pamąstymus. Ilgiesi, lauki ir svajoji, bet trūksta ne konkretaus vaizdinio tavo galvoje, o paprasčiausių laiškų. Nors objektas ir nerealus, egzistuojantis tik kibernetinėje erdvėje raidžių pavidalu, tačiau patiriamos emocijos ir išgyvenami jausmai yra patys tikriausi.

"...startuojame nuo finišo linijos, nuo kurios tėra kryptis atgal. Vairuojam didžiojo prablaivėjimo link. Negalim išgyventi to, apie ką rašom. Negaliu atstoti tų portretų, kuriuose vienas kitą nupiešėme. Nusivilsiu, jeigu Jūs neprilygsite Emi, kurią aš pažįstų. o Jūs neprilygsite jai! Nusiminsit ir Jūs, jei aš neprilygsiu tam Leo, kurį pažįstate. O aš ir neprilygsiu!"

Visa ši draugystė, susižavėjimas, jausmai, emocijos, ilgesys paprasčiausios vaizduotės kūrinys. Tereikia paspausti "shut down" ir viskas dings. Nebeliks nieko, nežinos niekas.

"Jus nerealus, viena mano fantazijos vaisius, neišmatuojamos jausmų laimės iliuzija, ne šio pasaulio svaigulys, meilės utopija, suręsta iš raidžių."

Deja, kaip ir viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir turi pabaigą. Taip ir ši draugystė prieina ribą, kai privaloma rinktis ir nesvarbu, kad tai padaryti be galo sunku, o kartais atrodo, kad tai padaryti tiesiog neįmanoma. Kas praeina to jau nebesugrąžinsi. Viskas paprasčiausiai lieka atmintyje ir išsaugotuose failuose.

"Senų gerų laikų nesugrąžinsi. Todėl, kad tie laikai "seni". Nauji laikai niekada nebus tokie kaip seni. Kad ir kaip stengtumeisi, jie bus seni ir praėję, tokie kurių galima tik ilgėtis. Niekada nereikia ilgėtis praėjusių laikų. Tas, kuris gailisi praėjusių laikų, yra senas ir liūdnas."

Paprastas, gražus romanas, be didelės išminties ir konkretaus siužeto, bet įtraukiantis ir malonus, geros nuotaikos užtaisas.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2010
Apimtis: 216

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą