Camilla Läckberg "Ledo princesė"

"Lavono akys buvo gailiaširdiškai užmerktos, tik lūpos ryškiai mėlynos. Plonas ledo sluoksnis aptraukė liemenį, visiškai paslėpdamas apatinę kūno dalį.

“Ledo princesė” pradeda trilerių seriją:  Fjelbaka, kur gyvena tik 1000 gyventojų, ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu, ramu ir gera.  Taip mano ir žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo.  Kaip tik todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną jau pavertęs ledu. Tačiau sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; toliau rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda ir kitas Erikos vaikystės draugas, tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima darytis ankšta... Tačiau ar kaimelio gyventojai pakęs beatodairišką kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų? Erikos ir Patriko tandemas įsuka skaitytoją į šiurpinantį verpetą, kunkuliuojantį po iš pažiūros ramiu ledu."

Dar vienas tikrai geras skandinaviškas detektyvas. Tiesiog skaitai ir džiaugiesi siužeto painumu, istorijos netikėtais vingiais ir romantiška meilės linija. Tai šiuolaikinio klasikinio detektyvo atmaina. Visa istorija gana paini ir apipinta praeities mistikos migla, tačiau pats pasakojimas alsuoja ledo ramybe. Jame nėra jokių kruvinų scenų, žiaurių niekinimų ar persekiojimų. Kiek primena tradicinius anglų kriminalinius serialus apie mažų miestelių gyvenimą ir paslaptis. Knyga gerai parašyta, siužetas neblogai sunarpliotas ir iki pat pabaigos išlieka nemažas įtariamųjų skaičius. Man taip ir nepavyko atspėti kas yra kas, nes pasakojimas pilnas nutylėjimų, o atsakymai pateikiami mažomis porcijomis, Labai patiko tai, kad į žmogžudystės tyrimą įsitraukia ne vien tik detektyvas. Tuomet tie patys įvykiai nušviečiami vis per kitokią prizmę. Kiekvienas priima tuos pačius dalykus skirtingai, plius pridėkime patirtus išgyvenimus iš praeities, taip gaunama daugialypė, įvairiapusė ir gaunama įvairiaspalvė istorija.

Erika yra biografinių knygų rašytoja. Po tėvų netikėtos mirties ji priversta sugrįžti į vaikystės namus tvarkyti reikalų susijusių su namu, kuriuose ji ir jos jaunesnė sesuo Ana užaugo. Tačiau jos sugrįžimą pažymi netikėtas visą miestelį sukrečiantis įvykis. Jos artima vaikystėj draugė atrandama negyva. Jos mirtis yra tokia netikėta ir nesuvokiama visiems. Tačiau kartais, kad suprasti kodėl, reikia pažvelgti atgal į tolimą praeitį. Jos kūnas randamas ledu pasidengusioje vonioje ir apšerkšnijęs. Ji atrodė tarytum tikra sniego karalienė - pamėlusi, su šerkšnu ant blakstienų, romi ir negrįžtamai pasinėrusi į nebūtį. Erika yra viena iš tų, kurie aptinka jos negyvybingą kūną. Pamatytas vaizdas iškelia daugybę klausimų ir sužadina smalsumą. Noras atrasti atsakymus tampa lyg apsėdimu. Ji pasiryžta viską sužinoti ką slepia Alekses praeitis ir parašyti apie ją knygą. Ji kartu su vietiniu detektyvu Patriku atkapsto neįtikėtinų ir šokiruojančių dalykų, kurie buvo palaidoti po praeities dulkėmis.

Tai pirmoji knyga serijoje apie Švedijos miestelio Fjelbaką gyvenimą. Jame vos 1000-tis gyventojų, bet miestelis savyje slepia skaudžias ir slegiančias paslaptis. Aš su dideliu malonumu perskaičiau šią knygą. Patiko rašymo stilius, pateikimas ir istorijos įvykių rutuliojimas. Labai vertinu autorės sumanymą informaciją pateikti kąsneliais. Ramus, ne per painus ir lengvai sekamas, tačiau ne lengvai nuspėjamas, siužetas. Ši knyga - tiesiog vakaro malonumas.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Tyto alba
Metai: 2011
Apimtis: 364  

Sandra Brown "Temptation's Kiss" (Vilionių bučinys)

Ši knyga pateko man į rankas visiškai atsitiktinai. Nedažnai imuosi knygos prieš tai nepasidomėjus apie ką jį arba bent jau nepastudijavus jos viršelį. Šį kartą tiesiog "aklai" griebiau arčiausiai gulinčią knygą, bet pradėjusi skaityti kiek pasigailėjau. Pradžia visiškai neįtraukė, vėliau istorija tapo kiek įdomesnė, bet vis tik... Knyga labai banali ir nuspėjama, beveik perregima ir nuobodi.

Pati istorija sena kaip svietas. Na meilės istorijose sunku kažką prikurti originalaus ir prikaustančio, bet vis tik būna ir daug geriau suręstų istorijų nei ši. Vienas dalykas tai pirmoji šios autorės knyga iš romantinės linijos, bet tikriausiai ir paskutinė. Ir vien tik dėl to, kad buvo neįdomus siužetas ir buvo nuobodu ją skaityti. Rašymo stilius bei pateikimas nekliuvo, tiesiog iš tokios rašytojos vis tik tikėjausi daug daugiau nei tokio skysto ir menko romaniūkščio.

Klasikinė meilės istorija, be įmantraus siužeto ar kažko ypatingo. Megan dirba televizijos stotyje. Po vyro mirties ji visa pasineria į darbą ir kiek galima vengia savo mirusio vyro viršininko Josh'o. Ji vis dar prisimena tą aistringą ir nevaldomą bučinį, kuriuo jis ją apdovanojo jos vestuvių dieną. Ji vis dar jaučiasi kalta, kad šitaip apgavo savo ką tik iškeptą vyrą, nors jau praėjo ne vieneri metai. Jos manymu, kad ji yra kalta dėl jo mirties, nes nepakankamai jį mylėjo ir skyrė jam dėmesio. Tačiau Josh'as nebenori ir nebežada praleisti galbūt paskutinę progą būti su savo gyvenimo meile ir visais būdais bando tai parodyti ir ją prisivilioti. Taigi, tarp Megan ir Josh'o prasideda savotiškas žaidimas. Jis turi rasti tinkamiausia priėjimo būdą, ji turi susivokti savo jausmuose ir suprasti ką tas žmogus jai reiškia.

Visas siužetas, kaip vienas plius vienas lygu du. Viskas buvo labai paprasta, pigu, be galo banalu ir be proto nuobodu. Vienu žodžiu tikrų tikriausia makulatūra ir tiek. Neverta dėmesio, o tuo labiau skaitymo. Laiko švaistymas netgi atostogų metu. Vienas pliusas plona ir persiskaitė labai greitai.


Vertinimas: 1,5/5
Leidėjas: Time Warner International
Metai: 2002
Apimtis: 240

Mukhtar Mai "Kalta, jog esi moteris"

"Mukhtar Mai – moteriai iš vieno rytų Pakistano kaimo – tuomet buvo 28-eri.
Pasklidus kalboms, kad jos jaunesnysis dvylikametis brolis neva buvo susitikęs su mergina iš kito klano, sušaukiamas kaimo teismas ir paskelbiamas sveiku protu nesuvokiamas nuosprendis: Mukhtar pasmerkiama grupiniam išžaginimui, šitaip atsiteisiant už tariamą brolio kaltę.
Bausmė buvo įvykdyta. Išprievartautai, pažemintai, išniekintai Mukhtar, rodos, buvo likusi vienintelė išeitis – nusižudyti kaip daugybei jos likimo moterų. Tačiau ji, rizikuodama savo gyvybe ir artimųjų saugumu, nusprendė prabilti. Ir iš giliausio Pakistano užkampio pasigirdęs balsas sujaudino visą pasaulį. Jos kova už moterų teises sulaukė ir vis dar sulaukia didžiulio palaikymo, suteikiančio jai jėgų ir toliau grumtis su barbariškais visuomenės, kurioje gyvena, papročiais."


Kai ėmiausi šios knygos tikrai daug nesitikėjau. Nors šiaip pamačiusi ją anonsuose žinojau, kad anksčiau ar vėliau ją skaitysiu ir vien tik todėl, kad ne kartą teko skaityti laikraščiuose apie šios moters bylą, jos kovą ir likimą. Tačiau perskaičiusi ją, tiesa pasakius nieko naujo taip ir nesužinojau. Tas kas skaitė apie ją ir jos bylą spaudoje tikrai visiškai nieko naujo šioje knygoje nesuras. Taip pat knygoje nėra ir pabaigos, t.y. nėra atsakymo kaip baigėsi bylos aiškinimąsi Aukščiausiajame teisme. Kadangi spendimas buvo paskelbtas tik 2011 metų Balandžio mėnesį. Kiek panaršius internete nesunkiai suradau ir atsakymą ir tiesa pasakius, buvau kiek nusivylusi, kad vis tik praktiškai neįmanoma įrodyti išprievartavimo musulmoniškose šalyse. Tiesa, užplūdo ne tik nusivylimas, bet ir pyktis, kad kartais tiesiog neįmanoma pasiekti teisingumo. Kaip visada pasaulį valdo pinigai ir įtaka.

Straipsnis iš BBC News apie Aukščiausiojo Teismo sprendimą.

Knyga parašyta publicistiniu stiliumi. Gana sausoka, kalba kiek skurdoka, tačiau mano nuostabai parašyta gana neblogai lyginant su kitomis tokio pobūdžio knygomis. Kadangi pati heroje yra beraštė, šią knygą padėjo parašyti jos artima draugė teisininkė. Tad iš teisinės pusės knygoje gana gerai viskas nušviesta ir paaiškinta.

Taigi, tai pasakojimas apie moterį, kurią pažemino ir išprievartavo viso kaimo akivaizdoje, priešiškos genties vyrai už tai, kad jų manymų jos jaunesnysis brolis užteršė jų garbę. Deja, Pakistane toks reiškinys yra dažnas. Ten moterys kenčia už viską ir dėl visko ko ir dėl ko nepasidalina ar susibara vyrai. Tai lyg "valiuta", kurią mokama už garbę, už skolas ar šiaip patį paprasčiausią barnį. Pažemintai ir paniekintai moteriai daugiau nieko kito ir nebelieka kaip tik "pasilaidoti" gyvai namuose arba nusižudyti. Muhtar nepasidavė ir kreipėsi į policiją, kad jos žagintojai būtų nubausti. Tačiau kai esi beraštė tenka pasikliauti kitų žmonių sąžiningumu. Bet nereikia pamiršti, kad ten labiau nei pas mus ar kur kitur Europoje pasklidusi korupcija, kyšiai ir įtaka. Vien tik šios moters atkaklumo ir pasiryžimo dėka jos atvejį pastebėjo spauda ir paviešino. Tuomet darbo ėmėsi organizacijos kovojančios už žmogaus bei moters teises. Ir tik dėl to apie šią moterį sužinojo visas pasaulis. Nors moteris iki šiol gyvena nuolatinėje baimėje už savo ir savo šeimos narių gyvybes, tačiau tai jei nesutrukdo padėti kitoms vienodo likimo moterims, įkurti mokyklą mergaitėms ir tapti aktyvia nare kovojančia už moters teises, bei prieš prievartą ir smurtą. Pakistanas - tai šalis, kurią valdo prigimtinė teisė bei tradicijos, kur viskas priklauso nuo tavo padėties visuomenėje, įtakos bei pinigų, kur moteris tuščia vieta be žodžio teisės. Ir moteriai įrodyti prievartos ir smurto faktą praktiškai neįmanoma.

Žaviuosi ir kiek stebiuosi šios moters ryžtų bei drąsa kovoje su vėjo malūnais, o taip pat aklu tikėjimu sava šalimi ir jos teisingumu. Už savo aktyvią veiklą kovoje už teisingumą, žmogaus bei moters teises ji 2005 metais gavo Metų Moters apdovanojimą.

Turiu dar tokį pastebėjimą, jei nebūčiau girdėjusi apie šią moterį, tai iš tokio knygos pateikimo tikrai jos nebūčiau išsirinkusi. Vienas dalykas, kad pavadinimas šabloniškas ir nuvalkiotas, tai dar viršelio dizainas tikra tragedija. Vertinant šią knygą stengiausi neatsižvelgti į tai.



Skaitantiems angliškai šią istorija iki smulkmenų yra pateikiama wikipedijoje.

Vertinimas: 3,5/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2011
Apimtis: 144

2011 metų knyginė statistika

Taigi, dar vieni meteliai baigėsi ir atėjo laikas apžvelgti savo metų skaitinius. Pirmiausiai pradėsiu nuo statistikos, na o po to jau paskelbsiu savo geriausius skaitinius.

Per 2011 metus perskaičiau:

174 knygas, iš kurių:
20 knygų rusų kalba
75 knygos anglų kalba;
0 nuograužų;
daugiau nei 100 įsigytų knygų.

Taip pat per šiuos metus su vaiku perskaitėm 60 vaikiškų knygelių.

Na o dabar mano topai:

METŲ TRAGEDIJA:
Elizabeth Chandler "Meilės galia"

METŲ NUSIVYLIMAS:
Margaret George "Kleopatros memuarai"

METŲ IŠŠŪKIS:
Aleksandras Solženicynas "Gulago archipelagas" (originalo kalba)

METŲ ATRADIMAS:
Julian Barnes "Floberio papūga"

METŲ GERIAUSIOS:
Charlain Harris Sukės Stekhaus serija (visos 11 knygų);
Deborah E. Harkness "A discovery of witches" (Raganų atradimas);
Sara Gruen "Vanduo drambliams";
Kate Long "Blogos mamos vadovas";
Kate Atkinson "Case histories" (Bylų istorijos);
Arnhild Lauveng "Auštant aš virsdavau liūtu"

METŲ KNYGA:
Julian Barnes "The sense of an ending" (Pabaigos jausmas)

Elizabeth Chandler "Meilės galia"

"Meilė, stipresnė už gyvenimą
Aivei, netekusiai mylimojo Tristano, reikia gyventi toliau. Deja, kol kas mergina jaučiasi taip, tarsi būtų praradusi visą pasaulį. Negana to, vis iš po kojų tvirtą pagrindą išmuša broliuko Filipo kalbos apie šalimais švytinčius angelus, Betės rašliavos tarsi anapusinio pasaulio įspėjimai. O naktimis kamuoja košmariški sapnai: elnias, dūžtantis stiklas, raudonas motociklas. Vis labiau atrodo, kad įbrolio motinos savižudybė ir jos su Tristanu avarija kažkaip siejasi. Galbūt Aivė matė tai, ko neturėjo matyti? Todėl neveikė automobilio stabdžiai...
Angelas Tristanas, padedamas patrakusios Leisės, taip pat bando įminti šią mįslę. Jam tenka skaudančia širdimi žiūrėti, kaip Aivei meilinasi jos įbrolis Gregoris ir mergina juo pradeda pasitikėti. Žinoma, angelas supranta, kad ji negali amžinai mylėti mirusio. Juk gyviesiems reikia gyvųjų. Tik ar galima taip aklai pasikliauti žmogumi, kuris viskuo persisotinęs ir rizikuoja vien iš nuobodulio ir dyko buvimo? Ir štai Tristano laukia didžiausias iššūkis: ar pavyks sulaikyti savo mylimąją, žengiančią po atvažiuojančiu traukiniu?"


Tai antroji "Angelo pabučiuota" knyga, bet daug daug prastesnė nei pirmoji. Šiaip yra tendencija, kad pirmoji knyga būna lyg įvadas į serija ir nieko ypatinga, o jau sekančios knygos būna įdomesnės, jose būna daugiau nuotykių ir pavojų. Deja, su šia serija viskas atvirkščiai. Knygą skaičiau labai vangiai ir nuobodžiaudama ir vis laukiau kol kažkas prasidės, bet deja, visą knyga buvo tik pilstymas iš tuščio į kiaurą. Tik pačioje pabaigoje atsirado šiokia tokia intriga, bet tuo ir pasibaigė knyga.

Aivė neteko avarijoje mylimojo. Ji labai sunkiai išgyvena šią netektį, bet reikia judėti pirmyn, reikia toliau gyventi. Juk gyvenimas nestovi vietoje. Laikas padeda užsimiršti ir užgydyti atsivėrusias žaizdas. Ji vėl po truputi įsilieja į gyvenimą, susitikinėja su draugais, dalyvauja vakarėliuose. Tačiau liūdesys nesitraukia, o dar labiau erzina tai, kad mažasis broliukas pastoviai kartoja, kad Tristanas yra angelas ir yra nuolatos šalia ir kalbasi su juom. Taip pat ir draugė perduoda žinutes nuo jo. Su jo mirtimi, ji prarado tą naivų tikėjimą angelais, dėl to kiekvienas toks pasisakymas ją siutindavo ir ji stengiasi šalintis tų žmonių. Net gi pirštai jos nebeklauso ir ji net negali pagroti pačios paprasčiausios melodijos, o seniau tai buvo jos aistra, jos būdas atsilaiduoti, užsimiršti ir pabėgti nuo problemų. Beliko tik vienintelė paguoda katė Ela. O ir jos įbrolis Gregoris tapo labai dėmesingas, meilus. Atrodytų jo susirūpinimas nuoširdus, atjaučiantis ir kupinas meilės. Bet ar tikrai taip yra? Ar tikrai niekšinga siela pasikeisti, ar tikrai tai nuoširdi meilė, ar dar vieni spąstai?
Tristanas žino, kad ta avarija, kurioje jis žuvo, buvo ne nelaimingas atsitikimas. Tik jis nežino kieno tai darbas ir ką norėtą nužudyti - jį ar Aivę. Jis bando ieškoti atsakymų ir jam reikia perspėti Aivę apie jai gręsiantį pavojų. Bet kaip tai padaryti, kai ji nesiklauso ir ignoruoja visas jo žinutes. Ji atsiduria mirtiname pavojuje, bet ar meilė gali ją išgelbėti. Deja, šioje knygoje to nepavyks sužinoti, nes ties tuo ji ir pasibaigė.

Man patinka karts nuo karto paskaityti kokią fantasy knygą apie vampyrus, raganas, puolusius angelus ir pan., bet ši buvo tik laiko gaišimas. Turinys labai skystas, beprasmis, neįdomus ir nieko vertas. Vienu žodžiu ši knyga yra tikrų tikriausia makulatūra, net pagailo medelių, kuriuos nupjovė jai išleisti.


Vertinimas: 1,5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 200

Stephenie Meyer "Saulėlydis"

"Septyniolikmetė Bela persikrausto gyventi pas savo tėvą į nuobodų, ūkanotą Forkso miestelį. Vargu ar ji čia ištvertų, jei ne paslaptingas gražuolis Edvardas. Tačiau pamažu merginai paaiškėja, kad Edvardas visai ne žmogus ir kad draugystė su juo gali būti mirtinai pavojinga. Nuoširdi, jautri, šilta Bela drąsiai pasitinka visus pavojus ir siekia išsaugoti meilę..."


Prasidėjus naujausio filmo bumui nutariau vėl imtis šios serijos knygų. Nors filmai atvirai pasakius man neypatingi ir nelabai patiko. Pasirodė kažkokie padriki ir neužbaigti. Na manau ir knygos nėra jau tokios kažkuom ypatingos. Kažkada esu bandžiusi skaityti ją lietuviškai, bet kažkodėl visiškai nesisekė susidraugauti man su ja ir neužteko kantrybės pabaigti. Sakiniai atrodė kapoti ir padriki, vietomis visiškai nelogiški. Šį kartą ėmiausi skaityti originalo kalba ir sekėsi tikrai daug geriau. Aš ne tik užbaigiau knyga, bet man ji visai patiko. Žinoma, sakinių struktūra ir čia buvo labai primityvi, jokio lyriškumo. Nors tikrai nesunku įžvelgti, kodėl ji susilaukė tokio populiarumo. Istorija gana primityvi ir banali, bet kažkuom užkabino. Bet žinoma aš jos visiškai nevertinu kaip literatūros. Kai tikiesi iš knygos vien pramogos, nuotykio ir nerealios meilės, tai visai skaniai ir sueina.

Bela liūdna, trapi ir be galo nevikri paauglė, kuri nekenčia lietaus ir šalčio, nemoka paeiti nė šimto metrų ko nors neužkabinus, nesuklupus ar nesusižeidus. Ji negali pakęsti melo ir kraujo kvapo. Kukli ir niekuom neišsiskirianti septyniolikmetė atvažiuoja gyventi pas tėvą, nes mama su naujuoju vyru labai daug ir dažnai keliauja. Šiame mažame, niūriame, lietingame ir vėjų košiamame miestelyje ji jaučiasi vieniša ir nelaiminga. Tačiau kuomet ji pamatų be galo gražų, neįprastą, perbalusi vaikiną mokykloje, jos gyvenimas pasikeičia. Ji kaip magnetas traukia nelaimes, o jis kaip riteris žibančiuose šarvuose ją nuolat gina ir saugo. Edvardas nėra paprastas vaikinas, su juo būti daug pavojingiau. O kas pavojinga ir draudžiama yra labiausiai geidžiama. Jų meilė ir tarpusavio santykiai yra sudėtingi ir komplikuoti. Kuomet Belai gresia mirtinas pavojus, Edvardas pasiryžęs, bet kokia kainą ją išgelbėti. Kartais be galo lengva paaukoti savo gyvybę, kad išgelbėtum tau artimą ir brangų žmogų. Ji pasiryžusi atsisakyti visko - normalaus gyvenimo, mylimų ir artimų žmonių, kada nors sukurti šeimą ir susilaukti vaikų - dėl jo, kad tik galėtų būti šalia jo. Ar iš tikrųjų meilė verta tokios didžiulės aukos?

Knygoje labai gerai atspindimas paaugliškas maksimalizmas, pramuštgalviškumas, besąlygiškas atsidavimas ir nuotykių ieškojimas. Tai romantiška, paprasta ir gana graži istorija. Knyga neatrodo labai plona, bet dėl primityvaus rašymo stiliaus ir istorijos nesudėtingumo ją galima įveikti per dieną ar porą vakarų. Skaitosi gana smagiai ir labai greitai. Na ir perskaičiusi šią pamaniau, kad ir kitas skaitysiu.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2009
Apimtis: 472

Julian Barnes "The Sense of an Ending" (Pabaigos jausmas)

Šiek tiek buvo baugu imtis šios knygos. Vienas dalykas atsiliepimai apie ją labai prieštaringi - vieni giria, kiti peikia. Antras dalykas man labai patinka šis rašytojas ir baisu buvo nusivilti. O trečias dalykas, tai, kad aš dažnai nesutinku su Bookerio premijos komisija. Bijojau, kad nebūtų kaip su praėjusių metų knyga nugalėtoja. Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Knyga įtraukė nuo pat pirmųjų eilučių. Skaitėsi lengvai ir greitai. Man užteko jos vos porai valandėlių. Knyga kažkiek priminė Iris Murdoch "Jūra, jūra..." (Alma littera, 1990, 2005 m.).
Patiko viskas - rašymo stilius, dėstymas, pati istorija ir jos rutuliojimas. Kaip visada autorius rašo su lengvu sarkazmu. Jo pastabus ir skvarbus žvilgsnis nieko nepraleidžia.
Kaip jau buvo kažkada minėta ši knyga yra 2011 metų Bookerio premijos laimėtoja. Ir mano manymu ji tikrai pelnytai gavo šį apdovanojimą. Nors buvo kilusios šiokios tokios diskusijos kokios apimties knygos galėtų ir turėtų laimėti šią premiją, bet mano manymu, esmė ne apimtyje, o turinyje.

Šioje knygoje autorius iškelia tokius klausimus, kaip ar galima pasitikėti savo prisiminimais, ar galime būti tikri savo mintimis, kaip tiksliai mes galime išanalizuoti ir įvertinti situaciją, ar teisingai mes vertiname ir priimame kitus žmones, kurie yra aplink mus. Mums brangius ir mylimus arba svetimus ir nepažįstamus, mums nemalonius žmones. Ar tikrai mes esame teisūs kai susidarome nuomonę apie kokį daiktą, veiksmą, poelgį ar žmogų. Visas mūsų gyvenimas yra paremtas šiomis interpretacijomis, kurios praeina pro mūsų vertinimo prizmę. Tačiau ne visada mes susimąstome ar nėra visa tai klaidinga. O jeigu visos mūsų mintys, apmąstymai, nusistatymai ir taisyklės yra klaidingos.

"When we are young, we invent different futures for ourselves; when we are old, we invent different pasts for other."
"Kai esame jauni, mes susikuriame skirtingas ateitys sau; kai esame vyresni, mes sukuriame skirtingas praeitys kitiems." (Čia yra mano pačios vertimas, labai atsiprašau, jei kur yra klaidų ir netikslumų).

Šis pasakojimas apie pagyvenusį vyrą, kuris prisiminimais grįžta į praeitį ir bando pažvelgti pro kitą prizmę į tuomet įvykusius įvykius, jo meilę Veronikai, į brangius jam žmones ir žmones su kuriais jis kažkada susidūrė. Jis prisimena savo audringą jaunystę ir šėliojimus. Bando sudėlioti viską į lentynėles, bet mūsų atmintis nėra tobula, joje yra begalės spragų, pervertinimų ir neįvertinimų.
Adrianas ir Tonis yra pažįstami nuo mokyklos. Kartu šėliojo, "kabino" merginas, skaitė knygas. Tik Adrianas buvo kiek rimtesnis, brandesnis, viską priimdavo ir vertindavo kiek kitaip nei kiti. Jie buvo pasižadėję visą gyvenimą išlikti draugais, tačiau po mokyklos jų keliai išsiskiria. Kiekvienas pasirenka skirtingą universitetą ir gyvenimu keliauja savu keliu. Studijuodamas Tonis sutinka savo meilę Veroniką. Jie pradeda susitikinėti, bet jų santykiams daug ko trūksta. Tonis prisiminimus apie savaitgalį, kuomet jis susipažino su Veronikos šeima, laiko žeminančiais ir nepageidaujamais. Ji lyg ir nepritampa jam. Jų santykiai nutrūksta. Kuomet jis sužino apie Veronikos ir Adriano santykius, jis bando gyventi toliau ir kurti savo ateitį. Po kurio laiko jį pasiekia siaubinga žinia apie Adrianą. Bet jis ir toliau lipdo savo gyvenimą - veda, susilaukia dukters, išgyvena skyrybas. Sulaukus 60-ies jis gauna laišką, kad Veronikos mama savo palikime paliko jam 500 svarų ir Adriano dienoraštį. Tonis pasiryžta išsiaiškinti, kas gi iš tiesų nutiko šiems žmonėms, bet gilinantis į visą tai, jis pradeda abejoti savo prisiminimų autentiškumu. Visa jo istorija ir gyvenimas buvo interpretuotas ir pagrąžintas jo pasąmonėje.

"...the history that happens underneath our noses ought to be the clearest, and yet it's the most deliquescent."
"...gyvenimas prabėgantis po mūsų nosimis turėtų būti įsimenamas ryškiausiai, bet vis dėl to atsiminimai apie jį yra labiausiai migloti."

Bandymas išsiaiškinti išsiaiškinti artimų draugų likimus, jis nuolat užduoda sau klausimą ar jis nesuvaidino lemtingos rolės jų likimuose, ar tikrai nesugriovė jų gyvenimų, jų svajonių ir planų.
Kas tai istorija? Ar tikrai viskas buvo taip, kaip parašyta knygose.

"History that certainly produced at the point where the imperfections of memory meet the inadequacies of documentation."
"Istorija gimsta tenai, kur susitinka atminties netobulumai su rašytinių šaltinių neatitikimais."

Knyga užburia ir įtraukia, sukuria ypatinga nuotaiką. Tiesiog stebiesi autoriaus įžvalgumu, proto skvarbumu ir plunksnos meistriškumu.
Tikrai labai rekomenduoju ją perskaityti ir viliuosi, kad greitu laiku, kurį nors iš leidyklų, apsiims ją versti. Kaip sakoma I'm looking forward...


Vertinimas: 5+/5
Leidykla: Jonathan Cape
Metai: 2011
Apimtis: 160