"A book must be the axe for the frozen sea inside us"

Franz Kafka



2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Yasmina Khadra "Kabulo kregždės"

"Jasmina Kadra (Yasmina Khadra) daugelį metų rašė knygas, turėjusias pasisekimą visame pasaulyje, bet tas pasaulis nieko nežinojo apie Jasmina Kadra. Paslaptis buvo atskleista tik 2001 m. Pasirodė, kad žymioji rašytoja – tai aukšto rango Alžyro kariškis Mohamedas Muleseulas (Mohammed Moulessehoul), ištarnavęs armijoje 36 metus, paskui išėjęs į atsargą ir atsidėjęs literatūriniam darbui. Slapyvardžiu jis pasirinko du žmonos vardus, taip norėdamas jai ir visoms Alžyro moterims pareikšti susižavėjimą ir meilę.
Ir iš tiesų „Kabulo kregždės“ – tai himnas moterims, gyvenančioms mieste, kur nebėra vilties, ir vis tiek mėginančioms įpūsti bent jos kibirkštėlę. Šiame puikiame romane autorius, kaip jautrus psichologas, perteikia veikėjų jausmus, pastangas išsaugoti žmogiškąjį orumą ir elgesio motyvus, kartais protu nesuvokiamus, bet vis delto įmanomus talibu valdomoje musulmonų visuomeneje, besiblaškančioje tarp feodališkų tradicijų ir šiuolaikiškų pažiūrų."


Šiurpu... Keistas jausmas apimdavo skaitant šią knygą. Aprašomi vaizdai tokie tikroviški, kad net kraupu. Perskaičius įvadą dar pagalvojau, kad rašytojas tikrai turėtų būti kažkaip susijęs su Afganistanu. Deja, apsirikau, jis iš Alžyro, nors gal ilgametė karininko karjera leido pamatyti ir išgyventi ne vieną šiurpų vaizdą. Manau karas ir destrukcija jam tikrai ne svetimi. Autorius įtikinamai ir vaizdžiai aprašo bombų ir kulkų suniokoto, salės išdeginto miesto vaizdus. Taip pat labai tiksliai atkartojami jausmai pamačius visą tai, gyvenant su tuo ir nebeturint tikėjimo į ateitį.

Ši knyga - tai savotiškas manifestas moteriai. Moteriai prispaustai, pažemintai ir beteisei. Moteriai, kuri yra laiko žemesniu ir kvailesniu padaru nei vyras. Moteriai, kuri nebelaikoma žmogumi, kuri neturi jokių teisių. Moteriai, kurią talibano režimas pavertė paprasčiausiu beveidžiu daiktu, kuris užklotas vienodos formos ir spalvos maišu ir pavirtęs vienalyte mase. Moteriai, kurią nusibodus galima išmesti, užmiršti ir pakeisti kitu tokiu pačiu daiktu.

Kabulo gyventojai išvarginti nesibaigiančio karo ir priespaudos, o talibų režimas dar labiau gąsdina, nes bet kokia gera emocija, meilė, šypsena ar juokas gali būti palaikyti šventvagiškais ir kenksmingais tikėjimui bei sielai. Talibai moteris laiko velnio išmone sugalvota tik nuodėmei ir už bet kokį nusižengimą ji baudžiama mirtimi. Kabuliečių širdys yra pavirtusios akmenimis, jos nemoka atjausti ir pasigailėti, jos užgrūdintos mirties ir nesibaigiančių nelaimių, joms didžiausia pramoga - viešosios bausmės.

Pasakojimas rutuliojasi apie dvi šeimas, kurias paliečia panašus likimas.
Atikas yra moterų kalėjimo prižiūrėtojas. Jo žmona Musarata jau kurį laiką labai sunkiai serga. Vyro širdis yra ant tiek surambėjusi, kad jis negali ir nemoka užjausti ir pajusti nesibaigiančias kančias moters, kuri šalia jo praleido dvidešimt metų, kurį ištraukė jį iš mirties nagų, slaugė ir rūpinosi juo.
Mohsenas ir Zunaira yra išsilavinę, protingi ir inteligentiški žmones. Karas iš jų atėmė viską - galimybę užsiimti mėgstama veikla, namus, žmogiškumą ir laisvę. Asmenybės praradimas jiems prilygsta merdėjimui mirties spąstuose. Zunaira niekaip negali su tuo, kad ji privalo nusižeminti, paminti save ir prarasti savo veidą. ji maištininkė, kuri savo susikaupusį pyktį išlieja ant vyro. Tik pakliuvus į didžiulę bėdą ir atsidūrusi kalėjime, ji pamato savo klaidas ir supranta, kokia ji buvo neteisi.
Ir netgi surambėjusi Atiko širdis išmoksta mylėti, tačiau meile apakina ir atima protą, ji nestabili. Tik praradęs tai ko negerbė ir niekino, jis įžvelgia kokią brangenybę prarado. Tik jos jau nebesusigrąžinsi.

Gera knyga, prisodrinta kraupių vaizdų, beširdiškumo ir šaltakraujiškumo. Vietomis net kėlė pyktį viskas kas neteisinga ir nežmoniška.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Žara
Metai: 2010
Apimtis: 164

2011 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Kader Abdolah "Mano tėvo užrašų knygelė"

"Ismailas – žmogus, atskirtas nuo savo istorijos. Dėl gimtąją šalį apėmusios audringos revoliucijos junystėje jis buvo priverstas palikti namus, atsisveikinti su mylimais žmonėmis. Po daugelio metų už tūkstančių kilometrų miršta jo tėvas. Tėvo palikimas – keistais rašmenimis primarginta užrašų knygelė. Tyrinėjant šią knygelę – mat ilgainiui ji atsiduria Ismailo rankose – jam pamažu atsivers nepaprasta istorija, atskleisianti ne tik jo paties, bet ir viso Irano praeitį.
Kaderas Abdolah – slapyvardis, skirtas autoriaus bičiuliams atminti: du pseudonimo dėmenys yra rašytojo draugų, kurie žuvo persekiojami dabartinio Irano režimo, vardai. Autorius gimė 1954 m. Irane. Teherane studijuodamas fiziką įstojo į pogrindinės kairiųjų partijos, kovojusios tiek su šacho diktatūra, tiek ir su vėlesniu ajatolų režimu, gretas, rašė straipsnius nelegaliam leidiniui.
1988 m. rašytojas pasitraukė iš tėvynės ir pasiprašė politinio prieglobsčio Nyderlanduose. Abdolah pasirinko rašyti svetima, išmokta olandų kalba, norėdamas Vakaruose įprasminti savo tėvynės dramą, turtingą kultūrą ir istoriją."


Labai liūdna ir skaudi vienos išdraskytos šeimos istorija su tragiška pabaiga. Nors autorius vis tik sugebėjo pabaigą kiek sušvelninti ir įžiebti nors ir menką vilties kibirkštėlę.
Tai antroji autoriaus knyga išversta į lietuvių kalbą. Autorius į savo kūrybą nemažai įpina autobiografinių detalių, Irano šalies istorijos, šiitiško islamo subtilybių, šalies kultūros, papročių bei tradicijų, žymių poetų eilių, rašytojų kūrinių.
Kalba graži, gausiai cituojami persiški eilėraščiai, olandų poezija ir Korano eilutės.

Pasakojimas rutuliojasi dabartyje - Olandijoje ir praeityje - jo vaikystės Persijoje ir jaunų dienų Irano respublikoje.
Ismailas - pabėgėlis iš Irano, pasitraukęs iš savo gimtinės dėl politinio persekiojimo. Dabar jis su žmona ir dukrele gyvena ramiai ir tykiai, dirba ir vakarais studijuoja olandų literatūrą universitete. Jam atsiunčiama jo tėvo užrašų knygutė, kurią jis bando iššifruoti ir rašo apie tai romaną.
Jo tėvas Akbaras gimė kurčias. Dėl to jis yra beraštis, nors didžiausia jo svajonė buvo išmokti skaityti, taip ir liko svajone. Su šeimynykščiais susikalbėdavo nesudėtinga gestų kalba. Kai jis buvo dar vaikas, dėdė nusivedė jį į grotą, kurios sienose yra iškaltas dantiraščiu rašytas laiškas. Dėdė liepia jį persirašyti ir pasinaudojus juo susikurti savo raštą, kad galėtų popieriuje išdėlioti tai kas kirba jo galvoje.
Ismailas įsivelia į kairiųjų judėjimą ir aktyviai dalyvauja politinėje veikloje. Yra nuverčiamas paskutinis chanas, bet naujoji valdžia jų irgi nepalieka ramybėje. Jie yra persekiojami, sodinami į kalėjimus ir žudomi. Kuomet beveik visi draugai jau pakliuvo į slaptosios tarnybos agentų rankas, jis nutaria sprukti iš šalies, paliekant likimo valiai šeimą ir jį be galo mylinti susenusį tėvą. Jo jaunesnioji sesuo, palaikiusi jo idėjas, patenka į kalėjimą, tėvas sunkiai suserga, o jam yra užkirstas bet koks kelias atgal.

Ši knyga - tai lyga sūnaus atsiprašymas tėvui už viską ką jis darė ne taip, už savo klaidas, už tai kad nebuvo geras ir pavyzdingas sūnus, kad sugriovė ne tik savo gyvenimą, bet ir savo artimųjų, kad nesuteikė savo rūpesčio ir pagalbos senatvėje. Bet tuo pačiu tai ir pasiteisinimas, kad kitaip jis negalėjo ir nemokėjo pasielgti, kad kovojo už tai kuo tikėjo ir tiki, kad ne tik jam reikėjo to išvadavimo, bet ir visai liaudžiai.
Knygoje labai daug meilės šaliai, kurį jį pasmerkė, persekiojo ir atstūmė.

"Mečetės namai" ir "Mano tėvo užrašų knygelė" turi nemažai panašumų. Tačiau šis romanas man pasirodė daug nuoširdesnis, jausmingesnis ir jautresnis. Nors abu romanai skaitėsi greitai ir įdomiai, bet pastarasis man labiau patiko, giliau palietė ir sujaudino.


Vertinimas: 4,5/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 304

2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Jane Austen "Įtikinėjimas"

"Anglų rašytoja Jane Austen romane „Įtikinėjimas" pasakoja apie jaunos moters likimą ir klaidų bei abejonių temdomą meilę. Ši rašytojos sukurta istorija labai panaši į Pelenės – joje yra ir aplinkinių deramai nevertinama veikėja, ir gražusis princas, ir akimirka, kai visiems atsiveria akys, o tie, kurie daug ko nebrangino, dar gauna progą pamėginti susigrąžinti tai, ką kažkada buvo praradę.
Pagrindinė romano „Įtikinėjimas“ herojė Ana Eliot yra tuščiagarbio dvarininko, kuriam svarbus tik išorinis grožis ir blizgesys, vidurinioji duktė. Ana, priešingai nei jos tėvas, jautri ir subtili mergina. Nors Anai jau dvidešimt septyneri, ji vis dar netekėjusi, ir visi įsitikinę, kad ši moteris šeimos jau ir nesukurs.
Viskas galėjo būti kitaip... Prieš septynerius metus Ana turėjo sužadėtinį – patrauklų jūrų laivyno karininką Frederiką Ventvortą. Jis buvo protingas ir kupinas ambicijų, tačiau beturtis, kas buvo be galo svarbu Anos tėvui ir artimiesiems. Tad jauna mergina, neatlaikiusi aplinkos spaudimo, sužadėtuves nutraukė. Nors užgniaužti meilės Frederikui taip ir nepavyko...
Ir štai po septynerių metų buvęs sužadėtinis vėl čia. Dabar jis jau per karą labai praturtėjęs kapitonas. Ir vis dar neatleidęs Anai už tai, kad kadaise jį atstūmė... Negana to, žaviam vyrui nestinga panelių dėmesio...
Koks vis dėlto šios neišsipildžiusios meilės likimas? Ar praeities klaidos bus atleistos, ar dvi mylinčios širdys iš tiesų gali nugalėti visas kliūtis?"


Nuostabioji, nemirtingoji klasika. Kaip malonu buvo vėl panirti į XIXa. pradžios Anglijos aukštuomenės gyvenimą, tą puošnumą, pompastiką ir tuštybę. Austen knygos pasižymi jausmingumu, subtilumu ir žodžio grožiu ir tikrai tos meilės istorijos nėra banalios ir klišinės. "Įtikinėjimas" yra paskutinis užbaigtas darbas prieš mirtį. Joje pasakojama ne tik apie meilę, tarpusavio santykius, šeimos vidaus gyvenimą, tuščiagarbiškumą, turto ir titulų vaikymąsi ir gyvenime suteikiamą antrąjį šansą.

Ši knyga - tai Anos Eliot istorija, jos likimo vingiai, padarytos klaidos ir atgaila už jas. Ji vidurinioji duktė, šeimos pilkoji pelytė, tyli, kukli ir santūri. Jos tėvas pasipūtęs ir tuščiagarbis dvarininkas. Apart išvaizdos jis toliau nemato. Jos jaunesnioji sesuo - tėvo kopija, kuriai terūpi apdarai ir pobūviai. Vyresnioji sesuo amžinai niurzganti ir dejuojanti, viskuom nepatenkinta ir jaučiasi amžinai visų skriaudžiama. Niekam nerūpi jos likimas, jos skausmas, kančia ir širdgėla. Ji yra šeimos pilkoji pelytė.
Jai 27-eri metai, o ji vis dar netekėjusi, nors yra graži, elegantiška, protinga, pilna ambicijų dama, tačiau tarp kitų tiesiog pranykstanti.
Prieš 8-erius metus jai teko nutraukti sužadėtuves ir atstumti savo gyvenimo meilę. Ją tuo įtikino jos motino draugė, nes jos manymu jis buvo netinkamas jai kandidatas. Nesvarbu kad karininkas, bet beturtis. Ir nesvarbu, kad jos širdis kalbėjo priešingai, dėl savo jaunumo ir nepatyrimo ji labai lengvai pasidavė įtikinėjimams.
Ateina tokia diena, kai jos tėvas iššvaisto paskutinius jų turto likučius ir jie priversti išnuomoti savo šeimos dvarą, kad nereiktų jo netekti už atsiradusias skolas. Ir štai kai ji atsiduria tokioje nepavydėtinoje padėtyje į jos gyvenimą sugrįžta jos Frederikas. Net gi po šitiekos metų jos širdis tiesiog apmiršta vos išvysta jį. Jis toks pat gražus ir elegantiškas, manieringas, bet su liūdesio šešėliu veide. Pasikeitė tik vienas dalykas, jis per tą laiką susikrovė tikrai nemažus turtus ir tapo svajonių jaunikiu.
Kuomet vėl susitinka vis taip pat tebemylinčios širdys iškyla tokie klausimai, kaip ar sugebės atleisti ir visą skausmą ir pažeminimą palikti praeityje ir ar bus suteiktas jų meilei antrasis šansas, o galbūt visai neverta statyti oro pilių, kurioms nelemta išlikti.

"Įtikinėjimas" yra viena iš labiausiai man patikusių Jane Austen knygų. Joje labai gerai atskleidžiamas to meto aukštuomenės tuščiagarbiškumas, vaikymasis titulų, svetimo turto skaičiavimas, sau naudos ieškojimas, tuštybė, sugedimas ir be galinė meilė paskaloms. Bet net ir tokioje aplinkoje gimsta ta tikroji meilė, kurį nugali visus sunkumus ir kliūtis, negandas ir laiką.
Pasakojimas labai gražus, lyriškas ir nuoširdus. Tik labai gaila, kad knygos užteko vos porai vakarų...
Rekomenduoju ne tik Austen gerbėjams. Manau kiekvienas ras kažką tik sau.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 232 psl.
Orginalus pavadinimas: Persuasion

2011 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Howard Jacobson "The Finkler Question" (Finklerio klausimas)

"Julian Treslove, a professionally unspectacular former BBC radio producer, and Sam Finkler, a popular Jewish philosopher, writer and television personality, are old school friends. Despite very different lives, they've never quite lost touch with each other - or with their former teacher, Libor Sevcik. Both Libor and Finkler are recently widowed, and together with Treslove they share a sweetly painful evening revisiting a time before they had loved and lost. It is that very evening, when Treslove hesitates a moment as he walks home, that he is attacked - and his whole sense of who and what he is slowly and ineluctably changes."


Knyga, kuri praeitais 2010 metais laimėjo Booker'io premiją. Visą laiką kol skaičiau ją galvojau ir už ką gi ji gavo tokią prestižinę premiją, už kokius nuopelnus, bet deja, priėjau tik vienos išvados - už šiuo metu populiarią temą - apie žydus ir žydiškumą. Nes man asmeniškai ši knyga pasirodė gana vidutinė ir vietomis labai nuobodi ir pati tema man asmeniškai buvo nelabai aktuali ir įdomi.

Knygoje gvildenama esamas Britanijos žydų identitetas ir kaip jo integracija į ne žydišką bendruomenę. Taip pat nagrinėjamos ir draugystės subtilybės.
Pasakojime yra trys seni draugai, kurie susitinka po ilgo laikotarpio.
Julian Treslove yra nevykęs BBC prodiuseris. Jis visai ne žydas, bet tiesiog apsėstas minties ką reiškia žydiškumas politiškai, socialiai, ekonomiškai, romantiškai, intelektualiai, emociškai, kultūrintai, muzikaliai ir pan. Jis trokšte trokšta būti dalimi to kažko labai didelio ir senovinio, kažko pertekusio ir intensyvaus. Vienintelė jo svajonė ir troškimas - būti žydu.
Sam Finkler - žydas, filosofas, savipagalbos knygų rašytojas, kuris pastoviai dalyvauja TV laidose. Treslove savo kalboje dažnai vartoją žodį "finkler", kurį jis interpretuoja kaip "žydas". Taigi, ir knygos pavadinimą galima būtų interpretuoti kai "Žydo klausimas". Finkler'is nekenčia Izraelio, jo vykdomos politikos ir prisijungia prie įžymių žydų suburtą grupę pavadintą "Susigėdę".
Ir trečiasis draugas pagyvenęs buvęs Holivudo reporteris Libor Sevcik. Jis buvęs Treslove ir Finkler mokytojas. Jo žydiškumas seniai marinuojasi Šuberto Impromptus ir apibūdinamas kaip inteligentiškai "prašmatnus". Jis yra Izraelio mylėtojas.
Sam ir Libor neseniai tapo našliais ir labai gedi savo antrųjų pusių.
Taip pat yra ir ketvirtas veikėjas šioje istorijoje, tai Finklerio žmona Tyler, kuri jau mirė. Ji nebuvo žydė, nors buvo gerai išmokusi visas tikėjimo subtilybes. Treslove miegodavo su ja, bet jam teko labai nusivilti kai atsiskleidė jos paslaptis.
Didesnę knygos dalį užima kalbos tarp draugų. Jie diskutuoja apie Gazą, svastikas ir "niekada nepamiršime", Izraelio pozicijas, zionismą ir antisemitizmą.

Knygoje iškeliami klausimai žydiškas ir nežydiškas, tarp kurių yra didžiulė trintis, be galės už ir prieš. Po visais tais klausimais apie judaizmą, autorius paslepia pamąstymus apie daug rimtesnius dalykus. Paliečiami tokios temos kaip šeima, visuomenė, tikėjimas, kultūra, tarpusavio santykiai.
Nuolatos keliamas Hamletiškas klausimas "žydas ar ne žydas". Tai knygos pagrindinė ašis, apie kurią viskas ir rutuliojasi. Taip pat "už ar prieš" Izraelį, jo pasisavinimą kitos valstybes žemes ir vykdomą palestiniečių genocidą ir priespaudą.
Taigi, vienu sakiniu, knyga yra apie žydiškumo grožį ir visišką melą, kur žydiškumas yra kaip metafora žmonių kultūrai.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Bloomsbury publishing PLC
Metai: 2011
Apimtis: 384

2011 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

Jemma Forte "Dievaitė dėvi Gucci"

"Frena visą gyvenimą pavydėjo žvaigždėms ir svajojo tapti garsia aktore. Ir štai, praradusi darbą ir mylimą vaikiną, netikėtai gauna progą šią svajonę įgyvendinti – garsi Holivudo aktorė Karolina Meison, visų vadinama panele M., priima Freną dirbti asmenine padėjėja.
Tačiau greitai ima aiškėti, kad naujosios pareigos nė iš tolo nėra tokios šaunios, kaip tikėjosi Frena: nuo botulino injekcijų priklausomai aikštingai garsenybei ji kasryt turi atvežti sveikuoliškos kavos, o paskui kiaurą dieną tenkinti jos įgeidžius.
Susikaupusias nuoskaudas Frena guldo dienoraštyje. O kai plūkiantis pas panelę M. nebelieka laiko bendrauti su draugais ir nutrūksta besimezgantys santykiai su svajonių vyru, vis dažniau savęs paklausia – ar verta taip aukotis?
Galų gale kantrybės taurė persipildo. Ateina laikas panelei M. sužinoti kelias gyvenimo tiesas, o Frenai – susigrąžinti gyvenimą ir mylimą vyrą..."


Knyga iš "chick lit" serijos, bet tikrai ne pati geriausia. Man pasirodė, kad tai miksas "Bridžitos Džouns dienoraščio" ir "Ir velnias dėvi Pradą". Skaitėsi labai lengvai ir greitai, ir tikrai nenuobodžiai, vietomis kvatojau iš širdies. Bet buvo nemažai vietų, kurios buvo be galo lėkštos, banalios ir kvailos, vienu žodžiu, kur gerokai nusišnekama. Vat tos vietos labiausiai ir gadino visą vaizdą ir skaitymo malonumą, nors ir ne nervino. Siužetas labai paprastas ir niekuom neypatingas, bei būdingas visoms panašaus pobūdžio knygoms.

Frančeska Masi - tai trisdešimtmetė moteris, kuri vis dar skraido padebesiais ir žavisi paaugliškomis svajonėmis, ir rašinėja apie savo bendradarbius ir viršininkus. Ji dirba vienoje kompanijoje atstove spaudai, bet svajoja ir deda be galo daug pastangų į aktorės karjerą. Tačiau geriausią ką ji padarė, tai nusifilmavo siaubingoje ir neskoningoje reklamoje, kurią pamatę žmones tiesiog leipsta juokais.
Štai vieną dieną dėl savo pomėgio rašinėti darbo metu, ji netenka darbo, vaikinas ją palieka dėl kitos ir jai atrodo, kad žemė tiesiog slysta iš po kojų. Netikėtai jai pasiūloma tapti žymios aktorės asmenine padėjėja. Ir jai šis darbas atrodo lyg visų jos svajonių išsipildymas, juk ji tiek daug svajojo apie "žvaigždišką" gyvenimą, o štai dabar ji pati galės suktis tarp įžymybių, kalbėtis su jomis ir net gi galbūt jai labai labai pasiseks ir ji pati taps viena iš jų.
Tačiau ne viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jei tenka patirti visiškai priešingus jausmus ir jos viršininkė jai atrodo, lyg monstras iš pragaro. Visame tame nesėkmių, pažeminimų ir nevilties sūkuryje, ji sutinka JĮ - savo tikrąją meilę, o taip pat pradeda rašyti knygą apie savo viršininkę ir visą tai ką ji patyria darbe.
Kai viskas pradeda byrėti ir jos princas pasirodo visai ne princas, jei nusišypso didžiulė laimę. Jos knygą, draugės dėka, pastebi režisieriai ir nori statyti filmą pagal ją, jos buvusios viršininkės vaikinas pasiūlo su juo sudalyvauti Oskarų teikimo ceremonijoje. Ar gi nepasakiškas gyvenimas, kai visos tavo svajonės pradeda pildytis? Bet kaip su meilė, kaip ją susigrąžinti?...

Knygoje pilna įžymybių kasdienio gyvenimo subtilybių, Oskarų ceremonijos blizgesio ir spindesio. Ir žinoma, meilė, meilė, meilė...
Kaip jau minėjau, tai lengvas skaitaliukas, kurį perskaičius paprasčiausiai iš karto ir pamiršti. Labai tinkamas kelionei ar poilsiui. Man labai sutrumpino kelių valandų kelionę traukiniu po sunkių paskaitų.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 312

2011 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Richard Brautigan "Arbūzų cukruje"

"Literatūrinis bytnikų ir hipių kartos manifestas „Arbūzų cukruje“ yra simboliška knyga, kurią perpras ne kiekvienas. Tai modernus biblinio Rojaus mitas, kupinas haliucinuojančio humoro pasakojimas apie tragišką meilės trikampį."


Keista knyga, kur persipina haliucinacijos, utopinės fantazijos ir svajonės. Skaitėsi gana lengvai, greitai ir visai įdomiai, net smagiai. Vietomis net sukeldavo šypseną. Pagrindinę mintį nėra jau taip sunku iššifruoti, galima pastebėti biblinių motyvų ir alegorijų į rojaus vaizdus. Žinoma, perskaičius baigiamąjį žodį supranti, kad ten visko daug daugiau.

Tai savotiška utopija apie idealią bendruomenę, kurioje nėra smurto, prievartos, polinkio į bet kokias ydas. Visi žmonės šioje bendruomenėje yra kūrybiškos sielos, kuria skulptūras, rašo knygas, augina įvairiaspalvius arbūzus, iš kurių po to spaudžia sultis ir verda cukrų. O iš arbūzų cukraus lipdo savo gyvenimus ir bet kokius reikalingus buities daiktus.
Išžudžius visus tigrus, kurie terorizavo ir gąsdino visa bendruomenę, gaudė ir valgė žmones, buvo išvarytas bet koks blogis iš idMYRIO ir gyvenimas tapo panašus į rojų su srauniomis ir pilnomis gyvybės upėmis, derlingais laukais, kur visur auga gėlės ir statomos įvairiausios skulptūros (dažniausiai daržovių). Visas blogis, smurtas ir visi kiti negerumai yra palikti Užmirštuose dalykuose, kur neauga augalai, nesiveisia jokie gyvūnai ir net paukščiai neskraido.
Neapsieinama ir be meilės trikampio. Tik ta meilė savotiška, skaudi ir tragiška. Emocijos labai skurdžios, sukaustytos arba jų iš viso tiesiog nėra. Autorius visiškai pašalino emocijas iš kasdienio gyvenimo, veikėjų dialogų, net iš meilės ir smurtinio akto scenų. Viskas vyksta mechaniškai, monotoniškai ir vienodai.

Vienu žodžiu, knyga apie haliucinacijų sukurtą sukurtą gyvenimą, kvepianti skaniais ir saldžiais arbūzais ir paįvairintą hipiškomis idėjomis.
Man visai patiko, bet manau reikia būti gerokai apsvaigus ar skrajoti po kitus pasaulius, kad tikrai ir nuoširdžiai žavėtis šia knyga.


Vertinimas: 3/5
Leidėjas: Kitos knygos
Metai: 2008
Apimtis: 168

2011 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis

Thor Vilhjalmsson "Pilkųjų samanų švytėjimas"

"Romanas „Pilkųjų samanų švytėjimas“ (1986) – vienas įspūdingiausių moderniosios islandų literatūros kūrinių. Siužeto pagrindu pasirinkta mįslinga, Islandijoje garsiai nuskambėjusi byla. Nuošaliame Šiaurės Islandijos slėnyje įvykdytas nusikaltimas. Jo tirti atvyksta teisėjas, turintis ambicijų tapti poetu. Ar tai žmogžudystė? Kas kaltas? Kur meilės ribos?
Šis kūrinys – tai įspūdingas daugiabalsis tekstas, kuriame susipina kriminalinio romano ir meilės istorijos elementai, pasaulinio literatūros paveldo ir poetiškų islandų sagų atbalsiai.
1988 m. romanas pelnė Šiaurės ministrų tarybos literatūros premiją. Knyga sulaukė didžiulio populiarumo, ji išversta į keliolika pasaulio kalbų."


Esu didelė islandiškos literatūros gerbėja. Man patinka, kad jų pasakojimuose į siužetą įpinama mitų, sagų, poezijos, vietinių herojų ir tų vietų pasakojimų, o aprašomi kraštovaizdžiai tiesiog apkeri.
Ši knyga pralenkė visas kitas prieš tai mano skaitytas (turiu omeny islandų rašytojų knygas). Savo kuriama nuotaika ir rašymo stiliumi labai artima savitam skandinaviškam stiliui, bet pati kalba labai vaizdinga ir lyriška.
Nuo pirmųjų eilučių pasinėriau į vėjuotą ir nesvetingą šiaurės atmosferą, rodos buvo galima pajusti sūrų jūros vėją. Poetiški gamtos aprašymai tiesiog užliūliavo.

Pasakojimas paremtas tikru nusikaltimu tuomet sukrėtusiu visą negausią bendruomenę. Narpliojami šio nusikaltimo motyvai ir atlikimo smulkmenos. Bylos tirti atvažiuoja jaunas ambicingas teisėjas, kuris trokšta būti poetu. Visame kame matantis grožį, jam tenka štai narplioti tokį žiaurų nusikaltimą prieš žmoniją. Jo jausmai sumišę, jis bando suprasti iš kur gimsta toks žiaurumas, kas skatina žmones nusikalsti, pakelti ranką prieš kitą...

"[...] žiaurumas, visur žiaurumas. Argi ne juo grindžiami išlikimai? Tai galioja viskam. Negali neigti, kad žiaurumas yra jėga, tarnaujanti gyvenimui. Negali..."

Tirdamas šią bylą jis ne tik bando suprasti ir pateisinti kaltinamuosius, bet taip pat jis bando suprasti ir atrasti pats save, bando suvokti kas yra gyvenimas, jo esmė ir tikslas.

"[...] gyvenimas - tik atokvėpis nuo mirties, budinčios belaikėse plotybėse, slėniuose, kalnuose, ant spindinčio mėlyno ledo, viršum baltų viršūnių, tokios tamsiai mėlynos jūros, kuri rodos beveik juoda; [...]"

Romanas daugiasluoksnis, kuriame susipina kriminalinė istorija, aistringa uždraustoji meilė, teismo procesas, nuostabus Islandijos gamtos vaizdai. Ir į visą tai dar yra įpinamos geriausios šalies sagos. Tai nėra eilinis kriminalinis pasakojimas, jame nagrinėjamos daug sudėtingesni dalykai, keliami filosofiniai klausimai.
Skaitant pasakojimas atrodo kiek padrikas, palengva plevenantis, ritmiškas. Nėra jokios įtampos ir skubos. Veikėjai kiek susikaustę, pasinėrę į save, užsisklendę, tik su retom emocijų proveržom.
Knyga skaitėsi labai lengvai ir greitai. Tikras pasimėgavimas.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2005
Apimtis: 269

2011 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Edvard Radzinsky "Rasputinas: gyvenimas ir mirtis"

"Edvard Radzinsky knyga „Rasputinas: gyvenimas ir mirtis“ – tai vienos paslaptingiausių ir prieštaringiausių XX a. asmenybių biografija. Tik dabar aiškėja Rasputino įtaka to meto įvykiams, kuomet žlugo Romanovų dinastija ir prasidėjo revoliucija. Beveik visą amžių istorikai galėjo tik spėlioti, koks buvo jo vaidmuo, kuomet žlugo carinė Rusija. Bet 1995 metais rasti dokumentai, kuriuose užfiksuota Rasputino artimiausių žmonių apklausa. Naudodamasis šiuo detaliu istoriniu įrašu, Edvard Radzinsky parašė išsamią biografiją, pilnai atkurdamas įspūdingą gyvenimą asmenybės, pakeitusios Rusijos istoriją. Remdamasis rastais dokumentais autorius pateikia drąsias, kartais labai netikėtas versijas.
Rasputino portretas iškyla visomis prieštaringomis briaunomis: kaip mužikas ir aukštuomenės atstovas, šventvagis ir šventvyris, pranašas ir gydytojas – žmogus, nulėmęs didžiausios to meto imperijos žlugimą.
XX a. pradžioje, kai išplaukė šiurpusis lavonas, viskas buvo aišku. Rasputinas - Antikristo tarnas. Taip tada kalbėjo ir tikinčioji, ir netikinčioji Rusija... o po aštuoniasdešimties metų ji vėl ėmė kelti sau klausimą: kas vis dėlto jis buvo, tas Grigorijus Jefimovičius Rasputinas?
Edvard Radzinsky"


Ši knyga - tai istorija pateikta romano forma. Parašyta nesudėtingai, labai nesunku viską sekti, prisiminti, o kas svarbiausia labai įdomu. Pateikiama nenuobodžiai ir įtraukia nuo pirmųjų puslapių. Tiesiog, su galva pasineri į tą laikotarpį, politinę situaciją ir šito neeilinio žmogaus gyvenimą, kurį supą mitai, nežinomybė ir apkalbos, kuris kėlė siaubą kai kuriems. Vieni manė ji esant velnių, kiti raganiumi, nes jo prakeiksmai ir pranašystės išsipildydavo, o jis buvo paprasčiausias kaimo vyriokas, kuris mokėjo daryti įstabią įtaka kitiems. Nors tiesa pasakius mane jo išvaizda labai baugina, bet gal čia tik paprasčiausiai ilgos barzdos efektas.

Visada žavėjausi Edvard'o Radzinsk'io darbais. Labai patiko jo TV laidų ciklas "Zagadki istoriji". Ši knyga, kaip ir kiti jo darbai, išsami, kruopšti, įdomi, prikaustanti, patraukianti ir remiasi autentiškais šaltiniais, kuriuos autorius gausiai cituoja.

Rasputinas - viena mistiškiausių XX a. asmenybių. Paprastas kaimo mužikas, mažaraštis, bet daręs neįtikėtinai didelę įtaką karališkai šeimai ir pakeitęs ne vieno žmogaus likimą.
Iš pradžių jo gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo kitų Sibiro kaimelio vyrų gyvenimo. Jis daug gerdavo (tais laikais ir iki šių dienų tai išlieka opiausia Rusijos problema), įsiveldavo į muštines su kitais savo sugėrovais. Po vieno tokio susistumdymo jis gauna kuoka per galvą, kad net kraujai pasipila. Po šio įvykio jo gyvenimas radikaliai pasikeičia: jis nustoja gerti, nebevalgo mėsos, saldėsių ir pyragėlių, nuolatos ir labai daug meldžiasi, iškeliauja į piligriminę kelionę - eina nuo vieno vienuolyno prie kito, iš vienos šventos vietos prie kitos, minta žmonių išmalda, skleidžia Dievo žodį ir cituoją šventąjį raštą.
Carienė negalėdama pagimdyti įpėdinio, puola į didelę neviltį ir kraštutinumus, ji desperatiškai ieško šventojo, kuris jai galėtų tai išpranašauti ir išmelsti. Rasputinas - "šventvyris", kuris savo pamokslais ir prakalbomis patraukia daugybės gerbėjų dėmesį. Apie jį sklinda kalbos, kad jis yra Dievo palytėtas, gali daryti stebuklus, rankos prisilietimu gydo ir mato ateitį. Gimus įpėdiniui, jis tampa jo gydytoju ir stebukladariu, nes berniukas serga nepagydoma paveldima liga. Dėl to Rasputinas tampa daugiau nei draugu karališkajai šeimai. Prieš priimdami bet kokį sprendimą, carai pirmiausiai pasitardavo su "mūsų draugu". Ateityje jis taps nepakeičiamu žaisliuku carienės rankose.
Auganti meilė Rasputinui, paskatina ir nesibaigiančių gandų sklidimą. Net gi pradedamas tyrimas dėl jo priklausymo chlystų sektai. Bet jei kada ir priklausė jai, jis jau seniai sukūrė savąją religiją, kuriai visa širdimi atsiduoda. Turėdamas carienės užtarimą jam negresia nieko, bet koks nepalankus jam asmuo tiesiog pašalinamas iš kelio. Carienė šventai tiki, kad tikrasis "šventasis pamišimas" negali egzistuoti be pažeminimų, smerkimo ir paniekos.
Jo įtaka išauga, jis tampa asmeniniu carienės patarėju, o galbūt tiesiog palankiausia priedanga carienei, kuri jo vardu daro žymią įtaką carui ir tvarko valstybinius reikalus. Neapykanta šventvyriui auga, pradeda sklisti kalbos apie jo pasileidimą ir paleistuvystę, apie jo keliamas orgijas ir iškrypimus. Jo manymu, kol nepatyrei nuodėmės nebūna ir atgailos, o be atgailos nebūna ir tikrojo tikėjimo.

"Jis įkūnijo stebėtiną gebėjimą - nuolatinės nuodėmės apvalkale širdimi gyventi teisuoliškai."

"Kasdien be gėdos nusidėti,
Nesirenkant dienų, naktų,
Ir pagiriomis patyliukais
Sliūkint prie Dievo namų.
Triskart lig žemės nusilenkti,
Septynis - persižegnoti,
Vogčiom karšta kakta paliesti
Apspjaudytas grindų plokštes.
Varioką įdedant lėkštelėn
Tris ir septynis dar kartu
Bučiuot išblukusią ikoną,
Jau nubučiuotą baigtinai...
A. Blokas "

Artėjant jo gyvenimo saulėlydžiui, jis pradeda be proto gerti, kasdien rengiami vakarėliai su dainomis ir šokiais. Jis nebeslepia savo paklydimu ir patvirkimo, nebado atrodyti geresnis ir tyresnis.

"Kristus jau seniai buvo ji apleidęs, o jis vis meldėsi nesuvokdamas, kad seniausiai tarnauja Antikristui."

Jis nepastebimai ritosi žemyn, kartu su savimi traukdamas ir išrinktąją šeimą. Taip užsitarnaudamas nesuskaičiuojamus priešų būrius, kurie suplanavo, atrepetavo ir įvykdė jo mirties bausmę.
Buvo neramūs ir sunkūs laikai. Išsikapsčiusi iš pirmosios revoliucijos, šalis įsitraukia į Pirmąjį pasaulinį karą su vokiečiais. Karui einant į pabaigą bręsta antroji revoliucija, kuri nusineš daugybės žmonių gyvenimus, šalis skęs nesibaigiančiuose kraujo klanuose.
Pasirodo, jog pirmąsias komunistines idėjas pradėjo skleisti ne Leninas, o Rasputinas, o komunistinės valstybės užuominos jau atsirado prie paskutinio caro.

Verta dėmesio knyga, kurioje išsamiai ir palaipsniui atskleidžiamos Rasputino gyvenimo ir mirties paslaptys, tuometinis laikmetis ir karališkos šeimos gyvenimas ir kas nulėmė jų mirtį.
Labai rekomenduoju.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2011
Apimtis: 568


2011 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

P. C. Cast, Kristin Cast "Awakened - House of Night 8" (Pabudusioji)

"Exonerated by the Vampyre High Council and returned to her position of High Priestess at Tulsa's House of Night, Neferet has sworn vengeance on Zoey. But Zoey has found sanctuary on the Isle of Skye and is being groomed by Queen Sgiach to take over for her there. Being Queen would be cool, wouldn't it? And what about Stevie Rae and Rephraim? The Raven Mocker refuses to be used against Stevie Rae, but what choice does he have when no one in the entire world, including Zoey, would be ok with their relationship? Does he betray his father or his heart?"


Dieve mano na ir fantazija tų moterėlių, kuo toliau, tuo daugiau "belebirdos", nuo kurios tik baisus žiovulys ima. O jei atvirai, mano manymu, jau seniai laikas pabaigti šią seriją. Viskas sukasi apie tą patį. Veikėjai tie patys, tie kurie mirė, tai kitoje knygoje atgimsta vienokiu ar kitokiu pavidalu. Jei pradžioje pagrindinė veikėja atrodė žavinga, visagalė, protaujanti ir be proto sąžininga, tai šioje knygoje - prigesusi, išsisėmusi ir nuvalkiota. Ir seniau nebuvo keliami padorumo, savigarbos ir kuklumo klausimai, tai dabar visai jokių ribų nebėra. Skaitai ir netiki, kad knyga paaugliams. "Karštų" scenų tikrai netrūksta. Nors ten ir taip visko kiek per daug.

Zoja sugeba pabusti iš komos ir kartu sugrąžina iš anapus savo draugą ir karį. Neferet sugrįžta į nakties namus ir toliau kuria planus kaip sužlugdyti ir pašalinti Zoją sau iš kelio, o dar geriau nuo žemės paviršiaus. Džekas yra žiauriai nužudomas ir visi dėl to skendi liūdesyje bei ruošiasi laidotuvėms. Atskleidžiama didžiausia Stevie Ray paslaptis. Visi šokiruoti ir pasipiktinę. Rephraim viskam paaiškėjus tenka rinktis tarp tėvo ir savo meilės. Jis negali išduoti tėvo, bet ir nesugeba palikti ir pamiršti mylimosios. Tenka kiekvienam įrodinėti, kad tavo jausmai nuoširdūs, kad tavyje nebevaldo blogis ir kad tu pasiruošęs atsiduoti Deivei ir tarnauti gėriui. Tačiau juo vis tiek nepasitikima, nes nuo jo rankos žuvo ne vienas asmuo. Stevie Ray ir Rephraim draugystei tenka išgyventi nemažai, nes jai daug kas nepritaria. Viską kulminuoja Zojos mamos nužudymas.

Seniau man ši serija buvo poilsiu nuo visko. Tiesiog buvo smagu praleisti vakarą ar du apie nieką negalvojant ir nesigilinant į nieką. Perskaitai, gauni malonumo dozę ir kitą dieną pamiršti. Tačiau autorės išsisėmė ir nieko naują nebesukuria. Buvo neįdomu skaityti, jokio azarto, jokio adrenalino. Gal tik vietomis siužetas kiek pagavo, o visą kitą tiesiog šlamštas ir laiko gaišimas.
Nors knyga baigėsi įdomioje vietoje, bet nebekyla noras laukti kitos knygos ir ją skaityti. Manau ties ja ir sustosiu...


Vertinimas: 2/5
Leidėjas: ATOM
Meitai: 2011
Apimtis: 304

2011 m. rugsėjo 6 d., antradienis

"The man Booker Prize 2011" trumpasis sąrašas

Šiandiena rugsėjo 6 dieną paskelbtas trumpasis sąrašas knygų, kurios pretenduoja į titulą Booker'io laimėtojas 2011, o tos knygos autorius pretenduoja į nemažą piniginį prizą.
Taigi, šiais metais į Booker'io premiją pretenduoja:

1. Julian Barnes "The sense of ending" (Pabaigos nuojauta)

Autorius gimė 1946 m. Leicester, Jungtinė Karalystė. Yra devynių romanų autorius. Jo romanas "Floberio papūga" (2011 m., Baltos lankos) 1984 m. buvo atrinkta į Man Booker Prize trumpąjį sąrašą. Julian Barnes yra pirmasis anglas, kuris apdovanotas Prix Medicis. Romanas "England, Englad" (Anglija, Anglija) pateko į Booker'io premijos trumpąjį sąrašą 1998 m., o romanas "Arthur and George" (Artūras ir Džordžas) - 2005 m. Šiuo metu autorius gyvena Londone.

2. Carol Birch "Jamrach’s Menagerie " (Jamrach'o žvėrynas)

Carol Birch yra 9-ių romanų autorė. Jos du romanai "Scapegallows" (Kartuvių stulpas ??) ir "Turn Again Home" (Vėl sugrįžti namo) buvo patekę į Booker premijos ilguosius sąrašus. Autorė yra laimėjusi Geoffrey Faber apdovanojimą ir David Higham apdovanojimą. Šiuo metu ji gyvena Lancashire.




3. Patrick deWitt "The Sisters Brothers" (Sesrys Broliai)

Patrick deWitt gimė 1975 m. Britų Kolumbijoje, Kanada. Jam teko gyventi Kalifornijoje ir Vašingtone. Šiuo metu rašytojas su žmona ir vaiku gyvena Oregone. Jo pirmasis romanas "Ablutions" (Apsiplovimai) 2009 m. ir buvo New York Times redaktorių pasirinkimas (t.y. pakliuvo į rekomenduojamu perskaityti knygų sąrašą). Jis parašė filmui "Terri", kurio režisierius Azazel Jacobs, scenarijų. Šis filmas bus pristatytas per Sundance film festivalį šį sausį.

4. Esi Edugyan "Half Blood Blues"

Esi Edugyan yra pabaigusi Viktorijos ir Johns Hopkins Universitetus. Savo pirmąjį romaną ji parašė kai jai buvo 25-eri metai. Antrasis jos romanas "Life of Samuel Tyne" (Samuel'io Tyne gyvenimas) buvo išleistas ir kitose šalyse ne tik namie. Šiuo metu rašytoja gyvena Viktorijoje, Britų Kolumbija.



5. Stephen Kelman "Pigeon English" (Balandis anglas)

Stephen Kelman gimė Luton mieste 1976 m. Baigęs studijas jis dirbo įvairiausius darbus, buvo sandėlininku, slaugos specialistas, dirbo marketingo srityje ir vietinės valdžios administracijoje. Tik 2005 m. jis nutaria rimčiau užsiimti rašymu. Iki šiol yra parašęs kelis scenarijus, bet "Pigeon English" yra jo pirmasis romanas.




6. A. D. Miller "Snowdrops" (Snieguolės)

Gimė 1974 m. Londone, studijavo literatūrą Cambridge ir Princeton universitetuose. Prieš prisijungiant prie žurnalo "The economist" jis dirbo prodiuseriu televizijoje. Nuo 2004 m. iki 2007 m. buvo žurnalo korespondentas Maskvoje, labai daug keliavo po Rusiją. Jis yra audringai sutiktos šeimos istorijos "The Earl of Petticoat Lane" (Wm. Heinemann, 2006) autorius. "Snieguolės" yra jo pirmasis romanas. Jau dabar teisės išleisti šią knygą buvo parduotos 20-iai šalių. Romanas bus išverstas į 19-iką kalbų. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra gyvena Londone.

Plačiau apie tai galima pasiskaityti The man Booker Prize svetainėje.

2011 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

Kathy Reichs "Deadly Decisions" (Mirtini sprendinai)

"Violence is escalating, and spilling onto the streets of Montreal. A nine-year-old girl is killed in crossfire on her way to ballet class. The body of a teenager killed in North Carolina is found hundreds of miles away. Forensic anthropologist Dr Temperance Brennan has to pick up the pieces: she knows she shouldn't let emotion get in the way, but when nin-year-old Emily's body is wheeled into the morgue she cannot help but react. An exhumation uncovers the bones of another inocent in a clandestine grave close to a biker gang headquarters. With her boss in hospital and sparring partner Detective Andrew Ryan mysteriously unavailable, Tempe alone begins a perilous investigation into the lawless underworld of organised crime.."


Trečioji knyga iš knygų serijos apie daktarę Temperance Brennan.
Šioje dalyje kiek mažiau patologo anatomo darbo subtilybių, lavonų išvaizdos ir jį supančių kvapų aprašymų. Šį kartą Tempe stoja į kovą su baikerių gaujomis.

Nužudoma 9-erių metų mergaitė per susišaudymą. Ji tiesiog ėjo į savo baleto užsiėmimus, kai buvo pakirsta kulkos. Nėra lengva tirti nusikaltimus, kuriuose žūva vaikai, o dar yra sunkiau atlikti skrodimą. Sukrėsta šios mažos mergaitės mirties, daktarė Brennan pasiryžta kovoti su šiais organizuotais nusikaltėliais, o ne slėptis laboratorijos šešėlyje.
Tyrimui tik įsibėgėjus randami dar keli jau suirę lavonai, tarp jų ir dalinis paauglės skeletas. Kuris iškelia dar daugiau klausimų - ar kūnas buvo sukapotas į dalis, o gal laukiniai gyvūnai ji išdraskė, kaip ir kur žuvo ši jauna mergina ir kam ji šitaip trukdė gyventi? Neužilgo atrandami ir dingę kaulai už tūkstančio mylių nuo pirmųjų. Iškyla klausimas ar tikrai tai gaujos darbas, o gal tai padarė žmogus, kurio iš pirmo žvilgsnio net neįtarsi.
Įsisukusi į šių įvykių verpetą Tempe niekaip negali išmesti iš galvos detektyvo Ryan. Tarp jų ką tik susiklostė tokie aistringi santykiai, o jis mistiškai dingsta, neskambina ir nesirodo. Jos bosas atsiduria ligoninėje ir jai tenka vienui vienai narplioti šiuos nusikaltimus.

Knyga įtraukė ir prikaustė. Suskaičiau ją per porą vakarų. Tiesiog nuolatos buvau apimta smalsumo kas, kodėl, kaip, už ką... Žudiko taip ir neatspėjau ir paskutiniai puslapiai man buvo tikras netikėtumas. Pats pasakojimas nuolatos klaidina, dažnai pasisuka visiškai priešinga vaga. Įtampos netrūko, o ir paslapčių buvo per akis. Bet štai gaujų nusikaltimų organizavimo subtilybės manęs nei domino, nei sudomino. Taip pat daug mažiau šlykščių ir baisių vaizdų aprašymų, nuo kurių oda šiurpdavo.
Lyginant su pirmom dviem, ši knyga daug silpnesnė tiek siužete, tiek sukuriamoje atmosferoje, t.y. nedarė tokio poveikio kaip pirmosios.

Skaitant man kažkodėl norėjosi lyginti su serialu "Kaulai", nors knygos ir serialas tai dvi skirtingos operos ir tarpusavyje nieko bendrą neturi. Net ir pagrindinė veikėja nėra panaši, apart kelių bendrų savybių - atkaklumas, racionalumas, landumas.
Vis tik yra vienas dalykas, kuris vienija visas tris knygas, kad jas skaitant niekada nekyla noras užkandžiauti arba mėgautis karšta arbata.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Arrow Books Ltd.
Metai: 2001
Apimtis: 416

2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

John Irving "Vidutinio svorio santuoka"

"Trečiojo Johno Irvingo romano pasakotojas ir pagrindinis personažas - universiteto dėstytojas, nuobodžių istorinių romanų rašytojas. Rinkdamas medžiagą naujai knygai, Vienoje jis sutinka našlaitę Učę, išgyvenusią vokiečių ir rusų okupacijas. Juodu susituokia ir gyvena ramų šeiminį gyvenimą, kol susipažįsta su Severinu Vinteriu, iš Vienos kilusiu vokiečių kalbos dėstytoju, universiteto imtynių komandos treneriu, ir jo žmona Edita, nepriklausoma moterimi iš turtingos šeimos, kuri, beje, yra aistringa pradedančioji rašytoja. Pasakotojas užmezga su Edita mokytojo-globėjo santykius ir netrukus abi šeimos ima viena pas kitą vakarieniauti bei pramogauti su vaikais. Pagrindinį romano personažą vis labiau traukia Edita, o Učė įsimyli Severiną. Netrukus po bendrų vakarienių poros ima keistis partneriais nakčiai. Iš pradžių viskas vyksta sklandžiai, tačiau gana greitai pradeda aiškėti, kad Vinteriai, pasinerdami į šį nuotykį, turi ir slaptų ketinimų..."


Nesu prisiekusi John Irving gerbėja ir esu perskaičiusi viso keturias knygas iš jo repertuaro, bet pastaroji knyga iš mano skaitytų, buvo ir viena prasčiausia ir labiausiai nepatikusi. Knygoje jaučiamas jo įprastas rašymo stilius, bet labai trūko pateikimo ir apipavidalinimo. Veiksmo nebuvimas tik dar labiau blogino situaciją. Žinoma, ir pasirinkta tema kai kam gali būti nepriimtina.
Esu kažkuriam žurnale (galbūt tai amerikietiškas "Publisher's wekly" (Leidėjo savaitraštis) arba kuris kitas panašaus pobūdžio žurnalas) skaičiusi, kad romanai parašyti iki "Pasaulio pagal Garpą" neturi daug meninės vertės ir prastai vertinami kritikų, tai lyg bandymas kažką rašinėti. Kaip ten bebūtų mano atveju ši tezė pasitvirtina. Jei jo "Pasaulis pagal Garpą" ir "Našlė vieneriems metams" labai patiko, tai ankstesni romanai "Ketvirtoji ranka" ir "Vidutinio svorio santuoka" - nepatiko. Tačiau mano nuomonė nėra objektyvi, nes esu per mažai perskaičiusi jo knygų, kad pasakyčiau ką nors konkrečiau.

Romane pasakojama apie keturis asmenis, dvi poras ir šeimas.
Učka yra gimusi Austrijoje, išgyveno karą ir patyrė jo baisumus. Prieš įsiveržiant rusų kariuomenei į šalį, jos mama ją paslepia karvės pilve, kad jai netektų iš kareivių pusės patirti prievartos ir smurto. Bet ją jos slėptuvėje radęs rusų karininkas imasi saugoti ir globoti ją. Kadangi jos tėvai žuvo karo metu, jis net bando ją įsivaikinti ir išsivežti ją į Rusiją.
Vieną dieną ji sutinka iš Amerikos į Austriją atklydusį istorinių romanų rašytoją ir universiteto dėstytoją, kuris yra ir romano pasakotojas. Jie susituokia, iškeliauja į Ameriką ir gyvena kaip kita eilinė šeima iki tos dienos kol nesutinka kitą porą - Editą su Severinų.
Edita - dviejų mergaičių mama, o laisvalaikiais bandanti rašyti. Severinas - austras, kurio tėvas buvo nepripažintas dailininkas, o mama pozuodavo nuoga. Jis dėsto vokiečių kalba universitete ir treniruoja imtynininkus.
Draugystė tarp jų neapsiriboja vien draugiškomis vakarienėmis ar vakarėliais. Jie tampa vieni kitų meilužiais ir rengia orgijas. Šitaip bando paįvairinti savo monotonišką gyvenimą ir pridėti prieskonių į intymius santykius. Jei pradžioje tokių santykių viskas atrodė kaip žaidimas, tai vėliau tokie santykiai pradėjo griauti tarpusavio santykius ir atsirado nesusipratimai bei pavydas.

Knyga mane veikė migdančiai. Pasirodė be galo lėkšta, lėta ir nuobodi. Per akis buvo įvairiausių gašlumų, per daug atvirų ir tiesmukų scenų. Viskas vyko labai mechaniškai, trūko išgyvenimų. Beto, labai stigo aprašymų vaizdingumo ir subtilumo. Nieko gero aš šioje knygoje neradau. Nepajutau jokio malonumo skaitydama ją. Tiesiog skaičiau iki galo labai mechaniškai, nes turiu vieną didžiulę yda - perskaitau iki galo visas pradėtas knygas.


Vetinimas: 2/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2010
Apimtis:248