"Jasmina Kadra (Yasmina Khadra) daugelį metų rašė knygas, turėjusias pasisekimą visame pasaulyje, bet tas pasaulis nieko nežinojo apie Jasmina Kadra. Paslaptis buvo atskleista tik 2001 m. Pasirodė, kad žymioji rašytoja – tai aukšto rango Alžyro kariškis Mohamedas Muleseulas (Mohammed Moulessehoul), ištarnavęs armijoje 36 metus, paskui išėjęs į atsargą ir atsidėjęs literatūriniam darbui. Slapyvardžiu jis pasirinko du žmonos vardus, taip norėdamas jai ir visoms Alžyro moterims pareikšti susižavėjimą ir meilę.Ir iš tiesų „Kabulo kregždės“ – tai himnas moterims, gyvenančioms mieste, kur nebėra vilties, ir vis tiek mėginančioms įpūsti bent jos kibirkštėlę. Šiame puikiame romane autorius, kaip jautrus psichologas, perteikia veikėjų jausmus, pastangas išsaugoti žmogiškąjį orumą ir elgesio motyvus, kartais protu nesuvokiamus, bet vis delto įmanomus talibu valdomoje musulmonų visuomeneje, besiblaškančioje tarp feodališkų tradicijų ir šiuolaikiškų pažiūrų."
Šiurpu... Keistas jausmas apimdavo skaitant šią knygą. Aprašomi vaizdai tokie tikroviški, kad net kraupu. Perskaičius įvadą dar pagalvojau, kad rašytojas tikrai turėtų būti kažkaip susijęs su Afganistanu. Deja, apsirikau, jis iš Alžyro, nors gal ilgametė karininko karjera leido pamatyti ir išgyventi ne vieną šiurpų vaizdą. Manau karas ir destrukcija jam tikrai ne svetimi. Autorius įtikinamai ir vaizdžiai aprašo bombų ir kulkų suniokoto, salės išdeginto miesto vaizdus. Taip pat labai tiksliai atkartojami jausmai pamačius visą tai, gyvenant su tuo ir nebeturint tikėjimo į ateitį.
Ši knyga - tai savotiškas manifestas moteriai. Moteriai prispaustai, pažemintai ir beteisei. Moteriai, kuri yra laiko žemesniu ir kvailesniu padaru nei vyras. Moteriai, kuri nebelaikoma žmogumi, kuri neturi jokių teisių. Moteriai, kurią talibano režimas pavertė paprasčiausiu beveidžiu daiktu, kuris užklotas vienodos formos ir spalvos maišu ir pavirtęs vienalyte mase. Moteriai, kurią nusibodus galima išmesti, užmiršti ir pakeisti kitu tokiu pačiu daiktu.
Kabulo gyventojai išvarginti nesibaigiančio karo ir priespaudos, o talibų režimas dar labiau gąsdina, nes bet kokia gera emocija, meilė, šypsena ar juokas gali būti palaikyti šventvagiškais ir kenksmingais tikėjimui bei sielai. Talibai moteris laiko velnio išmone sugalvota tik nuodėmei ir už bet kokį nusižengimą ji baudžiama mirtimi. Kabuliečių širdys yra pavirtusios akmenimis, jos nemoka atjausti ir pasigailėti, jos užgrūdintos mirties ir nesibaigiančių nelaimių, joms didžiausia pramoga - viešosios bausmės.
Pasakojimas rutuliojasi apie dvi šeimas, kurias paliečia panašus likimas.
Atikas yra moterų kalėjimo prižiūrėtojas. Jo žmona Musarata jau kurį laiką labai sunkiai serga. Vyro širdis yra ant tiek surambėjusi, kad jis negali ir nemoka užjausti ir pajusti nesibaigiančias kančias moters, kuri šalia jo praleido dvidešimt metų, kurį ištraukė jį iš mirties nagų, slaugė ir rūpinosi juo.
Mohsenas ir Zunaira yra išsilavinę, protingi ir inteligentiški žmones. Karas iš jų atėmė viską - galimybę užsiimti mėgstama veikla, namus, žmogiškumą ir laisvę. Asmenybės praradimas jiems prilygsta merdėjimui mirties spąstuose. Zunaira niekaip negali su tuo, kad ji privalo nusižeminti, paminti save ir prarasti savo veidą. ji maištininkė, kuri savo susikaupusį pyktį išlieja ant vyro. Tik pakliuvus į didžiulę bėdą ir atsidūrusi kalėjime, ji pamato savo klaidas ir supranta, kokia ji buvo neteisi.
Ir netgi surambėjusi Atiko širdis išmoksta mylėti, tačiau meile apakina ir atima protą, ji nestabili. Tik praradęs tai ko negerbė ir niekino, jis įžvelgia kokią brangenybę prarado. Tik jos jau nebesusigrąžinsi.
Gera knyga, prisodrinta kraupių vaizdų, beširdiškumo ir šaltakraujiškumo. Vietomis net kėlė pyktį viskas kas neteisinga ir nežmoniška.
Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Žara
Metai: 2010
Apimtis: 164
alžyras, afganistanas, sirija, egiptas... visose islamiškose šalyse vienodai. ypač moterų teisės. netgi egipte, kuris iš visų arabiškų šalių yra mažiausiai religingas, moteris negali turėti savo turto (buto, namo ir t.t.) ir, jei yra netekėjusi, negali gyventi viena. turbūt tik našlės turi tokią privilegiją :) kadangi tą pasaulį mačiau šiek tiek iš arčiau (ačiū dievui, iš ne per arti), tai nebeskaitau panašių knygų. ypač po to, kai perskaičiau "khul khaal. five egyptian women tell their stories"... vertėjo perskaityt, nors paskui ramiai miegoti negalėjau.
AtsakytiPanaikintiTai kad jūs dabar esant neteisi. Esu pažinusi tą pasaulį iš labai arti (jau manau arčiau niekaip negalima), metus gyvenau Egipte ir tikrai pasakysiu, kad moteris turi ne ką mažiau teisių nei vyrai. Jos gali turėti savo turtą, verslą, mokytis ir praktikuoti, gali laisvai palikti vyrą, išsiskirti ir vėl ištekėti. Netgi gali gyventi vienos, bet šiais laikais Egipte dėl ekonominių sumetimų tai tiesiog labai sunku.
AtsakytiPanaikintiEgiptas gana demokratiška šalis moterų klausimais, o dėl religingumo jūs vėl neteisi. Mažiausiai religinga šalis yra Turkija (vėl kalbu iš asmeninės patirties, nes irgi teko gyventi šioje šalyje).
O moterų beteisiškumas, negalėjimas turėti savo turto ir t.t. iki šiol išlikęs kiek man žinoma tik vienoje šalyje Irane.