Lisa Grunwald "Žavusis Henris Hausas"

"XX a. vidurys. Įgyvendinant namų ūkio programą į garsų universitetą atvežami tikri kūdikiai – juos augindamos studentės mokosi motinystės. Vienas jaunuolis, užaugęs tokiomis neįtikėtinomis sąlygomis, savo kailiu patirs, kad rasti tikrąją meilę ir išmokti kuo nors pasitikėti jam – viso gyvenimo užduotis. Šiame kerinčiame romane bestselerių autorė Lisa Grunwald pasakoja apie Henrį Hausą, kuris nepaprastai patrauklus, žavus ir visų garbinamas, bet neįstengia visiškai atsiduoti nė vienai iš jį mylinčių moterų, negali nė viena visiškai pasitikėti. Kupinas nepamirštamų personažų, vietų ir įvykių romanas atskleidžia kultūrinį XX a. vidurio sąmyšį ir jaunuolio, mėginančio išsivaduoti iš sudarkytos vaikystės pančių,
vidinę maišatį."

Jau kurį laiką labai norėjau perskaityti šią knygą dėl jos pasakojamos istorijos, bet turiu prisipažinti likau kiek nuvilta, nes vietomis atrodė istorija kiek pritempta ir perdėta, o vietomis paviršutiniška. Siužetas rutuliojamas nuosekliai, bet vis tiek kažko jam trūko, kad besąlygiškai mane apžavėtų. Pirmieji 100 puslapių man tikrai labai patiko, tiesiog ryte rijau, po to po truputėli susidomėjimas mažėjo, atsirado nuobodulys, o paskutinius 20 puslapių jau "damušinėjau". Pagrindinis veikėjas Henris Hausas mane vietomis kiek nervino, o kai kurie poelgiai siutino ir piktino. Perskaičius ši knyga nepaliko man gilesnių išgyvenimų, emocijų, jausmų ar pamąstymų. 

Kai kuriuos psichologinius aspektus savo veikėjuose autorė tikrai labai gerai atskleidė. Henrio blaškymasis, vidiniai konfliktai, nemokėjimas prisirišti ir pasirinkti tinkamai. Kuomet jis yra spaudžiamas rinktis, jis paprasčiausiai traukiasi, pyksta ir užsisklendžia savyje. Ji persekiojo nuolatinė baimė būti pamestam.

"Jei nieko neturi, tai neturi ir ko prarasti."

Henris nuolatos ieško savęs, bando atskleisti save kūryboje., realizuoti, būti kažkuo. Vidinis maištas, sąmyšis ir jį persekiojantis nepasitikėjimas savimi skatina ji būti dėmesio centre. Jis bando atrasti ryšį su kitais žmonėmis, atrasti tiesą bei meilę, bet vidiniai priekaištai, maištavimas jį stumia prie tų žmonių, kurie tik daugiau atneša sąmyšio į jo ir taip neramią sielą. Kartais per savo atkaklumą, norą maištauti ir nesubrendimą, jis nepastebėjo tų žmonių, kurie tikrai jį mylėjo ir linkėjo jam tik gero.

Autorė tikrai labai įspūdingai ir įtikinamai pavaizdavo XX a. vidurio kontrkultūrą.  Hipių maištavimai prieš nusistovėjusius stereotipus, narkotikai, alkoholis, šėliojimas, sekso revoliucija ir t.t. Monogamija, ištikimybė, santuoka, meilė - visą tai yra atgyvena ir niekam nereikalinga.

"...tai mano kūnas, tad aš ką noriu, tą darau su juo."

Knygos pagrindinė tema yra apie XX amžiuje universitetuose labai populiarią namų ūkio discipliną. Joje buvo mokoma kaip tvarkyti, lyginti, valyti, gaminti, prižiūrėti ir auginti vaikus. Šios disciplinos tikslas buvo paruošti idealias namų šeimininkes ir motinas. Tuo metu buvo manoma, kad motinystės privaloma mokytis, nes tai neateina intuityviai. Motinystės praktikai buvo naudojami gyvi kūdikiai iš prieglaudos. Henris Hausas yra vienas iš tų mokomųjų kūdikių. Jį pirmaisiais gyvenimo metais augino septynios mamos. Jam niekada neteko rinktis ir prisirišti prie kurios nors vienos iš mamų. Ir kuomet Martą, mokomųjų namų vadovė, ji pasilieka, o ne atiduoda įvaikinti kaip kitus mokomuosius kūdikius pasibaigus mokslo metams, jis jos neapkenčia už melą, vengia jos ir nemyli jos, nes ji yra viena iš tų, kurios vertė jį pasirinkti.

Gana liūdna ir skausminga istorija, bet su savotiškai laiminga pabaiga, bandanti išsiaiškinti kaip pirmieji gyvenimo metai įtakoja mūsų ateitį ir daromus sprendimus, mūsų vertybių skalę ir siekius. Viskas būtų labai gerai, bet kažkaip man šiek tiek trūksta kūrinio išbaigtumui, gal jausmingumo, emocijų, tikrumo. Nors verta dėmesio vien dėl XX a. kultūrinės ir akademinės apžvalgos.

Vertinimas: 3,5/5

Leidėjas: Metodika

Metai: 2011

Apimtis: 360  

Jamie Ford "Keiko"

"Jamie Ford romanas „Keiko“ atskleidžia 1942-ųjų metų įvykius Amerikoje. Dvylikos metų berniukas Henris auga kinų imigrantų šeimoje. Vieną dieną jis sutinka bendraamžę japoniukę Keiko ir tarp vaikų gimsta graži draugystė. Sietlo baltųjų mokykloje jiedu vieninteliai turi azijietiškas šaknis.

Vėliau Henrio ir Keiko daugystė perauga į meilę, tačiau savo jausmus jaunuoliai privalo slėpti nuo Henrio tėvo, mat šis nekenčia japonų – Kinijos okupantų.

Po antpuolio Perl Harbore JAV vyriausybė visus, net ir Amerikoje gimusius, japonus paskelbia priešais. Pradedamos didžiulio masto represijos – japonai įkalinami uždarose stovyklose. Todėl Keiko šeima priversta išvykti.

Ar Henris ir Keiko ištvers likimo išbandymus? Ar jų jaunos širdys sugebės išsaugoti meilę vienas kitam?"

 

 

Dar vienas puikus skaitinys. Labai lengvai, maloniai skaitosi, įtraukia, apžavi ir sugraudina. Sentimentali istorija apie kinų-japonų Romeo ir Džiuljetą. Pasakojimas gražus ir lyriškas, bet ne banalus. Tai labai jausminga istorija, bet ne tuščia. Pirmoji meilė tokia paprasta, tyra ir tikra, visai nenusaldinta ir neperdėta, nesureikšminta ir netuščiažodžiauta. Nebuvo nieko per daug, visko buvo saikingai - tiek meilės, tiek draugystės, tiek pareigos jausmo, tiek nacionalizmo, tiek karo chaoso ir nužmogėjimo, tiek kultūrinių subtilybių. Knygoje meilės istorija yra įterpiama į tikrų istorinių įvykių peripetijas.

 

Henris Lee yra kinas. Pasakojimas padalinamas į du jo gyvenimo etapus - 1942 m. kai vyko Antrasis Pasaulinis karas ir jis dvylikametis berniukas ir 1986 m. kuomet jis jau senukas, neseniai palaidojęs žmoną ir užauginęs šaunų ir protingą sūnų. Atrodytų belieka džiaugtis ramia senatve ir laukti tykios mirties, tačiau pažadai iš praeities ne visuomet pasimiršta, juk ne viskas dar "sutaisyta", dar yra galimybė laiką pasukti atgal. Gyvenime ne viskas priklauso nuo mūsų valios, tačiau visuomet imi svarstyti, o kaip būtų, jeigu... Ar būtum nuo to laimingesnis, ar nugyventum geresnį gyvenimą. 

 

Pasakojimas prasideda kai Panamos viešbutyje yra atrandami per karą japonų evakuacijos metų jų palikti daiktai. Henriui šis radinys atgaiviną praeitį. Sugrąžina tuos prisiminimus, kuriuos jis buvo palaidojęs giliai širdyje ir bijojęs ištraukti į dienos šviesą visus 40-imt metų. Nors po ši tiek metų praradimo ir neišsipildžiusių vilčių skausmas vis dar stiprus. Po daugelio metų jis vėl įžengia į tą miesto dalį, kurios visaip kaip vengdavo ir tarp senų bei visų užmirštų lagaminų bei visokiausių kitokiausių daiktų Panamos viešbutyje, jis bando susirankioti trupinėlius praeities, kurie jam buvo tokie brangūs. Visi prisiminimai sugrįžta ir jis vėl tas 12-tis berniukas, kuris buvo verčiamas lankyti baltųjų mokyklą, kurioje jis niekas, kurio visi vengia ir iš kurio visi tyčiojasi. Tik tai kai į jo gyvenimą įžengia Keiko, viskas įgauna kitokią prasmę ir patyčios pasidaro ne tokios baisios. 

Jo tėvas tiesiog apsėstas karo Kinijoje. Jis nacionalistas, kuris visa širdimi nekenčią japonų, dėl to visomis įmanomomis pastangomis siekia, kad jo sūnus būtų tikru amerikiečiu. Netgi uždraudžia Henriui namuose kalbėti kiniškai, nors pats angliškai supranta vos kelis žodžius. Tačiau nepaisant nieko - tėvų pasipriešinimo, karo, aplink supančio chaoso, engimo ir persekiojimo tarp Henrio ir Keiko užgimsta tyra ir graži pirmoji meilė. Kuomet Keiko ir jos šeima yra priversti evakuotis į perkėlimo stovyklas, jiems telieka vienintelė viltis, kad karas kažkada pasibaigs ir jie galės būti kartu. Tačiau ne visus pažadus galima ištesėti.

 

    

Knygoje gana vaizdingai aprašomas kinų bei japonų gyvenimas. 1942 metai po Pearl Harboro Amerikos valdžia įsako visus japonų kilmės asmenis evakuoti į izoliuotas stovyklas. Nors tai ir nebuvo tikrieji koncentracijos lageriai, juose žmonės nebadavo, iki išsekimo nedirbo, veikė mokyklos, buvo leidžiamas laikraštis japonų kalba, tačiau visas gyvenimas tekėjo už grotų lyg kalėjime. Ir tik pasibaigus karui žmonės buvo paleisti iš jų, bet daugumos gyvenimai jau buvo negrįžtamai sudaužyti ir sužaloti.

 

Liūdna ir graudi, be galo graži ir žavi istorija, kuri gali išspausti net ir ašarą. Mano širdžiai ypatingai miela. Aš tiesiog mėgavausi kiekvienu pasakojimo vingiu, kiekvienu žodžiu. Patyriau tikrą malonumą skaitydama šią knygą.

 

 

Vertinimas: 5/5

Leidėjas: Alma Littera

Metai: 2011

Apimtis: 336 

Jeannette Walls "Neprijaukinti arkliai"

"Naujoji Jeannette Walls knyga – autobiografinis romanas apie autorės močiutę Liliją, kuri, pasitelkusi moterišką drąsą ir sumanumą, padėjo visai šeimai įveikti audras, sausras, potvynius, asmenines tragedijas ir Didžiąją depresiją.

Lilija visad buvo kupina beatodairiško ryžto įgyvendinti tai, ką sumaniusi: vos šešerių ji jau padėdavo tėvui tramdyti laukinius arklius; sulaukusi penkiolikos išėjo iš namų ir penkis šimtus mylių keliavo per Naująją Meksiką į tolimą provincijos miestelį mokyti vaikų, turėdama tik revolverį užantyje ir kumelę. Vėliau ji išmoko vairuoti automobilį, valdyti lėktuvą, gyveno Arizonos rančoje, „kurioje dirbo visas šimtas pakvaišusių kaubojų“. Lilija visą gyvenimą kovojo prieš įvairias visuomenės ydas – už moterų, indėnų teises, už visus, „netelpančius“ į visuomenės stereotipų rėmus. Ji užaugino du vaikus, kurių vienas – autorės motina, įamžinta romane Stiklo pilis (Vaga, 2010 m.).

Taip anais didelio sunkmečio laikais gimė vienos nepalaužiamos dvasios moters istorija."

Tai biografinis romanas. Autorė pasakoja apie savo šeimą. Tai ne pirmoji biografinė šios autorės knyga. "Stiklo pilis" pasakojo jos mamos istoriją, o ši pasakoja apie jos senelės Lilijos gyvenimą. Ėmiausi šios knygos, nes paviliojo aprašymas. Tai istorija apie dvasiškai stiprią, ryžtingą ir karingą moterį, o man tokios knygos labai traukia ir patinka. Kažkaip juose atrandi ir pasisemi ryžto kai kuriems poelgiams arba randi pasiteisinimą savo užsispyrimui ir atkaklumui. Taigi, griebiausi šios knygos su tokiu užsidegimu ir viltimis, kad tikrai buvo liūdna pripažinti, jog knyga man pasirodė labai vidutinė ir įpusėjus teko per ją sunkiai "irtis", o ne su malonumu "plaukti". Kažko labai trūko pačioje istorijoje. Gal jautrumo, jausmingumo, meilės proveržių. Knyga mano dėmesį prikaustydavo tik atskirais momentais, o visą kitą likusi laiką tekdavo žiovauti ir galvoti "na kada bus kokia nors vėl įdomesnė vietelė". Gal dėl to ir skaičiau šią knygą kelis mėnesius su didžiulėmis pertraukomis. Knygą galiu padalinti į dvi dalis. Pirmoji dalis - vaikystė ir iki vestuvių su Džimu - skaitėsi labai įdomiai ir greitai, antroji dalis - santuokinis gyvenimas - buvo nuobodi ir monotoniška. Nors tikrai nesigailiu, kad perskaičiau šią knygą. Buvo istorijoje detalės, kurios mane domino. Neblogai atvaizduotas to meto laikotarpis, jo dvasia, tradicijos ir tuometinis požiūris į kai kuriuos dalykus. Skaitant šiek tiek kliuvo rašymo stilius ir pačios istorijos rutuliojimas. Vietomis nervindavo bereikšmiai ir banalūs dialogai ar bereikšmiai poelgiai, aklumas ir besąlygiškas paklusnumas stereotipams, lyg mantrą kartojamiems posakiams "ką žmonės pasakys", "tai nepadoru", "šitaip moteriai nepridera" ir pan.

Lilija Smith yra nepailstanti kovotoja, mokytoja, ūkininkė, arklių tramdytoja, pokerio lošėja ir kontrabandininkė. Ji nesibodėjo jokio darbo, neskirstė jų į vyriškus ir moteriškus. Dar būdama vaikas padėjo tramdyti laukinius arklius. Paauglė paliko namus ir keliavo šimtus kilometrų viena, kad pradėti mokytojos darbą mažoje kaimo mokyklėlėje. Vairavo automobilį, išmoko valdyti lėktuvą. Gyvenimas jos visai nelepino, teko išgyventi labai daug -  sausras, uraganus, potvynius, skurdą ir visas kitas negandas bei sunkumus, kuriuos jai buvo paruošęs gyvenimas. Jai teko išgyventi Didžiąją depresiją, kurios metu ji užsiėmė kontrabandą ir kitais nelegaliais dalykais, kad tik pramaitintų savo šeimą. Taip pat teko išgyventi ne vieną asmeninę tragediją, kurios įrėžė gilias žymes jos sieloje - Helenos savižudybę, pirmojo vyro apgaulę ir pirmosios santuokos nusivylimus. Ji atkakliai kovojo už moterų teises, indėnų teises, bei visų kitų, kuriuos bendruomenė atstumdavo. 

Po pirmos nesėkmingos santuokos, ji ištekėjo už Džimo. Su juo susilaukė dviejų vaikų, viena iš jų buvo ir autorė mama. Valdė didžiulį ūkį Arizonoje. Ji nebijojo sakyti tiesos, buvo griežta, kartais net kietaširdė, užsispyrusi, atkakli, nepailstanti, bet visuomet stengėsi būti teisinga. Sunkūs ir negailestingi laikai užaugino dvasiškai stiprią ir niekada nepalūžtančią moterį. Kuomet ji su šeima išsikėlė gyventi į miestą, ji nuolatos kartodavo, kad ji nepritampa prie tokio gyvenimo ir jaučiasi lyg neprijaukintas arklys. Tenais jai trūko erdvės, sunkaus darbo nuo aušros iki sutemų, laukinės gamtos ir nesuvaržytų jausmų.

Vidutiniška knyga, gana monotoniška ir nuobodoka, bet vis tik yra iš ko pasimokyti gyvenimiško atkaklumo ir pasisemti ryžtingumo bei drąsos. Jei patinka lėtai besirutuliojančios istorijos apie tikras asmenybes, tuomet verta imti į rankas šią knygą.

Vertinimas: 3,5/5

Leidėjas: Vaga

Metai: 2012

Apimtis: 328

Originalus pavadinimas: Half broke horses     

Cees Nooteboom "Ritualai"

"Inis Vaintropas, „diletantas itališkąja šio žodžio prasme“, turi pakankamai pinigų, kad gyventų patogiai. Jis prekiauja paveikslais, rašo horoskopus ir receptus laikraščiams, seka akcijų biržos naujienas. Žengia per gyvenimą be ypatingų rūpesčių ir nepuoselėja didelių ambicijų. Jo religija – moterys. Deja, ritualu tapęs mylėjimasis nužudo pačią meilę, ir vieną dieną, kaip, beje, pats Inis išpranašavo savo sukurtame horoskope, jį palieka žmona. Jis sugniuždytas. Bet negebantis valdyti savo gyvenimo Inis nesugeba ir deramai jo nutraukti.

Vienas su kitu visiškai nebendraujantys tėvas ir sūnus Tadsai gyvena „vieni gražioje ir tuščioje visatoje, riedančioje savo pačios susikurtais bėgiais kaip traukinys be mašinisto“. Jie taip pat susikuria išgyventi padedančių ritualų. Inis – tik pasyvus pasaulio stebėtojas, todėl skirtingu laiku juodu trumpam įsileidžia jį į savo gyvenimus, nesibaimindami, kad jis pakeis jų rutiną. Tadso tėvo ritualas, pasak Inio, „visų daiktų tėvas“ laikas, Tadsas tėvas – „lyg žmogus dykumoje ties tam tikru smėlio grūdeliu būtų padaręs sandėrį: tik čia jis gali valgyti, skaityti“. Tadso sūnaus ritualas – japoniška arbatos ceremonija, bet jis nėmaž netrokšta aplankyti Japonijos, tardamas, kad ji – tik iškreipta jo idealo forma.

Įspraudę savo gyvenimą į ritualus Inis ir Tadsai nebepastebi paties gyvenimo ir nepajunta, kaip jis nevaldomai ima jiems sprūsti iš rankų..."

Savotiškas pasakojimas, įdomiai parašytas, o subtilus jo pateikimas žavi ir patraukia. Perskaičius knygą pradedi svarstyti tai apie ką gi iš tikrųjų ji yra ir koks jos moralas. Kiekvienas atras kažką savo, supras savaip ir skaitant antrą kartą manau kils ir visai kitokių minčių. Nuostabus kūrinys, nors trumpas, bet be jokių nuklydimų į šoną ar didelių išvedžiojimų. Tai romanas savotiškai pasakojantis apie tris skirtingus žmones ir jų savižudybes.

Inis Vaintropas yra pasiturintis horoskopų, receptų ir viso ko kito sudarytojas ir mergišius, kuris gyvena be rūpesčių. Mylėjimasis jam tampa ritualu ir rutina, kuris atima bet kokį džiaugsmą, pasimėgavimą, o tuo labiau meilę. Jis išpranašauja viename iš horoskopu, kad kai ji paliks žmona, jis nusižudys. Atėjus tai dienai jis jaučiasi sugniuždytas ir palūžęs, praradęs bet kokią viltį ir tikėjimą. Pasiima diržą ir eina kartis, tačiau net ir deramai nusižudyti jam nelemta. Ir štai jis sutinka du vyrukus - tėvą ir sūnų, kurie vienas su kitu visiškai nebendrauja, bet juos sieja savotiškai panašus požiūris ir tragiškas išėjimas iš gyvenimo. Inis Arnoldą Tadsą sutinka 1953 metais, o  Filipą Tadsą 1973 metais. Abu jie gyvena izoliuotame, savo sukurtame pasaulyje. Viskas jame griežtai sustyguota ir kiekvienas atliekamas veiksmas jau yra tapęs savotišku ritualu. Inis yra stebėtojas ir geras klausytojas, kuris nesugebėtų sugriauti jau nusistovėjusios tvarkos ir šventų ritualų. Gal dėl to abudu Tadsai įsileidžia jį savo gyvenimus.Kiekvienas ieško kaip save realizuoti. Tėvas yra visiškai nedvasingas ir nereligingas, kai tuo tarpu sūnus pasineria į japonų ideologijas ir savo gyvenimą reguliuoja pagal jas.

 "Niekados labai žmonių nemėgau. dauguma jų - bailiai, konformistai, sujauktgalviai, pinigų gaudytojai, be to, jie kits kitą užkrečia. Ten, viršūnėse, jie tavęs nebekamuoja. Gamta yra tyra kaip ir gyviai. Šitas šuva man brangesnis už visus žmones drauge. Gyviai yra tiesūs, good for them. Pasibaigus karui, kai mes pagaliau gavom išgirsti ir pamatyti viską, kas nutiko, išdavystę, badą, žudynes, niokojimą - vien žmogaus darbus, - tada ėmiau iš tikrųjų niekinti žmones. Ne paskirus individus, bet visą rūšį, kuri žudydama ir meluodama keliauja į savo pačios mirtį. Gyviai yra straight, gyviai neturi lozungų, nemiršta dėl ko nors kito, bet nemiršta ir dėl to, kas jiems nepridera. Šiuolaikinėje silpnų žmonių visuomenėje pecking order yra nepakeičiamas principas, tačiau jis pakankamai gerai veikė, iki mums pasirodant evoliucijoje."

 Visi trys vyrai ieško savo vietos šiame gyvenime. Autorius vengia idealizuoti rytų kultūrą, labai subtiliai ir be jokios pompastikos jis aprašo žalios arbatos ceremoniją ar pateikia jogos apibūdinimą. O taip pat į visą tai dar įpinamas skeptiškas Inio požiūris. Galbūt iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Inis yra bestuburis veikėjas, kuris švaisto savo gyvenimą be tikslo, tačiau ir jo charakteriui autorius suteikia atspalvį, kuris kuria įdomius kontrastus.

Ritualai - tai yra mūsų kasdienis gyvenimas, mūsų rutina. Mes labai dažnai net to nepastebėdami įspraudžiame save į jų rėmus ir griežtai laikomės eiliškumo, bet tuo tarpu net nepastebime, kad tikrasis gyvenimas mums taip ir praeina pro šalį, kad prarandame begales galimybių save realizuoti ir atrasti. 

Labai gražiai parašyta, kiek liūdna istorija, kurioje atrandi nemažai perliukų. Minčių, kurios priverčia mąstyti, filosofuoti ir ieškoti. Verta dėmesio knyga, tik gaila, kad jos užtenka tik labai trumpam.

Vertinimas: 4,5/5

Leidėjas: Baltos lankos

Metai: 2011

Apimtis: 192

P. C. Cast, Kristin Cast "Destined" (Nulemta)

Tai devintoji knyga "Nakties namų" serijoje. Vis tikiuosi ir laukiu, kad naujai pasirodysianti knyga bus finalinė, bet ne... Ir ši nėra... Kaip sakoma reikia laukti tęsinio, tik jau nebežinau ar beverta tą daryti, nes su kiekviena naujai pasirodančia knyga pati istorija vis prastėja ir nuobodėja. Ir kaskart vis neįdomiau darosi šią seriją skaityti. Šią seriją pradėjau skaityti prieš porą metų. Pati pirmoji knyga gal ir nebuvo pati įdomiausia ir stipriausia, bet vis tik kažkuom užkabino, kad nutariau ir toliau skaityti sekančias knygas, kurios tikrai jau daug smagiau skaitėsi. Žinoma, atrasdavai kiekvienoje savų pliusų ir minusų, tačiau man susidomėjimas šiomis knygomis tęsėsi iki septintosios knygos, nuo kurios, kaip man atrodo, viskas eina nuobodyn. Šioje dalyje nors ir buvo veiksmo, bet vis tiek viskas pasirodė vien blevyzgos ir ginčai. Vis laukiau kada įvyks kažkas tikrai esminio ar sukrečiančio, kad apverstų siužetą aukštyn kojom, bet ir šį kartą šnipštas - nieko. Kaip ir praeitoje knygoje tikėjausi daug, nes baigėsi įdomiai, bet nusivyliau ir nepateisino mano laukimo. Skaitant apimdavo, toks jausmas, kad viskas sukasi uždarame rate ir vien apie tą patį. O visi įvykiai rutuliojasi vos ne tą pačią dieną. Lyg viskas stovėtų vietoje, nors veiksmas vyksta. Tie patys įvykiai yra rutuliojami per paskutines tris knygas - "Burned", "Awakened" ir "Destined". Patariu šias knygas skaityti viena po kitos - iš karto. Taip bus paprasčiau sekti pasakojimą, o be to, gal neapims nuobodulys ir liūdesys bandant atgaminti tai ką esi skaitęs prieš gerų pusę metų ar nelankys jausmas, kad kažkur kažkada aš jau tai girdėjau. 

Taigi, ir toliau vyksta nebyli kova tarp Zojos ir Neferet. Tik šį kartą Zoją gina jos karžygys Stark. Kolona paleidžia savo mylimiausią sūnų Rephaim, kuris Nix dėka įgauna žmogiškąjį pavidalą nakties metu. Nakties namuose pasirodo ir naujasis veikėjas - Aurox. Jis be galo žavingas vaikinas, savo išvaizda patraukia visas merginas, tačiau jame yra ir kažkas atgamtiško. Tik Zoja jaučia, kad nuo jo sklinda tamsos jėgos, tačiau kažkur giliai giliai slepiasi ir žmogiškoji siela. Ir tik Neferet žino, kad jis buvo sukurtas būti jos pačiu slapčiausiu ginklu. Mirus Zojos mamai, ji turi atlikti išlaisvinimo ritualą,toje pačioje vietoje, kur buvo atimta jai gyvybe. Neferet tikslas - bet kokiais būdais sutrukdyti, kad tas ritualas neįvyktų ir tam ji pasitelkia Aurox'ą. Dabar tik nuo pačios Zojos priklauso ar jai pavyks pažadinti žmogiškąjį  pradą Aurox'e ir išgelbėti tiek jį, tiek savo draugus. Taip pat yra toliau rutuliojami Zojos ir Starks'o bei Stevie Ray ir Rephaim tarpusavio santykiai ir meilės istorijos.

Kuomet pirmąsias šešias knygas skaičiau vieną po kitos jos tikrai kažkuom mane patraukė ir užkabino. Kaip sakoma, skaitant jas I did have fun. Bet, deja, to negalėčiau pasakyti apie paskutines. Jų jau teko laukti ir tarp skaitymų susidarydavo geri pusę metų tarpai. Kai kas pasimiršo, kai kas atsigamino, kai kas atsikartojo, bet jos taip ir nepagavo manęs. Belieka dabar laukti sekančios šios serijos knygos ir tikėtis, kad autorės tikrai sukurs kažką įdomaus ir siužete atsiras esminių perversmų arba tiesiog, dabar padėti riebų tašką ties šia serija...

Vertinimas: 2,5/5
Leidėjas: ATOM
Metai: 2011
Apimtis: 352