Salman Rushdie "Vidurnakčio vaikai"

"Rushdie plunksnai priklausąs pasaulio literatūros šedevras, kuriame susipina vieno žmogaus ir visos šalies - Indijos likimas. Groteskiška XX a. Indijos alegorija pasakoja apie "Vidurnakčio vaikus", gimusius vidurnaktį, kai buvo paskelbta šalies nepriklausomybė. Šis romanas susilaukė milžiniško pasisekimo pasaulyje ir išverstas maždaug į 30 kalbų."


Jau kurį laiką sėdžiu priešais tuščią lapą ir bandau sudėlioti mintis į vietas. Kad ir kaip aš mylėčiau šį rašytoją, su jo kuriamu vidiniu pasauliu, alegorijomis, istorinių ir politinių įvykių mišraine, šeimos tragedijomis ir magiškuoju realizmu, bet man nelabai sekasi perskaičius jo knygą išsakyti tai ką aš jaučiu ir tai ką ji man paliko. Jei "Paskutinis Mauro atodūsis" be galo sužavėjo, "Šėtoniškos eilės" suglumino ir iškėlė be proto daug klausimų, "Florencijos kerėtoja" nuvylė, o "Fury" (Įniršis) pribloškė, tai šis romanas paliko vien sumišusius jausmus.

Autoriui knygos idėja gimė jo kelionės po Indija metu. Už pirmojo romano "Grimus" (Grimusas) gautą honorarą, autorius kuo pigiau ir kuo ilgiau pakeliauti po Indiją, savo visuma patirti ir išgyventi šią šalį. Ta patirtis neliko nepastebėta, ją įvertino ne tik skaitytojai, bet ir kritikai. 1981m. Salman Rushdie laimi Booker premiją už šį romaną, o 1993 ir 2008m. ši knyga yra išrenkama kaip geriausia knyga iš visų knygų apdovanotų Booker premija.

"Vidurnakčio vaikai" - tai nuostabi ir kerinti šeimos saga, šalies istorijos ir politinių peripetijų samplaika, žmonių gyvenimai - žmogiškosios komedijos reinkarnacija su jos spalvingais, ryškiais ir nepamirštamais personažais. Tai Saleem Sinai (nežinau kokia lietuviško vertimo transliteracija) istorija. Jis gimė vidurnaktį, kurį Indijos šalis tampa nepriklausoma. Su juo kartu tą įsimenama naktį tarp dvyliktos ir pirmos gimsta dar 1000 vaikų. Jis nėra paprastas vaikas. Gimęs tokią stebuklingą naktį jis apdovanojamas telepatinėmis galiomis, kurių dėka jis gali susijungti su kitais jo likimo vaikais, kurie turi tokias pačias galias. Jo gyvenimas yra neatskiriamai susijęs su jo tautos gyvenimu. Šio nepaprasto berniuko gyvenimo istorija - tai sūkurys nesėkmių ir laimėjimų, kurie atkartoja šiuolaikinės Indijos sunkmetį ir šlovę.
Šis romanas - pats geriausias ir gardžiausias čatnis, kuriame užkonservuotas laikas ir istorija, o visa tai pagardinta nuostabiausia puokšte pačių geriausių indiškų prieskonių, kvapų ir spalvų.

Romanas reikšmingiausias ir vienas geriausių autoriaus bibliografijoje.
Pradžioje šią knygą tiesiog ryte rijau didžiuliais kąsniais, bet net neįpusėjus pasidarė labai sprangu, tad teko mažinti porcijas, kad knyga būtų tikras pasimėgavimas, o ne kančia.
"Vidurnakčio vaikai" - lyg memorialinis paminklas Indijos istorijai, likimui, papročiams ir kultūrai.

Drąsiai traukiu šį kūrinį į must read in your lifetime sąrašus.
Rekomenduoju visiems ir siūlau gardžiuotis nedidelėmis porcijomis, nes dėl viso ko gausos labai lengva paspringti.

2012 metais turėtų pasirodyti filmas "Vidurnakčio vaikai' pastatytas pagal šią knygą. Filmo režisierius Deepa Mehta, o Saleem Sinai vaidmenį atliks Satya Bhabha. Vardas neištariamas, bet pats visai simpatiškas :)






Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 1999
Apimtis: 584
Originalus pavadinimas: Midnight's children

Karin Fossum "Neatsigręžk"

"Norvegijos detektyvų karaliene tituluojamos autorės mistinis romanas. Mažame Norvegijos kalnų miestelyje gyvena uždara, nedidelė bendruomenė. Kaip ir kiti gyventojai, paauglė Anė puikiai sutaria su kaimynais - niekada nepamiršta aplankyti, prižiūri jų vaikus. Tačiau vieną dieną linksma mergina pasikeičia - išeina iš
rankinio komandos, ima šalintis kaimynų ir šeimos. Netrukus žmonės prie ežero randa nuogą jaunosios Anės kūną... Žmogžudystę ima tirti atkaklusius inspektorius Sejeris. Ar
sugebės jis atskleisti po apsimestiniu mandagumu slepiamas kraupias šio miestelio gyventojų paslaptis?"


Praleidau du nuostabius vakarus su labai gerai suręstu detektyvu. Įtraukia nuo pirmojo puslapio ir labai sunku atsitraukti. Pats siužetas ir autorės kuriama atmosfera "panardina su galva", kad aplinkinis pasaulis paprasčiausiai išnyksta.

Autorė labai vaizdingai "piešia" kraštovaizdį, mažą kalnų miesteliūkštį, pranykstantį tarp kalnų, miškų ir fiordų, vietinių gyventojų gyvenimą ir tarpusavio santykius. Į pasakojimą įpinama vietinių legendų ir pasakojimų.
Veikėjai nors ir uždari, gana tylus (kas, man atrodo, labai būdinga šiaurės tautoms), tačiau lengvai pastebimi ir įsimenami.
Romano siužetas nėra įtemptas, nes parašytas labiau klasikinio detektyvo principu, bet apgaubtas tokia nežinomybės ir mistikos skraiste, kad kiekvienas romano įvykių posūkis yra netikėtas. Nors šiaip į pabaigą jau tikrai buvo galima nuspėti ir žudiką ir jo motyvus.
Labai jaučiamas skandinaviškas stilius, nuotaikos ir atmosfera.

Viršelio dizainas būtų visai šaunus, jei nebūtų to nerealistiško, perkarusio šešėlio, kuris man atrodo labai juokingai ir labai krenta į akis.

Viskas prasideda nuo to, kad dingsta maža mergaitė. Visi kaimynai sukrėsti įvykio ir padeda policijai jos ieškoti. Bet kaip netikėtai dingusi mergaitė, taip netikėtai ir atsiranda, tačiau ji papasakoja, kad eidama pro kalnų ežerėlį matė gulinčią nuogą moterį, kuri nejudėjo. Taip yra atrandama nužudyta paauglė. Jokių įkalčių, niekas nieko nematė, niekas nieko nepastebėjo, jokių motyvų. Policija neranda jokios priežasties, kodėl ši graži, protinga daug sportuojanti mergina turėjo mirti.
Nužudytoji mergina buvo labai uždara, su niekuom nesidalino savo paslaptimis ir išgyvenimais. Netgi savo tėvams ir vaikinui ji buvo nepažįstamai šalta ir pasinėrusi į save. Ją supo tiršta liūdesio skraistė.

"Kai žmogus nelaimingas, jis vis dar tikisi, kad reikalai pagerės. Bet kai pasiduoda apima liūdesys."

Savo širdgėlą ir ją kankinusias paslaptis ji nusineša į kapus.
Detektyvas Sejeris - našlys, gyvenantis vienintelio daugiabučio paskutiniame aukšte kartu su savo šuniu. Jis pasižymi įžvalgumu ir akiplėšišku atkaklumu. Šių savybių dėka pradeda aiškėti ne tik žmogžudystės motyvai, bet ir atsiskleidžia kraupios paslaptys, kurias slėpė nuošalaus miestelio gyventojai.

Ne veltui autorė tituluojama Norvegijos detektyvų karaliene. Jei pradžia labai įtraukė, tai pabaiga dar labiau suintrigavo. Nes pasibaigė labai netikėtai ir įdomiausioje vietoje. Tad teko pagooglinti ir išsiaiškinti ar laukti tęsinių. Pasirodo jų yra ir ne vienas. Dabar labai laukiu pratęsimo ir tikiuosi leidykla žada ir toliau versti ir leisti šios autorės knygas, o ne palikti kaip pavienį romaną.

Stebina tik viena tai, kad Norvegijoje nusikalstamumo lygis praktiškai lygus nuliui, o štai kriminalinius romanus rašyti tikrai moka :)

Vertinimas: 5/5
Leidykla: Metodika
Metai: 2011
Apimtis: 296

Daniel Glattauer "Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys"

"Siunčiant elektroninį laišką kartais įsivelia kvaila klaida ir asmeniškas laiškas įkrinta į visai svetimo žmogaus elektroninio pašto dėžutę...
Emi Rotner tik nori atsisakyti laikraščio prenumeratos. Tačiau spusteli ne tą klavišą ir jos laišką gauna Leo Leikė...
Taip prasideda neįprastas dviejų nepažįstamų žmonių susirašinėjimas. Užsimezga iš pradžių atsargus, vėliau - vis aistringesnis virtualus flirtas. Bendraujančių tik laiškais Leo ir Emi santykiai balansuoja tarp svetimumo ir neįpareigojančio intymumo.
Tačiau susirašinėjimui įsibėgėjus juodu darosi vis artimesni ir vieną dieną iškyla neišvengiamas klausimas: ką toliau daryti su išsiųstais, gautais ir kompiuteryje išsaugotais jausmais?.."


Lengvas, vasariškas, neįpareigojantis romanas apie kitokią draugystę. Tai kito žmogaus pažinimas per jo parašytus žodžius, per jausmus ir mintis, kurie virto raidėmis. Vieno vakaro knyga atsipalaidavimui.

Pati pradžia buvo labai banali ir nuobodi, bet ir patys laiškai buvo labai primityvus ir šabloniški. Palaipsniui laiškai tampa asmeniškesni, į juos daugiau įdedama savęs - savų jausmų, išgyvenimų, praeities prisiminimų, svajonių, ateities planų. Persiritus per vidurį, jau nujaučiau kuo čia viskas baigsis, o likus paskutiniam trečdaliui tvirtai žinojau, kad pabaiga gali būti tik viena. Galbūt tai kalba asmeninė patirtis, bet realiai juk ir pasirinkimas ne toks ir platus ir pilnas galimybių.

"Ką darysime toliau? Turime lygiai tris galimybes: tą patį, ką ligi šiol. Liautis. Susitikti."

Tačiau mano asmeninė patirtis sako, kad iš tokios situacijos yra tik vienas ir vienintelis išėjimas. Man šis romanas, tai lyga savotiškas veidrodinis atspindys kažkada patirtos ir išgyventos avantiūros. Galima savotiškai pamilti (o tau atrodys, kad tie jausmai patys tikriausi kokie tik gali būti) žmogų per raides. O jei konkrečiau, tai pažįsti ne patį žmogų, o jo mintis, posakius, sakinius, išsireiškimus, pamąstymus. Ilgiesi, lauki ir svajoji, bet trūksta ne konkretaus vaizdinio tavo galvoje, o paprasčiausių laiškų. Nors objektas ir nerealus, egzistuojantis tik kibernetinėje erdvėje raidžių pavidalu, tačiau patiriamos emocijos ir išgyvenami jausmai yra patys tikriausi.

"...startuojame nuo finišo linijos, nuo kurios tėra kryptis atgal. Vairuojam didžiojo prablaivėjimo link. Negalim išgyventi to, apie ką rašom. Negaliu atstoti tų portretų, kuriuose vienas kitą nupiešėme. Nusivilsiu, jeigu Jūs neprilygsite Emi, kurią aš pažįstų. o Jūs neprilygsite jai! Nusiminsit ir Jūs, jei aš neprilygsiu tam Leo, kurį pažįstate. O aš ir neprilygsiu!"

Visa ši draugystė, susižavėjimas, jausmai, emocijos, ilgesys paprasčiausios vaizduotės kūrinys. Tereikia paspausti "shut down" ir viskas dings. Nebeliks nieko, nežinos niekas.

"Jus nerealus, viena mano fantazijos vaisius, neišmatuojamos jausmų laimės iliuzija, ne šio pasaulio svaigulys, meilės utopija, suręsta iš raidžių."

Deja, kaip ir viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir turi pabaigą. Taip ir ši draugystė prieina ribą, kai privaloma rinktis ir nesvarbu, kad tai padaryti be galo sunku, o kartais atrodo, kad tai padaryti tiesiog neįmanoma. Kas praeina to jau nebesugrąžinsi. Viskas paprasčiausiai lieka atmintyje ir išsaugotuose failuose.

"Senų gerų laikų nesugrąžinsi. Todėl, kad tie laikai "seni". Nauji laikai niekada nebus tokie kaip seni. Kad ir kaip stengtumeisi, jie bus seni ir praėję, tokie kurių galima tik ilgėtis. Niekada nereikia ilgėtis praėjusių laikų. Tas, kuris gailisi praėjusių laikų, yra senas ir liūdnas."

Paprastas, gražus romanas, be didelės išminties ir konkretaus siužeto, bet įtraukiantis ir malonus, geros nuotaikos užtaisas.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2010
Apimtis: 216

Stefan Whilde "Zaratustra kalba makaronams"

"„Zaratustra kalba makaronams“ – tai sarkastiškas filosofinis himnas, kandžiai parodijuojantis ne tik Friedricho Nietzsche's „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, bet ir kitus didžius mąstytojų veikalus. Jame pasakojama apie šiuolaikinį Zaratustrą, nusileidžiantį nuo kalnų su buteliu vyno, kad prabiltų tiesos žodžiais į civilizacijos atbukintus ir suvienodintus statistinius vienetus. "


Jau seniai nejaučiau tokio pasitenkinimo perskaičius knyga. Gerą porciją visko:

sarkazmo? - per akis,

visus stereotipus griaunančių minčių ir idėjų? - apstu,

argumentų svarumas? – vietomis nenuginčijamas,

šokiruojanti? – vietomis teko pripažinti, kad ir man sunku atsisakyti kitų primestų stereotipų ir pradėti mąstyti pačiai, o ne būti kažkieno verčiamai tai daryti,

stipri? – nenuginčijamai,

sunki? – įkandama kiekvienam,

suprantama? – lengvai,

kam gali patikti? – tam kas linkęs maištauti ir tam kam nenusispjaut;

ar verta dėmesio? – manau kiekviena idėja verta dėmesio, jei ji dar ir įžvalgi ir pagrįsta,

ar būtina prieš tai perskaityti F.Nietzsche “Štai taip Zaratustra kalbėjo”? – nebūtina, bet tikrai nepakenktų bendram išsilavinimui,

kas tai per knyga? – tai savotiškas filosofinis epas, kuriame prikamšyta gana nemažai visko.

“Kiekvienas individas gimsta su sava morale, sava etika ir pats sau yra įstatymų leidėjas.Leiskite jam gyventi klausantis širdies ir jis darys stebuklus.”

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Kitos knygos
Metai: 2011
Apimtis: 104

Kate Morton "The Distant Hours" (Tolimos valandos)

"A long lost letter arrives in the post and Edie Burchill finds herself on a journey to Milderhurst Castle, a great but moldering old house, where the Blythe spinsters live and where her mother was billeted 50 years before as a 13 year old child during WW II. The elder Blythe sisters are twins and have spent most of their lives looking after the third and youngest sister, Juniper, who hasn’t been the same since her fiance jilted her in 1941.

Inside the decaying castle, Edie begins to unravel her mother’s past. But there are other secrets hidden in the stones of Milderhurst, and Edie is about to learn more than she expected. The truth of what happened in ‘the distant hours’ of the past has been waiting a long time for someone to find it.

Morton once again enthralls readers with an atmospheric story featuring unforgettable characters beset by love and circumstance and haunted by memory, that reminds us of the rich power of storytelling."

Labai patiko. Nors buvo ir šiokių tokių kabliukų.
Tai istorinė drama, kurios siužeto dalis atitinka realybę ir laikmetį, t.y. realiai egzistuojanti veiksmo vieta, gyventojai ir galbūt kai kurie įvykiai yra paimti iš kronikų archyvų.

Veiksmas vyksta Kente, Mildenhurst pilyje ir Londone. Romano veiksmas padalintas į dvi tėkmes - vienas veiksmas vyksta dabartyje 1992m., o kitas - Antrojo Pasaulinio karo metu 1939-1941m. Pilna mistikos, iki pat paskutinių puslapių (iki epilogo) romaną gaubia nežinomybės skraistė. Tai šeimos drama, su skaudžiais išgyvenimais, nusikaltimais, taisyklėmis ir savomis paslaptimis.

Viskas prasideda nuo to, kad vieną sekmadienio rytą atkeliauja laiškas, kuris pavėlavo gerus 50 metų. Motina perskaičiusi jį, labai stipriai susijaudina, o dukrai iškyla klausimas kodėl, nes apie savo praeiti mama labai mažai ką pasakojo. Taigi, ji pradeda ieškoti atsakymų į ją kamuojančius klausimus.

Kaip jau sakiau knygoje buvo šiokių tokių 'kabliukų'. Dabarties veiksmo linija skaitėsi labai įdomiai ir greitai. Bet štai praeities linija - nelabai. Ypač pradžioje buvo labai sunku įsivažiuoti, suprasti seserų veiksmus ir apskritai kas prie ko, bet maždaug įpusėjus knygą viskas pasikeičia į gerąją pusę. Gal dėl to, kad jau yra atskleistos kai kurios paslaptys ir smulkmenos.

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Mantle
Metai: 2010
Apimtis: 673

Patricia McCormick "Parduota"

"Lakšmė yra trylikos metų mergaitė, kuri gyvena su savo šeima mažoje trobelėje Nepalo kalnų papėdėje. Jos šeima labai neturtinga, bet vis dėlto jos gyvenime pilna paprastų džiaugsmų... Bet kai nuožmios Himalajų liūtys nuplauna šeimos derliaus likučius, Lakšmės patėvis pasako, kad ji turi eiti iš namų ir susirasti darbą, kad padėtų šeimai. Mergaitei pažadamas darbas mieste, bet greitai Lakšmė sužino siaubingą tiesą: ji parduota prostitucijon.

Lakšmės gyvenimas tampa košmaru. Mergaitę palaiko tik kažkada jos mamos pasakyti:žodžiai: paprasčiausiai iškentėti reiškia triumfuoti . Galiausiai ateina diena, kai ji turi spręsti, ar ryšis rizikuoti viskuo, kad pasinaudotų galimybe atstatyti sugriautą gyvenimą.
Parašyta taupiomis ir jausmingomis pastraipomis, ši galinga knyga perteikia pasaulį, kuris yra ir neįtikimas, ir tikras, vaizduoja mergaitę, kuri ne tik išlieka, bet ir triumfuoja."

Knyga patiko, bet deja, po savęs ji paliko tik liūdesį, kartėlį ir bejėgiškumo jausmą.
Tai nėra kažkieno istorija, ji atspindi tūkstančių mergaičių, kurios kasmet yra parduodamos savo tėvų, giminių, šeimos į sekso vergiją ir nelegaliai iš Nepalo atvežtos į Indijos viešnamius, istorijos. Tai knyga apie vaikų (nuo 10 iki 15 m) sekso vergiją, apie prievartą ir purvą. Nors knygos herojės istorija baigėsi laimingai, bet deja, realybėje daugumai viskas baigiasi daug daug liūdniau...

Knygos autorė - žurnalistė, kuri keliaudama po Nepalą ir Indiją atliko žurnalistinį tyrimą apie vaikų vergiją, klausėsi tų mergaičių, kurioms pavyko ištrūkti istorijas. Šią knygą ji parašė šių mergaičių garbėje.

Knyga parašyta jausmingai ir gražiai. Persiskaito labai greitai, bet ir paliečia giliai.

Tai pasakojimas apie 13 metų Lakšme, kurią girtuoklis, lošėjas ir tinginys patėvis pardavė vien tik todėl, kad prasilošė. Ji patenka į vieną iš Indijos viešnamių, kur ir prasideda visą žiauri realybė. Man buvo baisu skaityti kaip trylikametė skaičiuoja kiek jai reikia priimti per vakarą vyrų, kad ji kuo greičiau galėtų ištrūkti iš to pragaro.

Asmeniškai aš antrą kartą šios knygos neskaityčiau.

Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2011
Apimtis: 272

Airisa Merdok "Jūra, jūra..."

"Romanas “Jūra, jūra...” kritikų laikomas viena iš geriausių XX a. knygų. Jo pavadinimas – aliuzija į Paulio Valéry poemą “Jūros kapai”. Rašytoja tarsi primena, jog čia bus spendžiama amžinoji meilės ir mirties dilema. Jūroje randi atilsį ir dvasinę ramybę. Todėl ir romano herojus Čarlzas Eroubis – garsus aktorius ir režisierius – iš tuštybių pasaulio bėga prie jūros, tampa “atsiskyrėliu”, ilgisi laisvės, didingos, nesuvaldomos erdvės. Savanaudis, egoistas intelektualas ilgisi gerumo, ieško visa atleidžiančios, įkvepiančios ir gelbstinčios meilės. Jo vidinėje dramoje pavydo gyvatė ir kaltės jausmas, nihilizmas ir tikėjimo, dorybių troškimas. Tai tikra jausmų audra dvasinio pasulio jūroje. Šiuos vidinius kontrastus pabrėžia pasakojimo detalės: nuošalus, veik užkeiktas namas prie jūros ir teatrinio gyvenimo šurmulys, erotiškumas ir asketizmas, įvairių tipų moterys, draugai, kančia ir malonumai..."


Nuostabi knyga. Vienas malonumas buvo skaityti. Labai vaizdingi ir gražūs gamtos ir supančios aplinkos aprašymai. Labai jausminga, jautri, liūdna, o vietomis ir graudi istorija.

Kūrinyje sprendžiamos meilės ir mirties dilema. Labai išraiškingai ir aistringai atskleidžiamas pagrindinio veikėjo vidinis pasaulis, jo troškimai, silpnybės, jausmai ir aistros.

"Tačiau gyvenimas, skirtingai nuo meno, turi apmaudžią ypatybę - nors ir klupdamas, šlubčiodamas, jis eina į priekį, niekais paversdamas moralines nuostatas, keisdamas abejotinus sprendimus ir apskritai įrodydamas, jog neįmanoma gyventi dorai ir laimingai iki paskutinio atodūsio."

Pagyvenęs aktorius ir režisierius pabėga iš tuštybių ir triukšmo pasaulio į namelį ant jūros kranto, kuris stovi kiek nuošaliau. Atšiaurioje ir nuošalioje vietoje jis tikisi užsidaryti nuo viso pasaulio ir ieškoti dvasinės erdvės. Tačiau sutikta mylimoji iš tolimos jaunystės, sujaukia visą vidinę dvasinę ramybę, pažadina savanaudiškus poreikius, norą viską susigrąžinti ir nenorą matyti kitaip. Tik susidūrimas su mirtis ir netektis sugeba atverti akis.

"Laikas lyg jūra atpainioja visus mazgus. Nuomonės apie žmones niekad nebūna galutinės, jos susiformuoja iš apibendrinimų, kurie tučtuojau suponuoja poreikį viską peržiūrėti iš naujo. Žmonių pažiūros yra ne kas kita, kaip tie palaidi galai ir migloti spėliojimai, kad ir ką mums tvirtintų menas, bandymas mus paguost."

Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma Littera
Metai: 2005
Apimtis: 555