The Man Booker Prize 2011

Spalio 18 dieną buvo paskelbtas šių metų Booker premijos laimėtojas. Juo tapo Julian Barnes su savo knyga "The sense of an ending" (Pabaigos jausmas). Booker premija yra prestižinė, kuri atveria laimėtojui duris į didesnius knygos pardavimus, geresnius kontraktus ir garbę. Na ir žinoma, žymiai padidina autoriaus sąskaitos balansą, nes vis tik Booker premija visų pirma tai piniginė premija.

Nuspręsti šių metų nugalėtojui komisijai užteko vos 31 minutės. Nors žvilgtelėjus į sąrašą nesunku suprasti kodėl. Jis vienintelis "patyręs" ir su stažu rašytojas. Neteigiu, kad debiutantų knygos nebuvo vertos laimėjimo, bet vis tik tai lyg duoklė už ne vienerių metų nesėkmę. Julian Barnes labiausiai pagarsėjęs rašytojas Bookerio istorijos. Pagarsėjęs savo nesėkmėmis. Jo kūriniai ne vieną kartą buvo patekę į trumpuosius sąrašus, bet visą laiką kažkas jį aplenkdavo. 1984 metais į trumpuosius sąrašus patenka "Floberio papūga", 1998 metais - "Anglija, Anglija" ir 2005 metais jo romanas "Artūras ir Džordžas". Kaip autorius pats pasisakė, kad kartais jį apimdavo paranojiškos mintys susijusios su šią premiją, tuomet jam atrodydavo, kad visi susimokę prieš jį ir paprasčiausiai neleidžia laimėti. Taip pat savo padėkos kalboje jis dėkoje komisijai už išmintį, o rėmėjams už čekį.

Komisijos pirmininkė Stella Rimington (nuotraukoje per vidurį) prieš paskelbdama šių metų nugalėtoją pasakė įdomią ir apžvalgią kalbą, kurioje paaiškino kriterijus ir principus, pagal kuriuos buvo atrenkamos knygos. Ji paminėjo, kad per pastaruosius 10 mėnesių jai teko perskaityti įvairiausių knygų - nuo šedevrų ir tikrai labai gerų ir vertų dėmesio knygų iki visiško šlamšto. Bet kaip ji išsireiškė, kad kiekvienas turi teisę rašyti apie ką nori ir rašyti kaip nori, o leidyklos turi teisę visą tai leisti ir vežti į knygynus, o jau skaitytojas pats turi atsijoti pelus nuo grūdų.
Taip pat S.Rimington savo kalboje apkaltino kritikus leidybos pasaulyje už sąmokslus, propogandą ir dvigubus agentus.
Apie šių metų nugalėtoją ji sakė, kad tai nuostabus rašytojas, turintis savitą rašymo stilių, o knygą "Pabaigos jausmas" galima skaityti ne vieną kartą, ji gerai parašyta ir yra aktuali šio amžiaus žmonijai.

Stella Rimington kalba ir Julian Barnes padėkos kalba

Aš taip pat manau, kad jis vertas šios premijos. Neteko skaityti visų jo darbų, bet kiek skaičiau man labai patiko. Jį atradau perskaičius "Floberio papūgą", knyga užbūrė. Ir aš labai pamilau jo savitą rašymo stilių, sarkazmą ir humoro jausmą.
Žinau, kad tikrai nenusivilsiu šių metų knyga -laimėtoja, taip kaip nusivyliau praėjusių metų laimėtojo Howard Jacobson knyga. Vis tik sugalvojau pati pabūti komisijos nare. Šį kartą apsiribosiu vienu iš sąrašų (kol kas dar neapsisprendžiau ilguoju ar trumpuoju) ir bus labai įdomu palyginti savo nuomonę su komisijos. Juk kiekvienam patinka skirtingi dalykai ir knygas vertina labai skirtingai.

Julian Barnes kalba

Plačiau apie tą patį galima rasti The Man Booker prize svetainėje.

Arnhild Lauveng "Auštant aš virsdavau liūtu"

"Nebežinojau, kas valdo mano mintis ir veiksmus, ar aš, ar kiti – gal „rašytojas“? Abejojau, ar išvis gyvenu, nes visa atrodė tuščia ir pilka. Savo dienoraštyje įvardį „aš“ pakeičiau „ji“, vėliau ėmiau mąstyti taip: „Ji pasuko link kelio, vedančio į mokyklą. Buvo nuliūdusi ir svarstė, ar nebūtų geriausia numirti.“ Arnhild Lauveng beveik dešimt metų praleido įvairiose psichiatrijos ligoninėse. Jai buvo diagnozuota šizofrenija, ji elgėsi psichotiškai, pjaustėsi ir kitaip save žalojo. Dabar, sėkmingai baigusi psichologijos studijas Oslo universitete, Lauveng dirba psichologe. Knygoje autorė dalijasi savo skausminga gydymosi patirtimi ir kalba už tuos žmones, kurių balsai yra retai girdimi. Ji supažindina mus su pasauliu, kupinu haliucinacijų ir balsų, būriais iš paskos bėgančių žiurkių, plėšrių vilkų, šliaužiančių gyvačių ir net antgamtinių būtybių... Tačiau Lauveng atskleidžia, kad šie regėjimai ir haliucinacijos turi savo logiką. Jos nuoširdus pasakojimas padeda suvokti, kaip jaučiasi šizofrenija sergantys žmonės ir kokie mūsų veiksmai gali juos žeisti arba, priešingai, – jiems padėti. Palaikoma gydymo įstaigų personalo, niekada vilties nepraradusių mamos ir sesers, Lauveng kovojo su savo liga ir ją įveikė, nors ši pergalė iki šiol daugeliui atrodo neįtikima."


Dar viena knyga iš Baltų lankų leidžiamos serijos "Tikrosios patirtys". Nesu skaičiusi visos šios serijos, bet kiek teko, tai ši knyga man labiausiai patiko. Pati istorija įtraukė nuo pirmųjų eilučių, sukrėtė ir užbūrė. Bet tuo pačiu parodė, kokias mes visi darome klaidas kai kalba eina apie psichikos liga sergančius ar sirgusius žmones. Jei atvirai, aš anksčiau niekada apie tai nesusimąstydavau. Bet manau, kad toks nepripažinimo ir atstūmimo elgesys mums yra įskiepytas masių.

Knygoje autorė pasakoja savo ligos istorija ir supažindina su visomis smulkmenomis ir sunkumais. Ji kalba ne tik apie save pačią, bet kalba ir už tuos, kurių balsas dažniausiai lieka neišgirstas, kuriuos mes ignoruojame ir net nenorime bei nesistengiame klausyti ir suprasti, nes mes jų nebelaikome asmenybėmis, jie paprasčiausiai mums ligoniai, apie kuriuos mes geriau negalvojame ir nekalbame. Ypač jei su tuo susiduriama asmeniškai, nuo to stengiamasi bėgti, tai stengiamasi slėpti ir meluoti. Sirgti kokia nors psichikos liga, tai lyg būti pažymėtam, būti raupsuotam, visų atstumtam. Tokius žmones geriausiai "nurašyti" ir ilgam uždaryti nuo visų.

Ši knyga - tai ne tik autorės istorija apie jos ligą, ilgus sirgimo metus, jos kančias ir košmarus, jos haliucinacijas ir siaubus, žalojimąsi ir begalinę neviltį, neaprėpiamą tamsą ir neišsemiamą tuštumą, tai taip pat nedidelis psichologijos kursas apie šizofreniją kaip ligą, jos požymius ir žmones sergančius šia liga. Taip pat tai žvilgsnis į psichiatrijos ligonines kasdienybę, jos darbuotojus, jų požiūrį į savo darbą ir elgesį su pacientais.

Ji buvo paauglė, kai jai diagnozavo šizofreniją. Tai pakeitė jos gyvenimą iš esmės, atėmė jos jaunystę ir ilgam atitvėrė nuo visuomenės ir normalaus gyvenimo. Ją kamavo haliucinacijos, nuo kurių ji kraupo iš siaubo, ji girdėjo balsus, kurie vertė ją žalotis ir tyčiotis iš savęs. Iš nevilties ne kartą bandė žudytis ir augiausiai laiko praleisdavo ligoninėje. Ji gyveno amžinoje kančioje su nepakenčiamu skausmu ir tuštybės jausmu. Atgaiva būdavo grįžti į tėvų namus, bet šie apsilankymai visada labai greitai ir vienodai baigdavosi. Yra laikotarpis jos gyvenime, kurio ji paprasčiausiai neprisimena dėl vaistų poveikio. Tai ne savaitės ar mėnesiai, o ištisi metai. Tik po ilgo gydymosi, begalinio noro pasveikti, svajonių ir ryžtingo užsibrėžto tikslo siekimo, jai pavyko visą tą siaubą palikti praeityje. Jai pavyko baigti mokyklą ir pačiai tapti psichologe ir dabar padėti kitiems tokiems kaip ji kažkada buvo. Dėl to knygoje viskas pateikiama ne vien iš jos kaip ligonės ir pacientės pusės, bet ir iš gydytojo matymo taško.
Autorė labai įžvalgiai pasakoja, kad vos tik susirgus lyg ir nurašomas iš normalaus gyvenimo ir jam nepadedama pasveikti. Tiesiog, yra skiriami vaistai, yra stebimi ir tiek, bet nededama pastangų suprasti poreikius ir tikrai realiai padėti. Bet juk vaistai tik prislopina simptomus ir gyvenimą padaro vienodą, be spalvų ir emocijų. Jie ne tik užslopina simptomus, bet ir prislopina jausmus, troškimus ir norus. Kadangi šizofrenija praktikoje yra laikoma nepagydoma liga, dėl to niekas per daug ir nesistengiama net suteikti ligoniui vilties. Kažkodėl yra pamirštama, kad vis tik vienas žmogus iš tūkstančio nugali šią ligą ir pasveiksta ir sėkmingai grįžta į normalų gyvenimą.

Iš pasakojimo galima pasimokyti tolerancijos, pasisemti kantrybės ir visada kovoti, nepasiduoti nevilčiai ir masėms, nenuleisti rankų ir tikėti savimi. Pati istorija nėra taip paprasta skaityti, nes vis labai jaučiasi, jog tekstą parašė ne paprastas žmogus, labai jaučiasi autorės išsilavinimas ir gilios žinios savos srities. Ji ją parašė jau būdama psichiatre.
Knyga verta dėmesio ir tikrai gerai parašyta.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Apimtis: 214

Danielle Steel "Призрак тайны" (Vaiduoklis)

Kai viskas nusibosta, o mokslai tiesiog nepajudinamu akmeniu užvirsta, visada griebiuosi labai lengvo turinio knygų, kaip gelbėjimosi rato. Kodėl taip yra net pati negaliu atsakyti į šį klausimą, bet tokiais momentais jokios kitos knygos tiesiog nesiskaito. Bet turiu prisipažinti ne visada jos man padeda, būna, kad dar labiau suerzina ir stumia į neviltį ir pasigaili, kad iš vis pasiėmei ją į rankas. Kaip benorėčiau ir besistengčiau, kol kas nepavyko atsikratyti šios ydos....

Tai antroji šios autorės knyga, kurią perskaičiau ir tiek. Nesakau, kad visai nepatiko, tikrai buvo gerų vietų, bet vis tik pasitaikė ir visiškai netikusių pastraipų, kurios ir sugadina visą malonumą. Šį kartą vos iš proto neišvedė pagrindinio herojaus verkšlenimai ir žeminimasis. O atgaiva buvo moters-vaiduoklio gyvenimo istorija.

Čarlis Vaterstounas yra sėkmingas architektas, kuris gyvena svajonių mieste, be galo myli savo darbą ir senąją Europos architektūrą ir tiesiog galvą pametęs dėl savo žmonos. Taigi, jo manymu, jo gyvenimas paprasčiausiai idealus ir jis tikrai nieko nežada jame keisti. Deja, likimas kartais iškrečia pokštų. Ateina tokia diena kai žmona palieka dėl vyresnio vyro, kuris dar be to jos bendradarbis. Jo įsivaizduojamas kortų pasaulis subyra. Kuomet viršininkas nusprendžia ji išsiųsti atgal į New York'ą, gyvenimas praranda visas spalvas ir skonį. Paprasčiausiai žemė slysta iš po kojų ir viskas taip beviltiška, nesugrąžinama ir nepataisoma. Po bandymo integruotis į naują aplinką, jis nusprendžia išeiti poilsio, kol dar galutinai nesužlugdė savo karjeros. Taigi, pasiėmęs metines atostogas, jis patraukia į Masačiusetso valstiją. Pūga ji užlaiko viename mažame miestelyje, kuriame jis išsinuomoja kambarį pas našlę. Po atvirų pokalbių jį pakerį pasakojimai apie jos turimą senąjį namą, o ji pamatęs jis nusprendžia likusią atostogų dalį praleisti jame. Namą gaubia istorija ir senoji paslaptis. Ir štai vieną dieną nutinka keisčiausias dalykas, jis pamato moters Saros vaiduoklį. Jis panyra į atsakymų paieškas ir netikėtai jam patekę Saros dienoraščiai atskleidžia nelengva jos dalią ir drąsą ir ryžtą, bet ir įkvepia ji naujam gyvenimui. Jis nusprendžia judėti pirmyn ir palikti praeitį praeityje ir kurti naują ateitį.

Romantiška, vietomis graudi, graži istorija, bet deja, buvo vietų, kurios man atrodė lėkštos, banalios, nuvalkiotos ir nuobodžios. Skaitėsi labai greitai ir lengvai. Pradžia įtraukė iš karto, po to teko pajusti povandeninius akmenis, kurie trukdė mėgautis knyga, bet deja, po viso teko sekė nusivylimas. Tik Saros istorija pataisė visą padėtį ir išgelbėjo pabaigą.
Tiesiog, lengvas, paprastas ir neįpareigojantis skaitaliukas.
Knyga nėra išversta į lietuvių kalbą.


Vertinimas: 3/5

Leidėjas: эксмо
Metai: 2010
Apimtis: 608

Henning Mankell "Глухая стена" (Aklina siena)

Labai gerai žinomo ir Lietuvos skaitytojams švedų detektyvų meistro dar viena istorija ir detektyvo Valanderio gyvenimo. Autoriaus pasirinkta tema šioje knygoje man buvo kiek netikėta ir neįprasta ir tikrai nebūdinga Švedijos užkampiui. Tačiau autorius gana gerai viską apgalvojo ir nepaliko spragų. Romane kuriamas konspiracijos mastas per didelis siauram ir provincialiam Valanderio mąstymui, bet čia vėl pasireiškia autoriaus plunksnos meistriškumas ir skaitant praktiškai tai "nekrenta į akis".
Romanas labai gerai parašytas, apmąstytos visos smulkmenos ir detalės, bet vis tik pabaiga man buvo netikėta ir kiek nereali. Pabaigoje aprašomi dalykai kaip iš gero fantastinio filmo, na o galbūt, ir iš artimiausios ateities, sunku numatyti kas laukia. Juk elektroninių, o gal geriau sakyti skaitmeninių, nusikaltimų tik daugėja.
Pati istorija labai įtraukė ir prikaustė. Buvo sunku atsiplėšti nuo knygos. Tai buvo mano pirmoji šio autoriaus knyga. Nesu skaičiusi šios knygų serijos apie detektyvą Valanderį iki šiol, bet tai visai netrukdė pasinerti į knygą ir įsitraukti į Valanderio gyvenimo subtilybes. Taigi, šią knygą tikrai galima skaityti kaip atskirą knygą, o ne kaip serijos dalį.

Keisti dalykai dedasi mažame Švedijos miestelyje. Pasipila žiaurūs ir iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nieko neturintys nusikaltimai. Jaunos merginos žiauriai nužudo taksistą. Vėliau vienai iš jų pavyksta pasprukti iš tardymo izoliatoriau, bet ne už ilgo randamas stipriai apdegęs jos kūnas. iš lavoninės yra pavagiamas sava mirtimi mirusio vyro kūnas. Tai labai nustebina ir iškelia daug klausimų. Bet paliktas įkaltis vietoj lavono ir "nutiesia" sąsajas tarp kitų mirčių. Paaiškėja, kad informacinių technologijų konsultantas, miręs nuo širdies priepuolio, nėra jau toks nekaltas ir niekuom dėtas pilietis. Tačiau iki jo paslapties prisikasti vienam Valanderiui per sudėtinga. Tad į pagalbą kviečiamas neseniai iš kalėjimo išėjęs kompiuterinis genijus. Tik jis galės įsilaužti į mirusiojo kompiuterį ir apeiti visas apsaugos sistemas. Bet kai paaiškėja kad pasauliniu mastu yra rengiamas elektroninis terorizmas, net ir pats Valanderis sunkiai patiki, kad tai įmanoma.
Tirdamas šią painią bylą detektyvas, išgyvena asmeninio gyvenimo tragediją ir košmarą. Jis apkaltinamas netinkamu elgesiu ir smurtu prieš įtariamąją, o dar ta vienatvė, kurį slegia lyg akmuo ir graužia kaip kirminas. Jau prieš kurį laiką jis išsiskyrė su žmona ir patraukė savais keliais, bet iki šiol jis vienas ir grįžus namo, jo nelaukia maloni moters kompanija. Tik kur ir kaip sutikti TĄ tinkamą, kuri būti graži, seksuali, protinga, meili ir neprieraiši, be jokių pretenzijų į ateitį.

Niekada nebuvau klasikinio detektyvo mėgėja, man visada būdavo nuobodu skaityti ir tos knygos atrodė tiesiog šabloninės, bet ši knyga tikrai nustebino ir teko kiek pakoreguoti savo nuomonę apie šį žanrą. Joje nėra jokių CSI triukų, tik elementarus, vienodas ir nuobodus detektyvo darbas, kurio metu yra analizuojami ir susiejami įkalčiai. Tačiau autoriaus sukurtas personažas, jo charizma tiesiog apžavi ir pritraukia. Tiesiog pamilsti šį kartais ne visai pozityvų ir tikrai ne gražuolį detektyvą.

Kol kas šios knygos nėra išverstos į lietuvių kalbą.


Vertinimas: 4,5/5
Leidėjas: иностранка
Metai: 2008
Apimtis: 688

Benedicte Meyer Kroneberg "Niekas negirdės, kaip tylu"

"Aš esu Hana. Turiu tris mamas. Varna man patinka labiau nei Nakties paukštė. Mudvi su Varna turime daug paslapčių. Nakties paukštė – tokia tyli. Namuose būna itin tylu, kai pasirodo ji. Viskas sustoja. Lempos šviečia blankiau. Krosnelės atšąla. Viskas nuščiūva. Nakties paukštė sėdi savo miegamajame. Užuolaidos
užtrauktos, langai uždaryti – eidama matau tai iš toli ir suprantu, kad viduje Nakties paukštė. [...]
Varna mirkčioja, meta skubų žvilgsnį ten, šen, bet akies kamputyje tūno juokas, kuris man patinka. „Paika mergužėle, – sako Varna, – šokėjėle, paika mergužėle, eikš, pašoksim.“ Tą ir darome, nors jau vėlu ir man laikas miegoti, Varna sako, kad tai
nieko bloga. „Negalime visą laiką būti protingos, reikia šiek tiek pagyventi, paika mergužėle, šokėjėle, tai mūsų paslaptis, ar ne?“ – klausia Varna. Mes su Varna turime daug paslapčių.
Bet labiausiai Hanai patinka mama. Ramus mamos balsas, kai ji sėdi prie žiedimo rato, mama, kuri mėgsta mišką ir viską, kas auga. Hana blaškosi tarp ištikimybės mamai ir tėčio troškimo, kad viskas būtų tvarkinga ir puiku. Savo rūpesčius dėl draugių ji turi laikyti paslaptyje, nes baiminasi, jog nutiks kas negero.
Vėl sutinkame Haną jau suaugusią, kai po mamos mirties ji grįžta į vaikystės namus. Ją persekioja stiprėjantis abejonės jausmas – galų gale abejonė peraugs į poreikį išsiaiškinti viską su tėvu."


Knygą perskaičiau per vieną vakarą, tiesiog negalėjau atsitraukti. Knyga užbūrė savo atmosfera ir kuriama nuotaika. Nors tai gana liūdna ir skaudi istorija, bet joje kažko tokio yra kas patraukia. Tik skandinavų rašytojai sugeba gamtovaizdžio ir potyrių aprašymais sukurti atmosferą, kurią atrodo galima paliesti, lyg tu pati visą tai pergyventum, lyg stovėtum vidury visų įvykių.

Norvegų rašytoja, baigusi skandinavų literatūros studijas ir dirbanti mokytoja. Šiuo metu ji gyvena Hisoy saloje ir tas labai atsispindi jos romane. Ji tiesiog įspūdingai vaizduoja atšiaurią ir nedraugišką aplinką. Visa gamta tiesiog persisunkusi vandenyno vėjų - sūraus ir kaulus stingdančio. Visur plyti bekraščiai negyvenami plotai, nepraeinami miškai, stačios uolos ir didžiulės putotos bangos daužančios jas, tamsūs ir neperregimi ežerai ir sniegas iškrentantis didelėmis, apsunkusiomis, šlapiomis snaigėmis.
Autorė labai gražiai ir vaizdingai aprašo gamtą, apimančius jausmus ir vienos šeimos paveikslą.

Pasakojimas vystomas dviem atskirom srovėm - dabartyje ir praeityje, pagrindinės veikėjos vaikystėje. Abu pasakojimai vystomi atskirai vienas nuo kito, bet skaitant nesijaučia to perėjimo tarp laikmečių.
Hana turi tris mamas - mama, kuri yra meniškos sielos, myli gamta, labai mėgsta eiti pasivaikščioti, kuri atiduoda save visą lipdymui, mylinti ir atidi; varna - visa pasinėrusi tik į darbą, nepakenčianti kasdienės rutinos, išsiblaškiusi ir visada pamirštanti apie ją, niekada nemieganti, dažnai besikalbanti su savimi ir pikta; nakties paukštė - tokia perregima ir lengva, išbalusi ir be galo tyli, tamsiomis ir tuščiomis akimis kaip tie du juodi ežerai.
Taip vaikiškas protas suvokia motinos nuotaikų kaitą, jos elgesio pasikeitimus, jos kovą su aplinka ir aplinkiniais. Hana taip trokšta, kad mama visada būtų mama ir dėl to ji pasiryžusi viskas - kentėti klasiokių patyčias, meluoti, gerai ir daug valgyti, klausytis suaugusių. Kaskart pareinant iš mokyklos ji tik nori namuose rasti mamą.
Tėtis stengiasi ją apsaugoti nuo skaudžios tiesos nesakydamas ir nepaaiškindamas jai nieko. Jis ją saugo ne tik vaikystėje, bet tą patį daro kai ji po daugelio metų sugrįžta į vaikystės namus švęsti Kalėdų. Dabar jai namas atrodo nesvetingas, šaltas ir tuščias. Dabar kai mamos jame nebėra. Ji sunkiai išgyvena mamos netektį. Su galvą pasinerė į darbus ir net nepastebėjo, kad ją supantis pasaulis pradėjo blankti, kaip viskas aplinkui susvetimėjo ir ji pasimetė, o dar tie nesibaigiantys galvos skausmai.
Ir štai po visko vėl grįžusi į tėvų namus, ji bando susigrąžinti save ir bando suprasti, kas iš tiesų nutiko mamai tą lemtingą dieną, apie ką tėtis taip nenori kalbėti. Nors tiesa yra ta, kad ji jau seniai žino visus atsakymus į kylančius klausimus, dar vaikystėje žinojo, bet ji taip įnirtingai bėgo nuo viso to, ji taip norėjo girdėti visai kitokią tiesą, kad pasiklydo.

Tai autorės debiutinis romanas ir tikrai neblogas. Man labai patiko.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Svajonių knygos
Metai: 2011
Apimtis: 144

Charlotte Bronte "Džeinė Eir"

"„Džeinė Eir“ – autobiografiškiausia Šarlotės Brontės knyga. Tai ir viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje. Tačiau jos negalima pavadinti banalia meilės istorija su laiminga pabaiga...

Visų niekinama ir žeminama našlaitė Džeinė auga giminaičių namuose o vėliau – prastos reputacijos našlaičių prieglaudoje. Paaugusi pradeda dirbti egocentriško misterio Ročesterio dukrelės aukle. Neišvaizdi, tačiau inteligentiška moteris sužavi Ročesterį. Įsiplieskia meilė. Bet ar Ročesterio pečius slegianti paslaptis nesunaikins jųdviejų jausmo?
Džeinės Eir istorija, parašyta 1847 m., įdomi ir šiandien: prieš keletą metų romanas buvo įtrauktas į populiariausių visų laikų Didžiosios Britanijos knygų dvidešimtuką. Romanas daug kartų ekranizuotas."


Kaip malonu vėl grįžti prie klasikos, o ypatingai prie šios širdžiai mielos knygos. Man ji viena iš geriausių kada nors parašytų meilės istorijų. Tikras klasikos perliukas. Niekada nepabosta skaityti ir vėl skaityti ją.
Pirmą kartą šią knygą aš atrodau dar būdama dešimtokė. Ji mane taip apžavėjo ir užkerėjo, kad tuo metu ją "ryte surijau" per du vakarus ir paliko man neišdildomą įspūdį. Taigi nuo to karto aš vis grįžtu ir grįžtu prie šios knygos. Kai pasiilgstu jausmų ir romantikos, gražios ir senosios kalbos, ši knyga nepakeičiama (bent jau man). Turinys jau pažįstamas iki skausmo, bet kiekvieną kartą skaitant ją naujai aš kažką atrandu, kažką įgaunu, užplūsta skirtingi jausmai, kai ką pastebiu.
Knygos kalba labai graži ir lyriška, tokia taisyklinga, sena, pilna, be jokių pašalinių žodžių, neužteršta.

Džeinė Eir yra našlaitė, kurią dėdės žmona išsiunčia į skurdžią ir prastos reputacijos, bet pigią našlaičių prieglaudą. Jei tetos namuose jos niekas nemylėjo, niekino ir stumdė, tai našlaičių prieglaudoje buvo dar liūdnai. Tai namai kuriuose skurdas buvo kasdienybė ir ateitis, kuriuose badas ne retenybė, bausmės kaip vienas iš dažniausiai naudojamų auklėjimo būdų, kuriuose šaltis stingdė kaulus, o mirtis lankydavo taip dažnai, kad po kurio laiko net nepastebi ir netgi pradedi džiaugtis, nes atitenka kiek daugiau maisto. Baigusi šią mokymo įstaigą, ji pakliūna į turtingus namus. Ten ji turi mokyti mergaitę, kuri beveik nekalba angliškai ir beveik visą laiką tarška apie Prancūzija ir pramogas. Ji atsiduria gana nuošalioje vietoje, apsuptoje nuostabios gamtos. Namas senas, didžiulis, suręstas iš akmenų, kuriame be galės kambarių ir kuris savyje slepią vaiduoklį. Amžinai paskendęs prietemoje ir netgi skaisčiausia saulė negali išsklaidyti visų šešėlių. Ir štai šiame atšiauriame ir drėgname name ji patyria savo pirmąją meilę.
Misteris Ročesteris yra uždaras, nedraugiškas, nekalbus, paslaptingas, griežtas ir gana atšiaurus žmogus, bet netgi ten kur amžinoji žiema, kartais užsižiebia ugnelė ir užgimsta jausmai. Įvykiams besirutuliojant labai greitai ir atėjus lemtingai ir reikšmingiausiai dienai, paaiškėja baisi paslaptis, kurią misteris Ročesteris ir prietemoje paskendęs namas gerai saugojo nuo žmonių akių. Kai likimas stipriai nuskriaudžia, jis visada pratęsia kitą ranką, kad paguosti. Taip ir šioje istorijoje viskas baigiasi gražiai ir savotiškai laimingai.

Romane labai gražiai atspindėtas laikmetis, socialinė ir moters padėtys, tarpusavio santykiai. Vaizdingai aprašomi gamtos vaizdai bei aplinka.
Knyga parašyta lyg dienoraštis, lyg išpažintis, lyg prisiminimai. Vietomis autorė kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją lyg bandydama pasiaiškinti, pateisinti ar prasklaidyti abejones. Pati meilės istorija labai graži ir sentimentali, bet visiškai ne banali ir ne nusaldinta.
Knyga labai apžavi ir įtraukia, tiesiog nesinori atsitraukti.

Romanas ne vieną kartą ekranizuotas. Man teko matyti ne vieną serialą ir filmą, netgi ir šių metų ekranizaciją, bet kol kas mano mylimiausia išlieka 1983 metų BBC mini serialas. Jame ir aktoriai nuostabūs ir vaidyba nepriekaištinga ir siužetas išsamus ir jausmai nesukaustyti.

Knyga verta dėmesio ir tikrai reikia nors kartą ją perskaityti.


Vertinimas: 5/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 528
Originalus pavadinimas: Jane Eyre

Kami Garcia, Margaret Stohl "Šešiolika mėnulių"

"Lina Dukein nepanaši į nieką, ką lig šiol buvo regėjęs mažas pietietiškas Gatlino miestelis, ir ji stengiasi nuslėpti savo galią bei prakeiksmą, persekiojantį jos šeimą iš kartos į kartą. Vis dėlto net sodais apaugusiuose, visų užmirštuose Pietuose, kur pilna drumzlinų pelkių ir yrančių kapinių, amžinai paslapties neišsaugosi.

Itaną Veitą, lig šiol skaičiavusį mėnesius, kada galės ištrūkti iš Gatlino, persekioja nakties košmarai: jam sapnuojasi anksčiau nematyta graži mergina. Kai Lina atsikrausto į seniausią ir liūdniausiai pagarsėjusią miestelio plantaciją, Itanas pajunta jai nepaaiškinamą trauką ir pasiryžta atskleisti judviejų ryšį.
Miestelyje, kuriame staigmenų nebūna, viską gali pakeisti viena paslaptis.
Tai kvapą gniaužianti istorija apie paprasto jaunuolio ir ypatingų galių turinčios merginos meilę.
„16 mėnulių" - debiutinis dviejų jaunų autorių romanas. Jis jau verčiamas į 24 kalbas.Tęsinys vadinsis „17 mėnulių"."


Taigi, kad jau baigiu pasiklysti tarp visų tų fentazy knygų - vampyrų, nemirtingųjų, vilkolakių, matančiųjų ir kalbančiųjų su dvasiomis, puolusių angelų ir t.t. Asmeniškai man visos šios knygos yra vienodo kirpimo ir labai panašios. Štampuojamos pagal šabloninį scenarijų ir vienodu principu - yra jis ir ji (vienas iš jų būtinai ne visiškai žmogus, t.y. žmogiškajame pavidale, bet kažkas kitas), tarp jų užsimezga meilė "iki grabo lentos", būtinai yra blogis, su kuriuo jiems tenka kovoti, kad galėtų būti kartu. Ir visą tai baigiasi irgi vienodai - savotiškas happy end'as, bet su užuomina į sekančios knygos įvykius. Ir taip viskas tęsiasi be galo be krašto. Kartais taip skaitai n-ąją knygą ir galvoji "nu viešpatie, iki kokios begalybės visą tai įmanoma dar tęsti". Lyg kokia "Santa Barbara", kuri buvo rodoma metų metais, ir atsibosta, ir numesti nesinori. Vienu žodžiu, visuotinis pasaulinis virusas, nuo kurio atsiranda priklausomybė.
Ėmiausi šios knygos, nes mane visą laiką žavėjo magijos pasaulis, raganavimas ir užkeikimai. Tiesa, šioje knygoje daugiau tarpusavio santykių aiškinimosi, nei pačių burtų ir ritualų, bet negaliu sakyti, kad knyga nepatiko.

Veiksmas rutuliojasi mažame miestelyje Gatline, kuriame visi vieni kitus pažįsta, nuo nieko nepabėgsi ir nepasislėpsi, visi viską mato, kuriame atvykėliai ir prašalaičiai sutinkami su nepasitikėjimu, kuriame nėra jokių pramogų ir belieka tik palaipsniui mirti iš nuobodulio. Ir štai į šį miestelį atvyksta labai neįprasta ir ypatinga mergina Lina ir kartu su savimi ji atsiveža paslaptį, kuri apvers šio miestelio gyvenimą aukštyn kojom. Vėliau kaip paaiškėja, kad šis miestelis nėra jau toks eilinis, jame irgi slepiama labai didžiulė paslaptis. Ieškoti atsakymų į visus šiuos klausimus Linai padeda vietinis vaikinas Itanas, kuris iki jos pasirodymo apie vieną tik svajojo, kaip greičiau išvažiavus iš šio visų pamišto ir velnio pamesto užkampio. Vizijų pagalba po gabalėli pradeda aiškėti ta bauginanti paslaptis, kuri sukels visas gėrio ir blogio jėgas į mūšį dėl išlikimo.

Knyga skaitėsi labai lengvai, greitai ir labai smagiai. Siužetas įtraukė. Nelabai turiu prie ko prikibti šioje knygoje, nes joje ne per daugiausia išminties. Labai tinkama poilsiui ir atsipalaidavimui. Nors vis tik buvo vienas niuansas - pačioje, atrodytų, tragiškiausioje vietoje nebuvo nei graudu, nei liūdna, nei dar kažkaip. Knyga nesukėlė man jokių emocijų, nors buvo visai nebloga pramoga.


Vertinimas: 4/5
Leidėjas: Alma littera
Metai: 2011
Apimtis: 584
Originalus pavadinimas: "Beautiful creatures"